Jų restauravimo darbus atlikęs garsus skulptorius panevėžietis Alfridas Pajuodis daro prielaidą, kad nors daugybę dešimtmečių šių skulptūrų autoriumi nurodomas Bernardas Bučas, jas sukūrė kiti menininkai.
Anot panevėžiečio, viską supainioti galėjęs sovietmetis, buldozeriu traiškęs žmonių likimus, klastojęs istorinius faktus. Suabejojo autoryste Panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis ką tik baigė restauruoti dar tarpukariu statytas Jėzaus Širdies ir šventojo Aloyzo skulptūras.
„Rinkdamas medžiagą apie abi šias skulptūras, visų pirma išsiaiškinau, kad tarpukariu jos stovėjo už šventoriaus tvoros, arčiau Smėlynės gatvės. Į šventorių perkeltos jau sovietmečiu“, – teigė A. Pajuodis.
Kitas svarbus dalykas, ar greičiau prielaida, daroma A. Pajuodžio, kad galbūt neteisingai nurodoma šių darbų autorystė.
„Šnekėjausi su žmonėmis, kurie vesdavo po Panevėžį ekskursijas ir tvirtindavo, kad abi šios skulptūros – Bernardo Bučo kūrybinis palikimas. Aš drįsčiau tvirtinti, kad vieną jų greičiausiai bus sukūręs skulptorius Juozas Zikaras, o antroji greičiausiai atvežtinė, sukurta pietinėje Europos dalyje, galbūt Italijoje, gyvenusių meistrų“, – spėja A. Pajuodis.
Regi pietiečių braižą
Į laiko paveiktas ir jau prastokai atrodžiusias bažnyčios šventoriuje stovinčias Jėzaus Širdies ir šventojo Aloyzo skulptūras A. Pajuodžio dėmesį atkreipė šių meno kūrinių būkle susirūpinusios panevėžietės. Menininkas pasisiūlęs klebonui R. Zdaniui jas restauruoti. Kunigas sutiko.
Įėjus pro didžiuosius Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vartus į šventorių, šv. Aloyzo skulptūra stovi dešinėje pusėje, netoli mažiesiems bažnyčios lankytojams įrengtų sūpynių. Anksčiau ji buvo vienspalvė, tad nekrito į akis. Dabar šv. Aloyzas tapo ryškus, iš tolo traukia akį.
„Galima sakyti, kad nudažyta skulptūra atrodo netgi šiek tiek kičinė. Bet tai kičas gerąja prasme. Juolab kad būtent tokia spalvinga ji ir buvo sukurta“, – pabrėžė A. Pajuodis. Pasak skulptoriaus, ir rašoma, ir sakoma, kad šv. Aloyzą Panevėžiui sukūrė Bernardas Bučas.
A. Pajuodis tvirtina, kad taip vargu ar galėję būti, nes skulptūra kurta iš smiltainio, o Lietuvos tarpukario meistrai su tokia medžiaga apskritai nedirbo.
Taip pat panevėžietis teigia aptikęs, kad šv. Aloyzas kurtas ne mūsų klimatui – yra vietų, kuriose kaupiasi sniegas bei tirpsmo vandenys.
Jo nuomone, tai rodo, kad skulptūrą kūrė šiltų kraštų meistrai, ji greičiausiai iš ten ir atgabenta. Čia nieko nuostabaus – tarpukario Lietuvoje bažnyčios gana gausiai pirko ir gabenosi užsienio šalyse sukurtas skulptūras.
Reikėtų menotyrininkų žodžio
A. Pajuodžio restauruota Jėzaus Širdies skulptūra taip pat pristatoma kaip B. Bučo darbas, nors tikslių tai patvirtinančių žinių nėra.
Ant šios skulptūros išlikę tik jos sukūrimo metai – 1933-ieji. Šv. Aloyzo skulptūra iškalta iš smiltainio, o Jėzaus Širdies išlieta iš betono. Profesionalai ją pavadintų štampuoto betono skulptūra.
„Nepaisant to, kad Jėzaus Širdies skulptūra priskiriama Bučui, aš nematau šio skulptoriaus stilistikos. Man ji labai panaši į Kristaus Karaliaus katedroje stovinčią Juozo Zikaro sukurtą Kristaus Karaliaus skulptūrą. Tad drįsčiau manyti, kad ir Jėzaus Širdies skulptūra yra šio menininko kūrinys“, – tvirtino A. Pajuodis.
Šventoriaus Jėzaus Širdies skulptūra, skirtingai nei šv. Aloyzas, niekada nebuvo nudažyta, ji blyškių spalvų. Abi link šimtmečio nuo sukūrimo artėjančios skulptūros, pasak A. Pajuodžio, nesyk restauruotos, deja, ne visos restauracijos buvusios profesionalios. Jam prireikė net mėnesio šiuos meno kūrinius sutvarkyti išties tinkamai.
Svarstydamas, kaip galėjo nutikti, kad abi minimos skulptūros iki šiol įvardijamos kaip B. Bučo, A. Pajuodis sako, kad buvo metas, kai J. Zikaro autoritetą bandyta menkinti, dėl to ir galėjusi atsirasti painiava.
„Nustatyti tikrąją skulptūrų autorystę galėtų menotyrininkai atlikę didžiulį tiriamąjį darbą. Aš vien pateikiau prielaidas“, – sako A. Pajuodis.
Atrodė apgailėtinai
Klebonas A. Zdanys pabrėžė, kad ir šventoriuje stovintis šv. Aloyzas, ir Jėzaus Širdies skulptūra išties atrodė apgailėtinai, buvo aptrupėjusios, tad mielai priėmęs skulptoriaus pasiūlymą jas tvarkyti. Dvasininkas teigė, kad į restauravimą įdėta tikrai nemažai triūso, o parapijai skulptūrų atnaujinimas kainavo 3000 eurų.
Pasak klebono, šventoriaus skulptūrų atnaujinimo darbų imtasi, sutvarkius Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidų. Laukia varinis stogas Didieji maldos namų tvarkybos darbai pradėti prieš septynerius metus, kai išluptos senos medinės bažnyčios grindys pakeistos šildomomis marmurinėmis. Bažnyčia išdažyta, paauksuoti jos altoriai, pastatyta naujas balto marmuro altorius.
Suremontuoti vargonai, o kviečiant tikinčiuosius į mišias zakristijonui nebereikia tampyti varpų virvių, mat varpų skambesį reguliuoja kompiuteris.
Vargonininkų ir bažnyčios choristų patogumui pakeisti link vargonų vedę senieji laiptai. Pasikeitė ir pats šventorius – ištrupėjusius cementinius apie bažnyčią vedusius takus pakeitė trinkelių takai. Nebeliko didžiulių šventovę juosusių tujų, dabar toje vietoje auga kukmedžiai. Į visus šiuos darbus, pasak kunigo R. Zdanio, investuota apie 750 tūkstančių eurų tikinčiųjų aukų.
Artimiausiuose klebono planuose – pakeisti bažnyčios stogą variniu. Leidimas šiems darbams jau gautas, pinigų, pasak dvasininko, irgi yra.