ESPN apžvalgininkas Zachas Lowe'as parengė publikaciją, apibūdinančią vieną ryškiausių visų laikų Europos krepšinio žvaigždžių ir apžvelgiančią trumpą, šlovingą ir tragišką kroato gyvenimą ir jo karjeros vingius už Atlanto.
Dar prieš auksiniu tapusį Slovėnijos vyrų krepšinio rinktinės žygį Europos čempionate surengtoje treniruočių stovykloje, komandos strategas Igoris Kokoškovas pasivedė į šalį jaunąjį Luką Dončičių, norėdamas suteikti jam istorinę pamoką.
Kai Draženas Petrovičius žuvo autoavarijoje prieš 25-erius metus, Dončičius dar net nebuvo gimęs.
Tačiau senoji Balkanų regiono krepšinio gvardija šiandien rūpinasi, kad naujoji karta pažintų Draženą ne tik iš Youtube platformoje patalpintų vaizdo įrašų.
„Jiems tai jau neberūpi taip, kaip mūsų kartai“ – sako Dino Radža, žaidęs kartu su Petrovičiumi Jugoslavijos ir Kroatijos rinktinėse, bei pasekęs Draženo pėdomis į NBA. „Bet mes amžinai pasakosime apie jį visiems, kurie tik norės klausytis“.
Kokoškovas pasakojo Dončičiui kaip 1989-aisiais metais, Jugoslavijai keliaujant link aukso Zagrebe vykusiame Europos čempionate, Petrovičius kasdien atsikeldavo prieš šeštą valandą ryto, įsitempdavo vieną iš trenerio asistentų į savo raudoną „Porsche“ ir važiuodavo į treniruočių salę, kol jo komandos draugai vis dar miegodavo. Jis grįždavo po dviejų ar trijų valandų, žliaugiantis prakaitu, ir valgydavo pusryčius kartu su apsimiegojusiais kolegomis.
„Prieš savo akis turėdamas tokius tikslus, tu privalai išklausyti šitas Draženo istorijas. Privalai žinoti, ko reikalauja, kad būtų pasiektos tokios aukštumos“ – pasakojo treneris.
Tai turbūt labiausiai pamiršta stebinančio, arogantiško ir tragiškai trumpo Petrovičiaus šuolio į NBA viršūnę dalis – darbas, kurį jis įdėjo siekdamas šios svajonės. Tiems, kurie jį pažinojo geriausiai ir ilgiausiai, tai buvo labiausiai Draženą nusakantis jo charakterio bruožas.
Nevenas Spahija, praeityje dirbęs su Mike'u Budenholzeriu Atlantos „Hawks“ klube (bei Vilniaus „Lietuvos ryte“ – vert. past.) bei užaugęs viename kieme kartu su Petrovičiumi Šibeniko mieste, atsimena, jog būsimoji legenda nuo vaikystės norėjo žaisti prieš vyresnius kiemo draugus.
Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje, po ilgos ir varginančios treniruočių stovyklos Sarajeve, iš Kroatijos kilę tuometinės Jugoslavijos nariai šešias valandas važiavo autobusu namo.
Petrovičiaus mama Biserka šeštą ryto jo laukė autobusų stotyje. Artimiausias Draženo bičiulis tuometinėje rinktinėje – Stojko Vrankovičius –savo kelionę po sustojimo Šibenike tęsė į Zadarą.
Petrovičiui lipant iš autobuso, pervargęs Vrankovičius su šypsena pasiteiravo komandos draugo, ką šis žada veikti tokį nuostabų rytą.
Nors Stojko tikėjosi išgirsti su ilgu miegu susijusį atsakymą, Draženas visiškai rimtai pareiškė, jog prašys mamos pavežti į jį salę, kur šis planuoja išmesti dar bent kelis šimtus metimų.
„Darbo etikos ir nuolatinio noro tobulėti atžvilgiu jis man primena Dirką Nowitzkį“ – sako dabartinis „Mavericks“ treneris Rickas Carlisle'as, daugiau nei porą sezonų dirbęs asistentu tuomet Petrovičiaus atstovautame Naujojo Džersio „Nets“ klube.
