Praėjusiais metais 51 pergalę iškovojęs Kanados klubas antrus metus iš eilės žygį atkrintamosiose baigė po susidūrimo su LeBrono Jameso vedamais Klivlando „Cavaliers“ krepšininkais.
Skaudus pralaimėjimas 0:4 paskatino „Raptors“ vadodybę svarstyti radikalaus atsinaujinimo scenarijų, tačiau organizacijos vadovas Masaji Ujiri galiausiai nusprendė suteikti dar vieną šansą klubo senbuviais tapusiems žaidėjams.
Laisvaisiais agentais šią vasarą tapę Kyle'as Lowry ir Serge'as Ibaka buvo informuoti apie klubo svarstomą galimybę burti naują branduolį, bet galiausiai Toronto ekipa pasirašė trejų metų sutartis su abiem minėtaisiais krepšininkais.
Trys sezonai šiandien ir yra įvardinami kaip sėkmingiausią laikotarpį klubo istorijoje sukūrusių krepšininkų laiko limitas. 2020-ųjų metų vasarą baigsis ne tik K. Lowry ir S. Ibakos, bet ir rezultatyviausio visų laikų „Raptors“ žaidėjo DeMaro DeRozano bei Jono Valančiūno kontraktai.
Sprendimas išlaikyti sudėties tęstinumą turėjo ir vieną ryškią M. Ujiri iškeltą sąlygą – Dwane'o Casey auklėtiniai privalo atsikratyti žaidimu vienas prieš vieną paremto puolimo stiliaus ir skirti daugiau dėmesio kamuolio judėjimui. Pirmuosius to padarinius sirgaliai galėjo išvysti jau ikisezoninėse „Raptors“ rungtynėse.
Solidų pagrindą turintis reikalavimas dalintis kamuoliu
Praėjusiame sezone Toronto krepšininkai tik 47 procentus savo iš žaidimo pataikytų metimų atliko po rezultatyvių perdavimų. K. Lowry ir D. DeRozano po driblingo atliktais metimais rėmęsi „Raptors“ pastaruoju skaičiumi įsirašė į NBA istoriją. Šis rodiklis buvo mažiausias ne tik tarp visų pernai žaidusių komandų – tokio žemo rezultatyvių perdavimų procento lyga nebuvo mačiusi net 27-erius metus.
Pastaraisiais metais tokiu pobūdžiu sukonstruotu D. Casey puolimu vadovavęsi „Raptors“ ilgainiui įgavo itin ryškią tendenciją. Reguliariajame sezone lūkesčius pranokstanti komanda (pernai užimti aukštesnę poziciją sutrukdė K. Lowry riešo trauma) atkrintamosiose varžybsoe susidūrusi su daug nuodugniau jų žaidimą išstudijavusiais varžovais kasmet neranda būdų pralaužti oponentų gynybą.
Viena pagrindinių tokio ryškaus kontrasto priežasčių – pernelyg didelė priklausomybė nuo individualiais veiksmais komandos puolimą tempti pasiryžusių gynėjų dueto. Po ilgų dvejonių ryškių komplektacijos pokyčių neatlikęs M. Ujiri puolimo sistemos koregavimo pareikalavo siekdamas išspausti maksimalų rezultatą iš svarbiausiose sezono kovos reguliariai šlubuojančių lyderių.
Stilistinius „Raptors“ žaidimo pokyčius išvysti buvo galima jau ikisezoninėse rungtynėse. Dviejuose paskutiniuose pasiruošimo ciklo susitikimuose su „Pistons“ ir „Bulls“ klubais Toronto komanda atliko atitinkamai 30 ir 31 rezultatyvų perdavimą.
Pastarasis skaičius iškalbingai iliustruoja, jog klubas ne tik kalba apie komandinį žaidimą, bet ir siekia paversti šią viziją realybę – per pastaruosius keturis sezonus Kanados krepšininkai 31 rezultatyvų perdavimą per rungtynes surinko vos vieną kartą – 2015-ųjų metų gruodžio 26-ąją dieną vykusiose rungtynėse su Milvokio „Bucks“.
