Lietuvos kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygą „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ V. Sirokomlė parašė 1860-aisiais, kurią išleido po metų Vilniuje. Į lietuvių kalbą 1922-aisiais išvertė Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Kazys Bizauskas. 1933-aisiais knyga išleista Kaune, o 1991-aisiais – Vilniuje.
Nemuno pakrančių vaizdai nutįsta per visą knygą
Prieš daugiau nei pusantro šimto metų parašytą N. Sirokomlės knygą iš lenkų kalbos išvertęs S. Žvirgždas pasakojo, kad šio rašytojo kūryba itin domėjosi, yra perskaitęs ne tik jo kurtą poeziją, bet ir beveik visus prozos kūrinius: „Patiko, skaičiau lenkų kalba, kuri man jau tapusi pusiau gimtąja, nes užsiimu vertimais.“
S. Žvirgždas prisipažino, kad idėja išversti minėtą N. Sirokomlės knygą kilo ne jam, bet bičiuliui Matui Veličkai, Nemuno, žvejybos žinovui.
S. Žvirgždas kaip tik tuo metu buvo išvertęs Jano Bulhako knygą „Vilniaus peizažas“.
Diskusiją moderavęs bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkas-tyrėjas Tomasz Blaszczak pastebėjo, kad panašių mokslinių monografijų apie Nemuną – nėra daug. S. Žvirgždas pripažino – niša yra. Turime hidrogafinių, hidrologinių tyrimų pradininko Stepono Kolupailos leidinių, bet trūksta aprašomosios dalies, ne tik istorinių faktų, bet ir platesnio pasakojimo apie intakus, miestelius.
Tačiau bandymų būta: pirmojo viešo muziejaus Lietuvoje įkūrėjo grafo Eustachijaus Tiškevičiaus brolis Konstantinas Tiškevičius 1857-aisiais organizavo mokslinę tiriamąją ekspediciją laivu Neries upe nuo ištakų ligi santakos su Nemunu.
K. Tiškevičius fiksavo visus gyvenviečių duomenis, istorines detales, padavimus, legendas, archeologijos paminklus. Surinktą medžiagą paskelbė knygoje „Wilija i jej brzegi“ (Drezdenas, 1871 m.).
„Neseniai pasirodęs knygos vertimas apie šią kelionę Nerimi buvo platesnis nei ankstesni bandymai. Tačiau lietuviško vertimo versija gerokai susiaurinta, atsisakyta etnografijos, liaudies dainų. Rezultatas suprastėjo. Įdomu skaityti, kai kūrinys išverčiamas taip, kaip yra sugalvojęs jos autorius, pilnu turiniu“, – įsitikinęs S. Žvirgždas.
Išbetonuotas Zapyškio bažnyčios prieigas palygino su automobilių stovėjimo aikštele
Ar S. Žvirgždui pačiam neteko patirti V. Sirokomlės aprašomo plaukimo upe? „ Esu plaukęs Nerimi iki Vilniaus, plaukdavome kone per kiekvienas atostogas. Nemunu plaukioti daug neteko. Tačiau upių specifika man pažįstama, esu daug perskaitęs apie tai. Juk esu fotografijos istorikas, nori nenori reikia domėtis, o sukauptos žinios padeda verčiant knygas“, – kalbėjo S. Žvirgždas.
Važiuojant automobiliu senuoju Panemunės keliu atsiveria vaizdingos panoramos. Anot T. Blaszczak gali pasijusti taip, tarsi plauktumei Nemunu. Jis klausė S. Žvirgždo, ką naujo gali V. Sirokomlės knygoje išvysti skaitytojas, kairiuoju Nemuno krantu keliaujantis kasdien arba kartą per metus? „Naujo sunku ką nors išvysti, labiau seną. Matant dabartį galima atsigręžti į praeitį. Užlipus ant piliakalnio galima pasižiūrėti, kaip atrodo Nemunas, o dar geriau, sėdint ant to kalno turėt ir knygą – atsiranda visai kitas suvokimas“, – patarė jis.