Priklausomybė darbui vedė kroatą pirmyn pirmojoje jo NBA stotelėje, Portlando „Trail Blazers“ komandoje.
Ten Draženas vietą aikštėje užleido Clyde'ui Drexleriui, Terry Porteriui, Danny Youngui ir, galiausiai, Danny Ainge'ui. Dėl šios situacijos susikaupusį nusivylimą ir įtūžį jis telefonu liedavo savo komandos draugui Jugoslavijos rinktinėje Vlade Divacui, žaidusiam toje pačioje laiko juostoje esančiame Los Andžele.
Savo debiutiniame sezone NBA Petrovičius sužaidė tik 967 minutes, ir jo neišnaudojimas kėlė didelį rūpestį Europoje likusiems jo komandos draugams ir gerbėjams.
Draženas įkūnijo viltį, jog ne priekinės linijos žaidėjas iš Europos galėjo įsitvirtinti NBA lygoje, ir ta viltis greitai bliuško. Vienintelis gynėjas iš senojo žemyno, sugebėjęs tapti svarbia lygos figūra, tuomet buvo Šarūnas Marčiulionis, tačiau net ir jis neturėjo žvaigždės statuso.
Tuomet itin tvirtai įsišakniję stereotipai bylojo, jog gynėjai iš Europos yra per lėti NBA lygai.
San Antonijaus klubo valdybos nariai atsimena, jog diskutavo apie tai net praėjus dešimtmečiui po aptariamosios situacijos, kai svarstė galimybę naujokų biržoje pasirinkti Manu Ginobili.
Spahija bičiuliui skiria lakonišką, tačiau tikslų komplimentą: „Tuomet jis padarė kai ką neįmanomo. Jis buvo tikras revoliucionierius“.
Tų laikų situaciją apibūdina ir su Petrovičiumi „Nets“ žaidęs Kenny Andersonas: „Iki Draženo niekas čia nenorėjo matyti baltaodžių europiečių. Visi laikė juos minkštais“.
Petrovičius degte degė noru užčiaupti kritikus. Jis galėjo patogiai gyventi Europoje ir ten turėti ženkliai geriausio žemyno žaidėjo statusą. Bet Spahija pasakoja, jog jo draugas jam kartą sakė, kad jei nepabandys žaisti NBA, tai grauš jį visą likusį jo gyvenimą.
Ketveriais metais už Petrovičių jaunesnis Toni Kukočius aktyviai stebėjo, kaip Draženui ir Vladei sekasi adaptuotis už Atlanto, net jei jam tai ir kainavo daug miego valandų: „Mes nemiegodavom visą naktį, kad galėtumėm žiūrėti kaip žaidžia Divacas ir Petrovičius, ypač kai Vlade žaidė 1991-ųjų metų superfinale. Buvo labai liūdna, kad Draženas negauna jo talentui proporcingo žaidimo laiko“.
Finikso „Suns“ klubo skautas Emilio Kovačičius, žaidęs su Petrovičiumi Kroatijos rinktinėje 1993-iais metais, dešimtmečio pradžioje studijavo Arizonos universitete.
Jis puikiai pamena, kaip kasdien karštligiškai vartydavo laikraščių sporto skyrius, ieškodamas ilgai laukto savo tėvynainio proveržio, tačiau kas kartą nusivylęs statistika ją laikė blogu ženklu visiems europiečiams.
Portlando treneriai labiausiai nepasitikėjo Draženo gynyba, ir šiuo atžvilgiu jie bent iš dalies buvo teisūs. Petrovičius buvo užsispyręs ir mėgdavo sakyti, jog yra toks geras metikas, kad jam nebūtina gintis.
Ta pati bėda jį persekiojo ir po mainų atsidūrus Naujajame Džersyje.
Tuometinis „Nets“ fizinio parengimo treneris Richas Dalatri juokdamasis pasakoja: „Jam buvo nusispjaut į gynybą. Galėjai vietoje jo aikštėje pastatyti raudonai baltą įspėjamąjį kelio kūgį. Už kūgio gal bent kas nors būtų užkliuvęs“.
