Dvidešimt trejų metų sulaukusi išmintinga ir savimi pasitikinti Sibilė Spencer XIX amžiaus Londone jaučiasi įkalinta. Beveik visos draugės jau ištekėjusios ir susukusios šeimos lizdus, o ji tebegyvena tėvų namuose ir mato, kad jai taikoma kur kas daugiau taisyklių bei draudimų nei jaunesniam broliui. Ji jau suprato, kad netekėjusios moters padėtis visuomenėje prilygsta nesubrendusio vaiko statusui, nesvarbu, kokia protinga ta moteris būtų. Taigi jai, norinčiai turėti daugiau laisvių, vedybos tikriausiai yra vienintelė išeitis. Tad, kai Benjaminas Hopkinsas, ambicingas tėvo laivybos įmonės darbuotojas, parodo susidomėjimą, Sibilė pasinaudoja šia galimybe pabėgti.
1836 metais Sibilė su sutuoktiniu Benjaminu atvyksta į Maroką plėsti savo tėvo prekybos imperijos. Susižavėjusi egzotiška Šiaurės Afrikos šalies kultūra, ji mėgaujasi turgaviečių šurmuliu, naujais kvapais ir Mogadore tvyrančiu dykumos karščiu. Sibilė neabejoja, kad gyvenimas čia tūkstantį kartų geresnis nei atšiaurioje ir šaltoje Europoje. Ji pagaliau pasijunta tikra pasaulio piliete ir džiaugiasi naujai įgyta laisve, savarankiškai sudaro pirmuosius verslo sandorius, susidraugauja su vietiniais ir pirmą kartą įsimyli žavų bei charizmatišką prancūzą. Tačiau nenumaldomo pinigų bei įtakos troškimo vedamas Benjaminas įsivelia į nešvarius reikalus ir vis labiau nutolsta nuo žmonos bei jųdviejų mažamečių sūnų. O tuomet sutuoktinis suimamas dėl siaubingų kaltinimų ir Sibilės pečius užgula sunki nežinomybės našta.
Išmintinga bei savimi pasitikinti šviesiaplaukė, musulmonų krašte dažnai vadinama Mogadoro liūte, ilgainiui pelno vietinių pagarbą ir įrodo, kad yra stipri ir gali pati tvarkytis ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir tarptautinės prekybos reikalus. Likimas ją dažnai nubloškia į sudėtingas, kartais net beviltiškas situacijas, tačiau ji niekada nepasiduoda.
Antroje knygos dalyje Hopkinsų vaikai vaizduojami jau suaugę ir susikūrę savo gyvenimą, bet ir čia pagrindine figūra išlieka pati Sibilė. Ne mažiau išskirtine asmenybe Maroke tampa ir jos suaugusi duktė Emilija. Po ilgo laiko į gimtuosius namus sugrįžta Sibilės sūnūs ir, regis, turėtų įsivyrauti tikra idilė, tačiau tuomet į viešumą iškyla daugybę metų slėpta tamsi šeimos paslaptis...
Bendru pseudonimu Julia Drosten pasirašantys sutuoktiniai Julia Peczynsky ir Horstas Drostenas yra sukūrę ne vieną bestseleriu tapusią knygą. „Mogadoro liūtė“ tebėra sėkmingiausias šio autorių dueto kūrinys, išverstas į įvairias kalbas ir patekęs net į pirmąją „Amazon“ istorinių romanų sąrašo vietą. Knygą iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
– Ar ten tavo mama? – žiūrėdama į artėjantį krantą ir netikėdama tuo, ką mato, suvapėjo Viktorija.
Ji sėdėjo greta savo sutuoktinio ant slidžios lentelės nedidelėje valtyje, kuri iš „Uranijos“ juos plukdė į krantą.
– Penkerius metus nemačiau savo mamos, bet tikrai galiu pasakyti, kad ten ji, – ramiai atsakė Džonas. – O greta mamos stovi mano sesuo Emilija. Tas vyrėlesnis vyras juodu kaftanu – tai uosto valdytojas ponas Filipsas. Matau, kad asilai, kuriais parjosime namo, jau paruošti, bagažo nešikai taip pat laukia.
Jis parodė į tris pilkus gyvulius, stovinčius šiek tiek toliau prie arabiškai vilkinčio varovo.
– Mums reikės joti asilais? – pasibaisėjusi riktelėjo Viktorija. – Tu tikriausiai juokauji! Argi tavo mama neturi karietos?
Džonas pratrūko kvatoti.
– Karieta čia būtų visiškai netinkamas daiktas. Medinos gatvelės tokios siauros, kad jokia karieta jose netilptų. Be to, Maroko keliai labai prasti. Nenuriedėjus net šimto jardų, lūžtų ašis. Ne, mano mieloji, mieste mes paprastai vaikštome pėsčiomis, o kai prireikia kur nors toliau, jojame. Pamatysi, priprasi ir tau net patiks!