S. Žvirgždas apmaudavo, kad dabarties žmonės nemyli upės, ieško iš jos tik naudos – galbūt ateis į protą perskaitę knygą?
Paklaustas, koks Nemuno vaizdas jam labiausiai prie širdies, S. Žvirgždas šypsodamasis sakė, kad yra fotografas-peizažistas, tad yra atradęs gražių vietovių. Viena jų – Punios piliakalnis, nuo jo atsiveria plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas.
Tačiau garsų fotografą nuliūdino tai, kaip dabar atrodo Kauno rajone, Zapyškyje esančios gotikinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios prieigos.
„Visą aikštelę išbetonavę... Buvau su kolega nuvažiavęs, vaizdo nebėra. Bažnyčia pastatyta 1578-aisiais, o dabar – tarsi nereikalinga, užbetonuota kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Kai inkliuzai gintare – įdomu, bet kada į senovę inkliuzas iš dabarties, visiškai netikęs sprendimas. Taip, kartais pavyksta, kiek tenka matyti užsienyje – pilys sutvarkytos, renovuotos šiuolaikinėmis medžiagomis, bet autentika išlaikyta“, – sakė jis.
S. Žvirgždo manymu, lygiai taip pat elgiamasi ir su piliakalniais. Ne visus ant jų augančius medžius reikia nugenėti.
„Dabar kai kerta, tai dažniausiai visus medžius. V. Sirokomlės knygoje su didele meile aprašytos vietovės atrodo visiškai kitaip. Nenuostabu, praėjo daugiau nei 150 metų. Bet kažkodėl kitose Europos valstybėse istorinės vietovės nepasikeitė, o pas mus reikia viską naujai kurti. Kam taip daryti, kam blogint?“, – kėlė klausimą jis ir pridūrė, kad Nemunas ir jo apylinkės buvo ir turi būti gražūs, reikia mylėti tas vietoves, išsaugoti tokias, kokios yra aprašytos knygoje.
Kviečiame susipažinti su Vladislavo Sirokomlės knygos „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ ištrauka:
II
Jurbarkas – Vytinės – Jurbarko bažnyčia –
Jurbarko padėtis 1829 metais – Muitinės rūpesčiai –
Smalininkai – Lenkų kolonistas Paškovskis –
Vėl muitinės rūpesčiai – Dviejų dienų postovis
už Smalininkų – Senas žvejys –
Baigėsi muitinės rūpesčiai.
Muitininkai, jie – dauggaliai,
Teisės, antspaudai jų valioj,
Kol jie sveria ir skaičiuoja,
Dvi trys dienos prašuoliuoja.
Kol nutars jie pasitarę,
Dėt tau antspaudą ar ne dar,
Kiek bus triukšmo, kiek bus baimės,
Kad tau prekės virs nelaime.
Ketvirta valanda ryto, sekmadienis, gegužės 12 diena. Nepratęs ilgai miegoti, pašoku iš guolio. Mano Skatilėlis jau nemiega, kažką valtyje taiso ir poteriauja. Poteriavo kai atsiguliau, poteriauja kai pakirdau. Pasidaro gėda, kad leidžiuosi pralenkiamas ir jam tai pasakau.
– Žinia, ponai – tai kas kita, – atsako, – mes, neturtingieji, jau taip: kas su Ponu Dievu, ir Ponas Dievas su tuo.
Atsakymas man nelabai patiko, kodėl jis mus, ponus, nuo Pono Dievo atskyrė ir kam toji materiali spekuliacija: meldžiasi tik todėl, kad gautų kažkokį atlygį. Suprantama, paprastas žmogelis kaip išmanydamas suformulavo maldos poreikį ir išsakė tai, kas jam gulėjo ant širdies, persižegnojo ir toliau plaktuku kalė burvaltės dugną.