Bet Petrovičius galėjo pataikyti iš bet kurios aikštės vietos, ir jis buvo įsitkinęs, jog neabejotinai sužydėtų gavęs galimybę „Blazers“ klube. Savo įsiūtį jis pavertė dar didesne motyvacija darbui, tikėdamas, jog privalo būti pasiruošęs vieną dieną ateisiančiai galimybei.
Kai Sakramento „Kings“ į Portlandą išsiuntė dabartinį „Celtics“ generalinį vadybininką Ainge'ą, šis greitai susidraugavo su Petrovičiumi. Du snaiperiai dažnai po treniruočių rengdavo taiklumo dvikovas, kurių pralaimėtojas turėdavo vaišinti laimėjusįjį pietumis.
Kaskart jie išmesdavo po 50 tritaškių, tą darydami judesyje – imituodami metimus po driblingo, išlendant iš už užtvaros. Ainge'as sako, jog iš dvylikos kartų geriausiu atveju laimėdavo tris, o nepataikęs bent 44-45 metimų neturėdavo jokių šansų.
Po vienos rytinės treniruotės abu žaidėjai nuvyko į kroato butą palaukti antrųjų tos dienos pratybų.
Amerikietis krito į sėdmaišį ir žaibiškai užmigo, o po geros valandos pabudo nuo triukšmo, kurį kėlė pilnu greičiu dviratį-treniruoklį maniakiškai mynęs Petrovičius.
Ainge'as, kaip anais laikais, taip ir šiandien skeptiškai vertina 1991-ais metais „Trail Blazers“ įvykdytus mainus, kurių metu Draženas buvo išsiųstas į „Nets“.
Po jų nuo suolo Naujajame Džersyje kilęs kroatas jau 1991-1992 metų sezone perėmė starto penketo žaidėjo rolę ir šią galimybę išnaudojo mesdamas po beveik 21 tašką per rungtynes. Snaiperis tritaškius metė 44 procentų taiklumu, per 36 minutes jų vidutiniškai išmesdamas po 3,3 – milžinišką kiekį to laikotarpio NBA lygoje.
Per visą karjerą kroatas pataikė 43,7 procento tolimų metimų. Šis rezultatas lygos istorijoje nusileidžia tik Steve'o Kerro ir Huberto Daviso statistikai. Net ir šiandien kiekvienas krepšiniu besidomintis kroatas šiuos skaičius žino mintinai.
Jo žaidimo stilius paliko amžiną įspūdį Dalaso strategui Carlisle'ui: „Draženas buvo vienas pirmųjų, mesdavusių iš metro ar pusantro už tritaškio linijos. Ir jis tą darydavo bėgdamas pilnu greičiu. Tai buvo visiškai beprotiška, jis tobulai tiktų šiandieninei NBA“.
Petrovičius gebėjo ir puikiai kurti žaidimą, greitame puolime skirstydamas perdavimus nežiūrėdamas į adresatą. Kai kurie jo amžininkai, įskaitant George'ą Karlą, trumpai treniravusį Draženą Europoje, lygina jį su legendiniu Pete'u Maravičiumi.
Kroatas buvo nesustabdomas iš vidutinio nuotolio, varydamas varžovus į neviltį klaidinančių judesių uraganu. NBA čempionu su Hjustono „Rockets“ tapęs Vernonas Mawellas kroatą laiko sunkiausiai uždengiamu visų laikų lygos krepšininku, sunkiau sulaikomu už patį Michaelą Jordaną.
Petrovičius tiesiog tryško charizma. Jis mojuodavo kumščiais ir rėkdavo pilna gerkle pataikęs tritaškį, arba triumfuojančiai iškeldavo abi rankas virš galvos. Jis kovojo koja kojon su Jordanu, savo pirštu demonstratyviai vos neišdūrė Reggie Milleriui akies pataikęs per jį iš toli, ir privedė Maxwellą iki šūsnies techninių pražangų.