Nors susitikimo su žiniasklaida dieną D. DeRozanas teigė, jog šis stilistinis pokytis tėra subtili žaidimo detalė ir prilygino jį naujai šukuosenai, priversti itin stiprią savanaudiškų žaidėjų reputaciją turinčius klubo lyderius kurti progas komandos draugams bus labai sudėtinga užduotis D. Casey ir visam likusiam „Raptors“ trenerių štabui.
Pirmieji tokios evoliucijos žingsniai atrodo džiuginančiai, tačiau apžvalgininkų lūpose netyla vienas ir tas pats klausimas – ar susidūrę su sunkumais Toronto krepšininkai negrįš prie senųjų, „laiko patikrintų“ įpročių?
Net devynis iš keturiolikos pirmųjų sezono susitikimų išvykoje žaisiantys ir jau pirmą savaitę San Antonijuje ir Ouklande pasisvečiuosiantys „Raptors“ išgyvens rimtą ryžto ir charakterio išbandymą. Jei komandos rezultatyvių perdavimų vidurkis gruodžio mėnesį negrįš prie įprasto „-niolikos“, nepaisant pergalių ir pralaimėjimų santykio M. Ujiri eksperimentą bus galima laikyti pasiteisinusiu.
Viešai nedeklaruotas, tačiau akivaizdus antrasis pokytis
Didelį dėmesį ikisezoninių rungtynių metu Toronto ekipa skyrė ir viena iš komandos silpnybių pastaraisiais metais tapusiems tolimiems metimams. Pernai pagal tritaškių taiklumą (36,3 proc.) tryliktoje vietoje lygoje likusi ekipa sąlyginai gerą pataikymą „iššaukė“ vengdama piktnaudžiavimo šiuo žaidimo elementu. Po 24,3 tritaškio per rungtynes metę Ropliai pagal šį skaičių aplenkė tik aštuonias NBA komandas.
Pasiruošimo ciklo metu sužaistuose susitikimuose „Raptors“ tiesiog absurdiškai padidino išmetamų tolimų metimų skaičių ir vidutiniškai į varžovų krepšį paleisdavo beveik dvigubai daugiau – net po 43 tritaškius. Nors toks vidurkis toli gražu neišsilaikys reguliariojo sezono metu, didesnis šio žaidimo elemento akcentavimas naujojoje puolimo sistemoje daugiau nei akivaizdus.
Nors Toronto komanda savo gretose turi geriausiai visoje lygoje po driblingo pernai tritaškius metusį K. Lowry (42 proc., lygos vidurkis 32 proc.) bei pasipildė praėjusiame sezone 41 proc. taiklumu iš toli atakavusiu C. J. Milesu, D. Casey savo dispozicijoje neturi daug patikimų snaiperių.
Atsisveikinus su Demarre Carrollu, P. J. Tuckeriu, Patricku Pattersonu, Cory Josephu, ir, kiek anksčiau, Terrence'u Rossu, „Raptors“ ikisezoninėse rungtynėse ties tritaškio linija uždegė vaiskiai žalią šviesą beveik visiems komandos krepšininkams – vieninteliu nė vieno tolimo metimo per keturis sustikimus neišmetusiu žaidėju tapo austras Jakobas Poeltlas.
Tolimų metimų taiklumo pagerinimui šią vasarą dėmesio skyrė ne tik J. Valančiūnas, bet ir Lucas Nogueira, Bruno Caboclo, Delonas Wrightas, Pascalis Siakamas ir Normanas Powellas. Nė vienas iš išvardintųjų krepšininkų (išskyrus 1 iš 2 tritaškių pataikiusį JV) praėjusiame sezone neviršijo 33 proc. taiklumo ribos.
Tačiau neabejotinai svarbiausiu klausimu kalbant apie „Raptors“ bandymo tvirčiau remtis tolimais metimais sėkmę lieka pagrindinės D. DeRozano puolimo arsenalo silpnybės raida. Pernai vos 26 procentų taiklumą atakuojant iš už lenktosios linijos fiksavęs Toronto klubo lyderis katastrofiškiausią pasirodymą surengė atkrintamosiose varžybose, kur iš 15 mestų tritaškių pataikė vos vieną.