Buvo puikus rytas, dangus giedras, saulė tik patekėjo ir žaižaruoja Nemuno vilnyse, virš vandens pučia šaltokas vėjelis, rūkuose dunkso prie kranto pritrauktos vytinės, pats metas susirasti savąją.
Ieškojome neilgai, nes vytinė stovėjo vos už keleto žingsnių. Mano vairininkas, Naugarduko apylinkių valstietis Mikalojus, išėjo manęs pasitikti ant denio. Jo stotas atkreipė mano dėmesį. Tai buvo jau žilas, augalotas, plačiapetis, dar tvirtas, ypač malonaus veido senis kiek pražilusia, vietos papročiu trumpai pakirpta barzda, aukšta avikailio kepure, nors jau šilta, vilkėjo kailinius, ant kurių dar buvo užsivilkęs pilką, plačiu žaliaminės odos diržu sujuostą sermėgą.
Dėl malonios veido išraiškos ir amžiaus jis atrodė kiek nerangus, tačiau greitai įsitikinome, kad tai veiklus žmogus – energingai tvarko pavaldžius tarnus ir puikiai išmano savo amatą. Apie jį galima būtų pasakyti tą patį, kas kadaise kalbėta apie etmoną Tarnovskį (Janas Tarnovskis (Jan Tarnowski, 1488–1561) – Lenkijos valstybės ir karinis veikėjas,Karūnos etmonas, mecenatas, globojęs šioje knygoje dažnai cituojamą lenkų renesanso poetą Janą Kochanovskį): kai geras, tai, regis, būtų angelas iš dangaus, o ne Tarnovo ponas, kai piktas, tai įsiutęs liūtas pasišiaušusiais karčiais, ištvinkusiomis gyslomis ir griausmingu perkūno balsu.
Mūsų bendrakeleivis iš kaimyninės vytinės ponas J., aistringas lotynų klasikų gerbėjas ir žinovas, mūsų Mikalojų Enėjo vairininko garbei praminė Palinūru ir kiekvieną kartą, kai mūsų vairininkas rėkaudavo vytinėje, pacituodavo posmą iš penktosios Eneidos knygos:
Ipse gubernator puppi Palinurus ab alta:
Heu! quianam tanti cinxerunt aetera nimbi?
Quidve, pater Neptune, paras?
Iš pradžių senis pyko, kad jį pravardžiuoja čia gubernatoriumi, čia Palinūru. Kadangi citata buvo lotyniška, o senolis, kaip pamaldus žmogus, gerbė bažnytinę kalbą, liovėsi pykęs. Vytinėje jam prilipo kiek pakeista Palinūro pravardė – upeiviai garbingąjį Mikalojų ėmė vadinti Ponu Agurku.
Pono Agurko ir pono Skatilėlio pastangų dėka, aš su visa kelionės manta, kaip senas jos gyventojas, jau esu vytinėje.
Vytinė – tai paprastos konstrukcijos valtis ar, jeigu pageidaujate, laivas, kiek panašus į milžinišką mirmidonų (Mirmidonai – graikų mitologijoje Tesalijoje gyvenusi achajų gentis. Kai kuriuose mito
variantuose genties pavadinimas kildinamas iš eponimo – tesaliečių didvyrio Mirmidono) romėnų karinį laivą, kuris yra 170 pėdų ilgio, nuo 18 iki 25 pėdų pločio ir penkių ar šešių pėdų aukščio, jo grimzlė iki trijų pėdų ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį. Vytinę dengia dvišlaitis stogas, užklotas neperšlampamu, Polesės miškuose padarytu liepų karnų dembliu.