Kenny Andersonas šiandien yra įsitikinęs, jog „bepročiu Maxu“ vadintas Maxwellas kartą buvo tiek susierzinęs, jog po rungtynių laukė kroato, norėdamas jį sumušti.
Sunku tuo patikėti, tačiau NBA lyga gavo švelnesnę Petrovičiaus versiją. Europoje jo arogancija ir provokatyvumas prilygo ameriketiškų imtynių „blogiuko“ personažui.
Emilio Kovačičius užaugo Zadare, kurio miesto klubas buvo laikomas geresniu už Šibeniko ekipą, kol vedami Petrovičiaus vos kiek daugiau nei 30 tūkstančių gyventojų turinčio miesto atstovai ėmė šluoti nacionalinių pirmenybių titulus.
„Aš jo nekenčiau visa širdimi. Jis maivydavosi, vaipydavosi, perdėtai švęsdavo kiekvieną taiklų metimą. Tai buvo tiesiog siaubinga. Jis atvykdavo į mūsų miestą ir tiesiog su pasimėgavimu žemindavo mus mūsų sirgalių akivaizdoje“.
Petrovičiaus agentas Warrenas LeGarie maldavo kroato atsisakyti šio žaidimo elemento atvykus į NBA: „Atvykęs iš Europos, tu ir taip turėsi taikinį ant savo nugaros. Prašau, neapsunkink visko dar labiau“.
Šių įspėjimų Petrovičiui net nereikėjo. Jis labai gerbė NBA lygą ir puikiai suprato, kaip sunku joje tapti pirmaplaniu veikėju.
Carlisle'as Bostone žaidė su Larry Birdu ir ne kartą siūlėsi supažindinti Petrovičių su „Celtics“ legenda, tačiau kukliai laikęsis europietis šių pasiūlymų kas kartą atsisakydavo.
Tačiau Draženas vis dar mėgo krėsti šunybes saugesniems taikiniams. Stojko Vrankovičiui žaidžiant Bostone, Petrovičius pasiūlė Carlisle'ui, mokėjusiam kelis žodžius kroatiškai, perduoti aukštaūgiui žinutę. Nors Carlisle'as nutuokė apgaulę, jis visgi ryžosi pasakyti grėsmingajam Balkanų milžinui Petrovičiaus padiktuotus žodžius.
„Tu esi didelis (...)“ – rėžė Vrankovičiui smulkaus sudėjimo Carlisle'as, ir ne juokais įsiutęs kroatas ėmė bauginančiais artintis prie būsimojo „Mavericks“ stratego. Atsisukęs į Petrovičių amerikietis pamatė, jog šis susiėmęs už pilvo raičiojasi ant žemės iš juoko.
Net ir tapęs žvaigžde Draženas neatsisakė savo beprotiškos darbo etikos.
1991-ųjų metų vasarą jis nusprendė negrįžti į Kroatiją ir likti JAV su fizinio rengimo treneriu Dalatri. Pastarasis turėjo išmokyti Petrovičių atsisakyti maniakiško bėgiojimo ir dviračio mynimo bei paraginti jį susitelkti į krepšinio treniruotes. Kaip pasakoja pats Dalatri: „Jis tiesiog žudė save. Tai buvo nesveika. Aš ir sakiau jam, kad jis baigtų, jis juk ne maratonų bėgikas ir nedalyvauja „Tour de France“.
Jo besaikis atsidavimas darbui atsiliepė ir traumų reabilitacijos procese. Kai vienas jo kelių ištino, „Nets“ jam paskyrė namų gydymą – į pagalba pasitelkta ultragarso mašina, ant skaudančios vietos tepamas kremas ir daromas tikslingas masažas. Ši procedūra turėjo trukti tik kelias minutes, tačiau Petrovičius nusprendė, jog ilgesnis jos atlikimas leis jam greičiau pasveikti, ir tą darydavo net kelias valandas. Padariniai buvo skaudūs – kroatas tokio sprendimo dėka stipriai apdegė nesunkiai sužeistą kelį.