Nors DeMaras sugeba kompensuoti snaiperio savybių trūkumą efektyviu metimais iš vidutinio nuotolio ir išprovokuojamomis varžovų pražangomis grįstu žaidimu, absoliutus atakuojančio gynėjo nesugebėjimas nubausti oponentus už jo ignoravimą ties tritaškio linija apsunkina žaidimą likusiems komandos draugams.
Beviltišką „Raptors“ simbolio taiklumą puikiai iliustruoja pribloškiantis statistinis faktas: tarp visų nuo 2009-ųjų metų bent 600 tolimų metimų išmetusių krepšininkų D. DeRozanas pagal pataikymo procentą žengia paskutinėje šio sąrašo vietoje, nusileisdamas net ir tokiems anti-snaiperiams kaip Ricky Rubio, Rajonas Rondo ar Joshas Smithas.
Nors iš aikštės kampų 52 procentų taiklumu (antras rezultatas lygoje po Kyle'o Korverio) tritaškius metusio C. J. Mileso atvykimas turėtų palengvinti Toronto ekipos užduotį efektyviai atakuoti iš toli, D. DeRozano ir kitų komandos senbuvių progresas ar jo stoka taps pagrindiniu Kanados klubo sėkmės indikatoriumi.
Mėgstantiems teorines sportines diskusijas siūlome itin intriguojantį klausimą: kas artėjančiame sezone taikliau mes tolimus metimus – D. DeRozanas ar J. Valančiūnas?
Atsisveikinimas su vienu iš pagrindinių ginklų
Kalbant apie sėkmingus pastarųjų metų „Raptors“ reguliariųjų sezonų rezultatus negalima ignoruoti itin svaraus atsarginių žaidėjų indėlio. Pernai per 100 atakų nuo suolo pakilę Toronto krepšininkai vidutiniškai pelnydavo 6,4 taško daugiau nei varžovai. Pagal šį skaičių komanda buvo geriausia visoje Rytų konferencijoje, o lygos mastu nusileido tik San Antonijaus „Spurs“.
Katastrofiškai pirmuosius rungtynių kėlinius žaidusi ekipa sėkmingai stabilizuodavo savo žaidimą pranokdama oponentus antrųjų penketų akistatose ir sugebėdavo atsitiesti po susitikimų pradžiose praleistų smūgių. Šis aspektas leido „Raptors“ pirmauti visoje lygoje pagal laimėtų rungtynių, kuriose komanda atsiliko 10-ies taškų ar didesniu skirtumu, skaičių.
Atsisveikinimas su visu būriu nuo suolo kilusių žaidėjų atėmė iš Toronto komandos vieną pagrindinių stiprybių, ir jei C. J. Milesas užims D. Carrollo poziciją, P. Pattersono, C. Josepho ir P. J. Tuckerio paliktų skylių klubas užpildyti nebesugebėjo po K. Lowry ir S. Ibakos sutarčių pasirašymo.
D. Wrighto, N. Powello, P. Siakamo, B. Caboclo ir aukštaūgių J. Poeltlo bei L. Nogueiros žaidimas privalės kompensuoti vasaros netektis, tačiau itin jaunų žaidėjų šešetui tokia užduotis gali pasirodyti per sunki.
„Cavaliers“ ir „Celtics“ pasipildžius aukščiausio kalibro krepšininkais, „Wizards“ išlaikius pavydėtiną testinumą, o „Bucks“ laukiant MVP titulo verto sezono iš Giannio Antetokounmpo, Toronto klubas išlaikė sudėties branduolį, tačiau neteko net kelių svarbių žaidėjų ir priešsezoninėse Rytų konferencjios prognozėse smuktelėjo žemyn.