Aplinkui eina siauras storlenčių denis, į vytinės apačią iš denio nulipama keletu medinių laiptelių. Pirmagalyje dažniausiai yra patalpa įgulai ir virtuvė, per vidurį – prekės ir kelionės atsargos, laivagalyje, vadinamojoje šafarnėje (Šafarnė (lenk. szafarnia) – podėlis, kamara), arba vytinės ekonomo kajutėje, įrengtas mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos galima pastatyti lovą, stalelį ir net spintą.
Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, paprastai kambarėlis apstatomas veidrodžiais, puikiais kambariniais baldais, patiesiami kilimai; nors tie daiktai į mūsų kraštą gabenami parduoti, jeigu naudojami vytinės įgulos, muitinėje neapmokestinami.
Vos spėjau apsidairyti savo vytinės kambarėlyje, prikalti ties lova Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslėlį ir padėti į lentyną keletą knygų, man buvo pranešta, kad jau metas sutvarkyti keblius reikalus vietinėje muitinėje.
Mandagūs valdininkai, nedarydami jokių kliaučių, kaip kadaise buvo būdinga mūsų kraštui, pranešė esą pasirengę atlikti patikrą, tačiau tą dieną ji neįvyko.
Beveik nusiraminęs dėl patikros, nuėjau į bažnyčią. Medinė, gan erdvi Jurbarko bažnyčia stovi ant aukščiausio kalno. Kai atvykau, pamaldos buvo jau prasidėjusios. Per pirmąsias mišias žmonės giedojo žemaitiškai ir per antrąsias mišias ta pačia kalba buvo giedama ir sakomas pamokslas, tik per Pakylėjimą sugaudė man dar iš namų gerai pažįstama mamos išmokyta lenkiška giesmė „Prieš tave stoviu, Viešpatie!“ Šioje parapijoje gyvena daugiausia žemaičiai, o lenkai sudaro mažumą.
Čionykščiai žemaičiai man labai patiko. Tai daugiausia žemaūgiai, o ne aukšti žmonės, iš veido neatrodo supratingi, bet geraširdžiai, bažnyčioje pamaldūs, švariai apsitaisę, todėl ir pakerėjo mano širdį.
Papietavęs savo vytinėje žuvų, nes mėsos Jurbarke buvo sunku gauti, išsirengiau apžiūrėti miestelio. Anais laikais jis buvo labai menkas: vos du ar trys šimtai daugiausia žydams priklausančių medinių namų, du padavimais apipinti kalnai, be jokių senovės pėdsakų, pagaliau rytą aplankyta bažnyčia, – tai ir viskas, ką čia galima pamatyti.
Išimtis – penketas pono Andelsono mūrinių, neblogai atrodančių namų su puikiais sodais.
Man buvo pasakyta, kad viename tų namų susirinkę arbatos visi muitinės valdininkai, kurie dar šiandien prižadėjo atlikti mano vytinės patikrą.
Kad pasimatyčiau su valdininkais, nuvykau kaip senas šeimininko pažįstamas. Radau visus.
– Muitininkas, maloningasis pone, – viešas nusidėjėlis, tai dar nuo Kristaus laikų įprasta, – pasakė antspaudo saugotojas ponas Galkantas, vienas iš būrio, – žadėjome šiandien būti pas poną vytinėje, bet atėjome čia arbatėlės. Ką padarysi? Kaip nors rytoj atlėksime.
Noromis nenoromis turėjau sutikti su ta logika, nors čia ir Nemuno vanduo senka, ir užtrukus keletą dienų galime patirti nepataisomą žalą ir turėti nuostolių.
Dieve mano, kiek čia tų rūpesčių. Praėjo diena kita. Nemunas nesenka, vėjas palankus, puikiausias metas keliauti, o mes Jurbarke kaip prikalti. Patikra, upeivių raginimai, jų pasų tikrinimai, erzelynė ir daugybė smulkių trikdžių sulaiko mus dar nakčiai iš pirmadienio į antradienį.
– Muitininkai – vieši nusidėjėliai, – pakartojau ponui Galkantui jo paties posakį.