Vieną penktadienį Petrovičius paprašė Dalatri jį išleisti iš individualios treniruotės kiek anksčiau, pažadėjęs pirmadienį su juo susitikti įprastu metu. Treneris tik po poros savaičių sužinojo, jog Petrovičius vos parai grįžo į Kroatiją patikrinti, kaip laikosi jo šeima – tuo metu bjauriausias savo stadijas buvo pasiekęs Jugoslavijos pilietinis karas.
Dalatri teigimu, Draženas žinojo, jog jei būtų atskleidęs savo planus, treneris jam būtų liepęs likti Europoje bent porai savaičių, tačiau negalėjo taip ilgam atsiriboti nuo krepšinio.
Jugoslavijoje besiliejant kraujui ir Petrovičiui atsiribojus nuo Divaco ir kitų buvusių komandos draugų, kroatas 1992-93 metų sezone per rungtynes rinko po 22,3 taško, pataikė 45 procentus tritaškių, buvo išrinktas į trečiąjį geriausių NBA lygos žaidėjų penketuką.
Tą vasarą jis paliko JAV triumfuodamas ir pasiruošęs padovanoti Kroatijai auksą Europos čempionate.
Komanda geugžės pabaigoje susirinko Vroclave, Lenkijoje, kur vyko atrankinis turnyras. Nemaža jau žvaigždėmis tapusių žaidėjų dalis pasipiktino „sąvartynu“ išvadinto viešbučio pasiūlytomis sąlygomis ir nusprendė reikalauti tinkamesnės apgyvendinimo vietos.
Petrovičius pasiuto. Jis sukvietė visą komandą į aikštės vidurį ir, nesirinkdamas žodžių, jiems pareiškė, jog nebus jokio kito viešbučio. Jog komanda čia susirinko dirbti, o ne atostogauti, ir kad jis nepakęs jokio verkšlenimo.
Rinktinėje debiutavęs Kovačičius atsimena šį epizodą: „Niekas daugiau nepasakė nė žodžio. Tai yra tikras lyderio pavyzdys. Jį supo ypatinga aura. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Tam nėra žodžių. Aš niekada daugiau gyvenime to nejutau bendraudamas su jokiu kitu žaidėju, ir jokiu kitu žmogumi.“
Nei viešbutyje, nei šalia jo nebuvo jokios treniruoklių salės. Bet žaidėjams tą pastebėjus paaiškėjo, jog Petrovičius jau buvo spėjęs apvažinėti visą miestą ir rasti darbui tinkamą vietą.
Kroatija lengvai laimėjo atrankos varžybas ir išskrido į Frankfurtą, kur jų laukė persėdimas į skrydį link Zagrebo.
Paskutinę akimirką Petrovičius nusprendė palikti komandą Frankfurte ir suteikti sau galimybę pabūti su savo mergina Klara Szalantzy. Kai kurie komandos draugai net nesuprato, kad Draženo nėra su jais, kol nesusėdo į lėktuvą. Pakilimo take jie turėjo pralaukti valandą, kol oro uosto darbuotojai ieškojo Petrovičiaus bagažo.
Tą popietę Szalantzy vairavo ir vežė Petrovičių bei draugę Hilal Edebal, kai jų automobilis kalnuotoje Vokietijos vietovėje susidūrė su kontrolę praradusiu sunkvežimiu. Abi moterys patyrė sunkius sužalojimus.
Petrovičius žuvo įvykio vietoje.
Visi iki vieno tuometinės Kroatijos rinktinės nariai atsimena, kur ir kada išgirdo žinią apie Draženo mirtį, tačiau kartais – tik tiek.
Kovačičius miegojo Zagrebe, kai jo komandos draugas Veljko Mrsičius ėmė daužyti jo duris, prižadino jį ir pranešė, kas nutiko.
„Mano žmona sako, kad aš jai paskambinau verkdamas. Aš pats to net neatsimenu. Daug detalių tiesiog išsitrynė, tai buvo pernelyg didelis smūgis“.
Spahija tą vakarą ieškojo Petrovičiaus jam priklausančiame Zagrebo restorane, tikėdamasis, jog ten ras savo draugą. Vėliau jis grįžo namo ir naktį sulaukė vieno iš restorano darbuotojų telefono skambučio. Spahija susumuko ant grindų ir verkė visą naktį.