Jeigu M. Ujiri ir D. Casey įdieginėjama naujoji žaidimo filosofija Kanadoje nesukurs stebuklų, „Raptors“ savo žygį atkrintamosiose gali baigti ir be etatiniais roplių žudikais pastaraisiais sezonais tapusių „Cavaliers“ pastangų.
Kad ir kaip susiklostytų Toronto komandos sezonas, apie ją Lietuvoje tradiciškai kalbėsime itin daug. Galbūt šiais metais tose kalbose ženkliai sumažės kai kuriems žaidėjams taikomų epitetų „savanaudžiai“ ir „begalviai“. To ir norėtųsi palinkėti „Raptors“ komandai artėjančiame sezone.
Ir pabaigai: šiuo metu prognozuojama, jog sezono atidarymo rungtynėse startinio lengvojo krašto puolėjo vieta bus patikėta C. J. Milesui. Tokio scenarijaus atveju buvęs „Pacers“ narys prisijungtų prie įspūdingo sąrašo: per paskutinius penkiolika metų šią poziciją pirmame sezono susitikime „Raptors“ klube chronologine tvarka užėmė Michaelas Curry, Jalenas Rose'as, Joey Grahamas, Morrisas Petersonas, Jasonas Kapono, Jamario Moonas, Hidayetas Turkoglu, Linas Kleiza, Rasualas Butleris, Landry Fieldsas, Rudy Gay, Terrence'as Rossas ir DeMarre Carrollas. Sėkmės naujajame klube, C. J.! Jau dabar įdomu kas tavo vietą užims 2018-19 metų sezone.
Šioje serijoje taip pat skaitykite:
Atsijauninusių „Hawks“ sezono tikslas – L. Dončičius?
Ar K. Irvingu ir G. Haywardu pasipildę „Celtics“ gali pasiekti daugiau negu pernai?
Perspektyvūs žaidėjai ir patrauklus krepšinis – „Nets“ bando atsispirti nuo lygos dugno
Paskutinis D. Howardo šansas: ar Supermenas ištrauks „Hornets“ iš vidutiniokų liūno?
Sėkmingos „Bulls“ pastangos tapti blogiausia NBA komanda
D. Nowitzki eros pabaigai besiruošiantys „Mavericks“ turi naują klubo veidą
Lietuviškasis „Nuggets“ klubas: komplektacijos klaidos, bręstančios žvaigždės ir neribotas potencialas
Naujų namų duris atveriantys „Pistons“ laukia jaunųjų krepšininkų progreso
Puolimo genijų vedami „Rockets“ sau kelia aukščiausius tikslus
Kas ves į priekį sudėtį išdraskiusius „Pacers“?
Skaudžias netektis „Clippers“ sugebėjo paversti maloniais netikėtumais
Jauną branduolį surinkusių „Lakers“ stovykloje – seniai nematytas optimizmas
Varžovams skaičiuojant nuostolius „Heat“ ruošiasi agresyviam šturmui
Evoliucionuojantys „Grizzlies“ artėja prie modernaus krepšinio filosofijos
Tamsusis NBA arkliukas: graikų antžmogio vedami „Bucks“
„Timberwolves“ sudėtis – geriausia klubo istorijoje, bet ar to pakaks sugrįžimui į lygos elitą?
Maištininkai, vaikštantys skustuvo ašmenimis – svarbiausias sezonas „Pelicans“ istorijoje
Ilgai lauktas naujos „Knicks“ eros startas
Jauni, energingi ir pasimetę – užsitęsusi Orlando „Magic“ identiteto krizė
Ar galime „Thunder“ laikyti rimtais pretendentais į NBA čempionų titulą?
Slidžios, bet intriguojančios „76ers“ supertalentų perspektyvos
Kantrybe apsišarvavusių Finikso „Suns“ vilties spinduliai
Sudėtingas atkrintamųjų varžybų iššūkis nenuslopino „Trail Blazers“ ambicijų
Sakramento „Kings“ pagaliau atsikratė pajuokos objekto etiketės
Konkurentų sprogdintų fejerverkų šešėlyje likę „Spurs“ išsaugojo lygos favoritų statusą