– Aš gi ponui sakiau, – atsakė kuo paprasčiausiai, – pas mus jau taip yra, meldžiamasis, taip…
Praėjo ir antradienis, o mūsų formalumai dar nebaigti.
Nuobodžiaudamas aplankiau apylinkes, fantazavau, kaip čia viskas buvo senovėje. Nekibo prie manęs joks senovinis vaiduoklis, nemačiau net jokio seno namo. Savo karštas fantazijas atšaldžiau suvilgęs kaktą Mituvoje, kuri iš šiaurės pusės įteka į Nemuną.
Jau seniai norėjau įspūdžių, plaukdamas lietuviška vytine, dabar beveik apgailestauju dėl savo troškimų. Man dar nepabodo monotoniški reginiai, bet iki gyvo kaulo įgriso daugybė čionykščių privalomų formalumų. Trečiadienį, apie pusiaudienį, ačiū Dievui, išplaukėme iš Jurbarko, tačiau savo muito važtaraštį privalome pateikti Kukarskės muitinėje, jau Lenkijos Karalystėje, vėliau Pašvenčiuose. Dabar mums gresia ilga ir skrupulinga patikra Smalininkuose, Prūsijos pasienyje.
Lik sveika, gimtoji Lietuva, perplaukiame Prūsijos sieną. Mūsų vytinė ramiomis Nemuno bangomis plaukia į svetimą kraštą.
– Stok! Esame už Prūsijos sienos, Smalininkuose.
– Ne Smalininkuose, bet Schmalningen, – pataiso mane vietinis žinovas, nes vokiečiai visus lenkiškus vietovių pavadinimus savaip perkrikštijo.
– Tegu bus ir taip, – sakau, – ar ilgai tuose Schmalningenuose užtruksime?
Saulė jau arti laidos. Laukdami pažadėtos prūsų patikros einame apžiūrėti kaimo.
Smalininkai (nenoriu tos vietos vadinti svetimu vardu) – tai tik nedidelis prūsiškas kaimelis. Namai nė kiek nesiskiria nuo mūsų kaimo trobų. Iš rąstų suręstuose ir šiaudais dengtuose namuose gyvena ne tik valstiečiai, bet ir čia įsikūrę vokiečių pirkliai. Tačiau tų namų langai platūs, aplink daugybė puikių medžių, prie kiekvieno erdvūs švariai iššluoti kiemai. Čionykščiai gyventojai, daugiausia pirkliai ir kadaise buvę činčiniai valstiečiai, dabar, susimokėję turto išpirką, gyvena savoje žemėje.
Žmonės gražaus gymio, rausvaveidžiai, besišypsantys, net ir senatvė užuot į jų veidus įspaudusi savo žymę, regis, maloninga jų išvaizdai. Kiekvienas praeivį pasveikina nusiimdamas skrybėlę ir maloniai pakalbina.
Šiandien ketvirtadienis – Dievo Kūno šventė. Pas mus Lietuvoje iškilmės, procesijos, o čia tyku, ramu.
Ačiū Dievui, kad moku vokiškai, todėl galiu iš geranoriškų vietos gyventojų kai ką sužinoti apie jų padėtį. Jie nesunkiai iš akcento atspėjo, kad esu lenkas, pasakė man, jog čia kaime gyvena trys lenkai. Vienas, kažkoks Mališevskis, nuomojasi kampą, turi trejetą vaikų ir labai sunkiai verčiasi; kiti du – Napoleono kareiviai: vienas tarnauja muitinėje, o kitas – kažkoks Paškauskis, bajoras nuo Gardino. Kadangi jis gyveno netoliese, užėjome jo aplankyti.