Kukočius budinosi Čikagoje po tonzilių pašalinimo operacijos ir televizoriaus ekrane išvydo Petrovičiaus veidą. Jis pagalvojo, kad ESPN rodo reportažą apie Draženo kontrakto situaciją – sklido gandai, jog Petrovičius po ginčų su „Nets“ pasirašys sutartį su vienu iš Graikijos klubų.
Kai Kukočius įjungė televizoriaus garsą, jis neteko žado. Iš pradžių jis tikėjosi, jog dėl laiko juostų skirtumo ir abstrakčių incidento detalių rodomas reportažas yra neteisingas.
„Mes turėjome kartu žaisti už rinktinę dar ketverius ar penkerius metus“ – atsimena NBA čempionas.
Žaidimas kartu būtų tapęs logišku žvaigždės statusą pasiekusio Petrovičiaus ir ketveriais metais jaunesnio Kukočiaus, laikytu perspektyviausiu Europos krepšininko po Arvydo Sabonio, santykių tęsiniu.
Stengdamiesi išsklaidyti galimus žaidėjų nesutarimus dėl lyderio vaidmens 1990-aisiais, prieš Argentinoje vykusį pasaulio čempionatą, rinktinės treneriai apgyvendino Kukočių ir Petrovičių viename kambaryje. Ten jie iki paryčių diskutuodavo ir planuodavo savo žaidimą kartu – kaip Kukočius įmetinės kamuolį Petrovičiui, ir kur Kukočius įkirtinės Draženui turint kamuolį.
Petrovičius mirė prieš Kukočiaus debiutą NBA lygoje. Dar ir šiandien pastarasis žaidėjas svajoja apie jųdviejų dvikovą „Bulls“ ir „Nets“ rungtynėse.
Karjerą baigusios Balkanų regiono krepšinio žvaigždės Draženo legendos išsaugojimą laiko savo asmenine pareiga.
Slovėnijos rinktinės trenerio Kokoškovo manymu, tragiško likimo Petrovičius kitu atveju būtų tapęs geriausiu visų laikų NBA europiečiu. Nors Dirko Nowitzki pasiekimai tokią nuomonę nušviečia skeptiškomis spalvomis, niekas negali nuneigti Draženo įtakos.
Kroatas tapo revoliucionieriumi, sugriovusiu tuomet JAV galiojusius stereotipus. Pasak Spahijos: „Kiti gal ir pasiekė daugiau, bet Draženas yra svarbiausias žaidėjas Europos krepšinio istorijoje“.
Kroato legendą tęsia ir jaunesni buvusios Jugoslavijos krepšininkai. Petrovičių savo idealu ir priežastimi pradėti žaisti krepšinį vadinantis Goranas Dragičius Draženo garbei Hjustono „Rockets“ klube ir Slovėnijos rinktinėje dėvėjo 3-iu numeriu pažymėtus marškinėlius.
Dario Šaričius, kurio tėvas žaidė kartu su Petrovičiumi Šibeniko klube, nuo vaikystės klausėsi tėčio istorijų apie akmeninio charakterio krepšininką ir praleido visą paauglystę stebėdamas „krepšinio Mocarto“ žaidimo video įrašus.
2010-ais metais Divacas prisidėjo prie „30 for 30” ciklo dokumentinio filmo „Kadaise broliai“ („Once Brothers“) kūrimo, tikėdamasis parodyti jaunajai kartai, koks geras žaidėjas buvo Petrovičius. Senoji Balkanų gvardija baiminasi, jog jaunieji krepšininkai niekada niekada to iki galo nesupras, tačiau tiki, jog magnetiška Draženo asmenybė išsaugos jam amžiną vietą sporto istorijoje.
Kaip sako Divacas: „Aš nemanau, kad tikri krepšinio gerbėjai kada nors galėtų pamiršti Draženą“.
Draženą, šiame pasaulyje praleidusį tik 28-erius metus (1964-1993).