Tarp pasaulio čempionato kovų įsiterpus dviejų dienų pauzei, lietuviai trečiadienį mankštinosi tik treniruoklių salėje, o vietoje pratybų ant parketo patraukė pasižvalgyti po juos svetingai priėmusią Filipinų sostinę.
Deja, ilgos ekskursijos šių laikų Maniloje nesuplanuosi – tai jau nebėra tas Azijos Paryžius kaip prieš šimtmetį.
Kone visą miestą nuo žemės paviršiaus nušlavė Antrasis pasaulinis karas. Tiesą sakant, net ne japonai, okupavę Filipinus 1942-aisiais, o po trejų metų archipelago kontrolę susigrąžinę amerikiečiai.
Mūšis dėl Manilos buvo vienas baisiausių visame kare. Per mėnesį nuožmaus bombardavimo ir atsitraukiančių japonų surengtų skerdynių gyvybės neteko maždaug šimtas tūkstančių civilių. Griuvo ištisi rajonai, kai kuriuose liko vos po kelis sveikus pastatus.
Manila atsikūrė, tačiau nebe tokia kaip anksčiau. Tai, ką vadiname 25 mln. gyventojų turinčia Filipinų sostine, iš tiesų sudaro 16 miestų, o visuma – amorfiška, stichiška, geriausiu atveju – rekonstruota.
Ir Lietuvos rinktinė ilgai neužtruko, kol aplankė kelias įžymybes ispanų kolonijinį laikotarpį menančiame Intramuroso rajone: kone 500 metų amžiaus Santjago forto griuvėsius, Filipinų nacionalinio didvyrio Jose Rizalio parką. Taip pat papietavo mieste ir restorane pasiklausė gyvos muzikos, o vakare dar susitiko su iš Lietuvos atvykusiais sirgaliais.
Rinktinės atstovams pasisekė, jog per kelias minutes padangę užplūsti galinti musoninė liūtis atslinko sėdint autobuse – vaikštinėti gatvėmis tokiu metu yra tas pats lyg užsipilti ant galvos kibirą vandens.
Kita vertus, tai – bent laikinas pabėgimas nuo kiaurą parą persekiojančio 30 laipsnių karščio ir 90 proc. drėgmės.
O slėptis Manilos įlankos vandenyse nebūtų protinga mintis: maudytis tinkamų paplūdimių reikia ieškoti toliau už miesto. Mat jo ribose – tik šiukšlių kalnai ant cemento ir niūkios bangos, po kuriomis dėl užterštumo nebesiveisia jokia jūros gyvybė.
Užtat ant kranto gyvenimas knibžda – ypač margame lyg Lusono saloje kukuojančios gegutės kinų kvartale. Arba skurdesniuose sostinės rajonuose, kuriuose vargiai apims saugumo jausmas, tačiau autentiškumo – tai tikrai.
Pastaruosiuose siaura gatvelė veikiai atves prie improvizuotos krepšinio aikštelės, kurioje būrys vaikų svaido kamuolį į prie namo sienos prisuktą lanką. Praeiviui europiečiui pamiklinti riešą krykštaujančių jaunųjų filipiniečių akivaizdoje – tiesiog privaloma.
Gal kiti, o gal ir tie patys vaikai kitomis aplinkybėmis kaulys svetimšalių pinigų. Bet jau vienas pirmųjų Delfi žurnalistų Maniloje sutiktų žmonių – iš oro uosto vežęs vairuotojas – įspėjo „jokiu būdu“ nedalinti pesų.
Tokia yra nepapudruota Manila: purvini kanalai ir gatvės, dieną jose verdantis beprotiškas eismas ir spūstys, užslinkus nakčiai – neįtikėtinose padėtyse sumigę benamiai. Žengus vos kelis žingsnius – į dangų šaunantys nauji daugiaaukščiai, viešbučiai, karaokės barai, milžiniški prekybos centrai.
Ir visur – sprindžio didumo tarakonai.
Aplink švyti šypsenos, o kur šviesa – ten ir šešėliai.
Daugiau Delfi žurnalistų įspūdžių po savaitės Maniloje – vaizdo reportaže ir nuotraukų galerijoje.