Tai buvo dar jaunas, keturiasdešimties metų neturintis žmogus (prašau turėti galvoje, kad šiuos atsiminimus nurašau iš 1829 metų dienoraščio, kitaip sakant, rašyto prieš trisdešimtį metų). Į mūsų lenkišką pasisveikinimą „Garbė Jėzui Kristui!“ nuoširdžiai lenkiškai atsakė ir pakvietė į savo trobą, trumpai pakalbintas papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Jo istorija trumpa, bet gana įdomi, kai senas Lietuvos gyventojas lietuviškai vokišku akcentu pasakoja lenkiškai. Gimė Gardino krašte, ganė tėvo jaučius ir karveles, dvidešimties turėjo eiti dirbti vytinės stringaliu11. O čia atėjo 1805 metai ir prasidėjo trejų metų Napoleono kampanijos. Neilgai galvojęs, jaunasis Paškauskis pavogė seną kaimyno šaudyklę, širmą darbinę tėvo kumelę ir tik per išpažintį kunigui papasakojo savo nuodėmę; nelieptas grąžinti gavo nuodėmių atleidimą ir išvyko į užsienį.
Pirmą kartą dalyvavo mūšyje prie Jenos, paskui, kai generolas Zajončekas Prūsuose formavo lenkų kariuomenę, tapo instruktoriumi, po to su Savario korpusu kovėsi prie Ostrolenkos, kur pateko į nelaisvę. Su belaisviais buvo atvarytas į Kauną, čia įsimylėjo jauną žemaitę ar prūsaitę, su ja pabėgo į Prūsiją, vedė ir čia įsikūrė.
– Jau per dvi dešimtis metų čia gyvenu – pripratau, ponuli, – nuolankiai kalbėjo, – Lenkijoje esu bajoras, o čia tik valstietis, bet Prūsijos įstatymai ir valstiečiams nėra blogi. Laikau penketą arklelių, porą jaučių, turiu gerą žmoną, tai ko dar norėti? Sūnus dirba landvere, išmokiau jį prancūzų kalbos, tiksliau kareiviškos, gaskonų, išmokiau valdyti ginklą, kad prūsų kapralas nugaros neskalbtų. Gyvenu čia laimingai, ariu, sodinu bulves, prekiauju, gaudau žuveles ir lenkiškai garbinu Viešpatį Dievą, nes nei suvokietėjau, nei suliuteronėjau, tepadeda man šalia Gardino esančio Ružanistoko Dievo Motina, kurią ypač garbiname.
Šnekame ir šnekame. Kalbėdamasis su nuoširdžiais žmonėmis visai pamiršau, kad manęs laukia vytinės patikros rūpesčiai. Atsisveikinau su maloniais kraštiečiais, kiek įsižeidęs ant ponios Paškauskos, kuri, kaip užsispyrusi žemaitė, lenkiškai beveik nesupranta ir nenoriai kalba.
Nuėjau į gražią mūrinę muitinę. Valdininkų nebuvo, tik tarnai. Čia vėl sutikau seną, visiškai kitokį lenkų kareivį. Senukas buvo visai suvokietėjęs, tarnavo čia puskarininkiu, išpuiko, o tie keletas žodžių, kuriais teikėsi prabilti, buvo pasakyti darkyta lenkų kalba (kaip kalba vokiečiai). Nesinorėjo klausti net pavardės.
Vytinėje, savo kajutėje, radau keletą kaimynų iš kitų vytinių; jie atėjo pas mane pasitarti, ką daryti su muitinės kliaudomis.
Sužinojome, kad maisto kelionei į Prūsus leidžiama vežtis ne daugiau kaip aštuoniolika šefelių miltų, degtinės ne daugiau kaip dvi stuopas, druskos nė saujos, o mes viso to turėjome nemenką atsargą. Grėsė konfiskacija ir penkeriopa bauda. Nėra kas daryti: jei šiandien ateis – turėsime kebelio, jeigu rytoj – tamsią naktelę sumesime kontrabandą į Nemuną.
Sutemo, muitininkų nėra… Tad išsiskirstėme į savo vytines ir ėmėmės darbo… Miltai, druska, degtinė atiteko žuvims vakarienei. Kad būtumėte matę, kaip gailiai žiūrėjo lietuvių upeiviai, kai degtinė buvo pilama į Nemuną, atrodė, kad jiems kraują varvintų iš paširdžių.
Buvo siūlomas paprastesnis ir praktiškesnis būdas – degtinę per naktį išgerti, bet vytinės stovėjo tarp akmenų, o su girtais žmonėmis netoli nelaimės. To siūlymo atsisakiau, tik apgailestavau, jog negaliu butelaičio lietuviškos starkos nusiųsti geraširdiškajam Paškauskiui, kad tėviškės gėrimu sušildytų savo seną krūtinę.
Kitą dieną, penktadienį, gegužės 16/28 dieną, anksti rytą rūstūs muitinės vyrai ir pradėjo griozti. Vašką palaikė kontrabanda, kelionės maisto atsargose javų ir miltų rado per daug, kažkoks nesąžiningas upeivis vakar pamėgino išgelbėti butelį degtinės, suprantama, jį rado muitinėje matytas suvokietėjęs lenkas puskarininkis. Būtume turėję bėdų ne juokais, jeigu mano ekonomas, niekam nematant, jam nebūtų įspaudęs į delną apdilusio talerio.
Degtinės butelis visai atsitiktinai sudužo muitininko rankose, neliko corpus delicti, todėl bent jau baudos nemokėjome.
Vokiečiai krečia visas pakampes, sveria, skaičiuoja, nepraverdami burnos viską rimtai užrašo, o tai mums gresia baudomis. Baigę patikrą išėjo, o mums liepė plaukti toliau, kad negalėtume susisiekti su dar nepatikrintomis vytinėmis. Jie teisūs, nes mūsų upeiviai, vengdami didelio muito, įsigudrinę iš dar nepatikrintų vytinių pernešti prekes į jau patikrintas. Išplaukiame. Kitame krante matyti daugybė slenksčių, tad, nuplaukę dar pusę mylios, išmetame inkarą.
Ekonomas pėsčias išeina pasiimti pasų, laukiame jo grįžtančio.
Smalininkai dingo iš akių. Abu Nemuno krantai gražiai apaugę karališkaisiais miškais. Juose nepaprastai švaru, kaip puikiai jie tvarkomi! Prisiminęs gimtąjį kraštą susigraudinau. Prisiminiau mūsų bekraštes Borisovo apylinkių, Polesės girias, negailestingai kertamas, užverstas žagarais ir pūvančiais rąstigaliais, pilnas išvartytų sutrūnijusių kelmų, iš kurių tik kur ne kur varoma derva ir degutas. Vokiška tvarka ir mūsų netvarka labai rėžia akį.
Tarsi nusiraminimui prisiminiau Jano Kochanovskio eiles:
Nenoriu pasakot apie prūsus, nes patys,
Plukdydami kasmet į Gdanską sielius, matot
Miestus čia išstatytus ir pilis aukštąsias,
Puikius kelius ir tiltus, krantines tvirtąsias,
Ką galima pasiekti kaštais vien gausingais
Ir, aišku, galva šeimininko sumaningo.
Tai kas tada nutiko? Prūsai teko lenkams,
Bet jie nepraturtėjo, dar labiau sumenko.
Visa tai vyko prieš tris šimtus metų. Dabar reikalai susiklostė priešingai. Akys man sudrėko nuo ašarų, kai prisiminiau dar vieną Jano Kochanovskio eilėraštį:
Jūs kelmus raukit greitai, tvenkit upes uoliai
Ir leiskit lentasVyslon, ja plukdykit suolus,
Vančosais18 miškus verskit ar pelenu grynu,
Juk „lenkas“, girdim, kilęs tai iš „lauko“ plyno.
Tik nežinia, kur bėgsit slėptis, jei jus vysis?
Ekonomo iš Smalininkų kaip nėra, taip nėra. Bergždžiai gaištame brangų laiką. Išlipu į krantą ir, atsisėdęs po plačiašake pušimi, skaitinėju biblines Jeremijo raudas, bet dažniau žvilgčioju į Smalininkų kelią nei į knygą.
Prie mūsų priplaukė sukumpęs senas ne vokiškų bruožų žvejas medine koja ir pasiūlė pirkti šiandienos laimikį: du didžiulius karšius, tris dideles kuojas ir ungurį. Už visa tai sumokėjau auksiną.
Senukas man patiko, todėl leidausi su juo į kalbas.
Tai buvo lenkas, kilęs iš Virbalio, 1813 metais, tarnaudamas Prūsijos kariuomenėje, prie Kiustrino neteko kojos. Valdžia davė neįgaliajam duonos kąsnį – paskyrė tris kaimus iki gyvos galvos. Kas savaitę paeiliui jis valgo pas vieną ūkininką, paskui – pas kitą. Jiems atsidėkoja žuvelėmis, o už keletą pelnytų skatikų perka tabako pypkei ir alaus, kurį gurkšnoja į Frydricho Vilhelmo sveikatą.
Su kitos vytinės savininku ponu J. išėjome pasivaikščioti į artimiausią kaimą. Tie kaimeliai čia gražūs, švarūs. Puikūs ir prūsų dvareliai, išsimėtę apylinkėje. Vienas jų priklauso už lenko ištekėjusiai, nors jau išsiskyrusiai vokietei poniai Pšeciševskai.
Čionykščiai žmonės kalba lietuviškai-prūsiškai. Tai gražūs, geri, linksmi, darbštūs žmonės, maloniai šypsodamiesi sveikina keliauninką. Žemės geros, bet sunkios, joms suarti reikia sunkaus arklo, o išakėti – gerų geležinių akėčių ir dviejų stiprių arklių. Kiekvienas ūkininkas laiko kelis arklius, jaučių mažiau, nors galvijų veislė čia kur kas geresnė nei mūsų.
Pavargę grįžtame į vytinę, ekonomo dar nėra, kažkur imasi su vokiečiais. Čiulbant miško lakštingaloms neramūs geriame denyje arbatą. Upeiviai būriuojasi krante prie laužo. Uždaroje pastogėje bjaurūs jų tabako dūmai ore sklaidosi maloniai kvepėdami.
– Jau nebesulauksime ekonomo, lauke darosi vėsoka, eime į kajutę lošti marijošiaus, – nusiminęs sako ponas J. Sutikau, nes, kai ima nerimas, reikia ką nors sugalvoti.
Rytą pažadina mane lietaus barbenimas į langus. Išeinu ant denio – lyja gaivus, bet šaltas gegužės lietus, Nemunas smarkiai banguoja, vytinė supasi. Viešpats Dievas, atsilygindamas už vokišką langsam, papildo vandens į Nemuną.
Sukalbėjęs poterius, gurkštelėjęs starkos ir apžiūrėjęs vytinę vėl sėdžiu su ponu J. prie marijošiaus, apie pasivaikščiojimą lietui lyjant nė negalvok. Ekonomo dar nėra.
Pavalgėme, ką Dievas davė, ir vėl prie marijošiaus. Pagaliau grįžta ekonomas, šlapias, bet linksmas. Tos didelės mus gąsdinusios baudos susitraukė iki kuklios sumos – du taleriai ir trys sidabro grašiai. Negi dėl tokios menkos sumos reikėjo porą dienų laikyti mus su nuleistu inkaru!
Kitos vytinės, gavusios pasus, išplaukė ir plauks visą naktį, mes nusprendėme dar čia nakvoti.
Akmuo nusirito mums nuo širdies, įveikėme visus muitinės rūpesčius. Rytoj, saulei tekant, leisimės į kelią, bet mūsų laukia dar baisesni muitininkai – akmenys ir sėkliai.