Bandydama susitaikyti su tokia naujiena, Viktorija apžiūrinėjo savo anytą ir vyro seserį. Abi atrodė neįprastai. Pirmiausia į akis krito tai, kad buvo apsirengusios visai kitaip nei Viktorija, kuri sėdėjo tvarkingai suveržusi liemenį korsetu, apsivilkusi suknelę su plačiu krinolinu ir priderinusi prie jos elegantišką, plunksnomis papuoštą skrybėlę. O jos vilkėjo... Taip, kuo gi jos išties vilkėjo? Naktiniais marškiniais su kažkokiomis kelnėmis po jais? Skrybėlių taip pat neturėjo. Anytos galvą gaubė tik šalikas, o Emilija ant savo garbanų buvo užsimetusi kažkokią margą skarelę. Tamsiais vėjo taršomais palaidais plaukais ji buvo panaši į – Viktorija tuščiai bandė prisiminti kokį nors švelnesnį žodį – į čigonę. Sunku net suvokti, kad jiedvi priklauso ypač turtingai ir įžymiai Anglijos prekybininkų šeimai.
„Kai parašysiu apie tai mamai, ji tikrai nepatikės“, – purtydama galvą šokiruota galvojo Viktorija.
Ji dar nebuvo koja palietusi tos šalies žemės, o ši jai jau buvo visiškai svetima ir nepatiko. Glumino visi tie niūriai atrodantys arabai juodomis akimis ir tokiomis pat susivėlusiomis barzdomis. O ką besakyti apie pusnuogius vergus, kurie irklavo jų valtį! Skandalingas vaizdas! Susigėdusi ji vogčiomis nužiūrinėjo nuogus tų vyrų torsus, stebėjosi kaip smala juoda jų oda, ant kurios blizgėjo prakaito lašai. Ji sutrikdavo net tada, kai šitaip apsinuogindavo jos teisėtas vytas, o čia svetimi...
Valtis lengvai stuktelėjo į krantinės mūrą.
– Štai ir atvykome!
Džonas atsistojo, padavė žmonai ranką ir padėjo jai išlipti į krantą. Tada paėmė į glėbį Šarlotę, o Selviną išnešė auklė. Paskutiniai iš valties išlipo Tomas ir Sabris.
Nušvitusi šypsena, Sibilė pasiskubino prie jų. Tačiau pasisveikinimą užgožė iš toliau atsklindantys garsūs, siaubingi virkavimai. Išsigandusi Viktorija rankomis užsidengė ausis. Kitų tos aimanos, regis, nė trupučio nesutrikdė, išskyrus ją ir auklę. Suglumusi ji žiūrėjo, kaip krantinėje laukiantys asilų varovai ir nešikai išsitraukia mažus kilimėlius, pasitiesia ant kietai suplūktos žemės, pasisemia nuo jos dulkių ir trina šiomis veidą bei rankas, lyg praustųsi. Paskui jie suklaupė ant tų kilimėlių ir, prispaudę prie žemės kaktas, kažką sau tyliai murmėjo. Po kelių minučių tie maurai atsistojo, susivyniojo kilimėlius ir ėmė vėl krauti dėžes bei pintines, tarsi nieko nebūtų buvę.
Visa tai stebėjusi Viktorija taip ir nesuprato, kokių čia burtų ar užkeikimo ką tik būta.
Matydama jos nuostabą, Sibilė priėjo arčiau ir paaiškino:
– Tie vyrai paklausė muedzino kvietimo pietinių maldų. Arabai savo Dievui turi melstis penkis kartus per dieną. Į tą pareigą jie žiūri labai rimtai ir sąžiningai ją vykdo. – Viktorija stebėdamasi pažvelgė į ją didelėmis akimis, o Sibilė tęsė: – Greitai priprasi prie svetimų šitos šalies papročių. – Paskui apkabino marčią. – Taigi tu – Džono žmona? Labai džiaugiuosi, kad pagaliau galime susipažinti ir kad galėsiu būti tavo antroji mama! Kaip sekėsi kelionėje? Aš vis dar prisimenu, kaip ankšta ir nepatogu man buvo buriniame laive!
– Jei atvirai, kelionė buvo siaubinga. Šiaurės jūroje siautė toks štormas, kad bijojau, jog mūsų laivą perlauš pusiau, – pasakojo Viktorija.
Sibilė užjaučiamai linkčiojo, tuomet pasisuko prie abiejų mažylių.
– O judu abudu – mano anūkai Šarlotė ir Selvinas, ar taip? Gal norit pasisveikinti su savo močiute?
Mergytė smalsiai žvelgė į ją, o berniukas paslėpė veiduką auklei už peties. Sibilė paglostė jo galvelę.
– Manęs gali nebijoti, mažyli. Žiūrėk, matai ten aukštai tą didelį lizdą? Ten tupi gandras. Londone tokio dalyko nepamatysi.
Kalbėdama rodė į kasbos bokštą. Vaikas nedrąsiai bandė pasukti galvą ta kryptimi, bet jį iškart supurtė kosulys.
– Na, na, na! Čia vis dar tas nešvarus Londono oras tavo plaučiuose. Nebijok! Šitas klimatas tave kaipmat pagydys. – Sibilė paėmė Selviną iš auklės į savo glėbį ir ėmė glostyti jam nugarėlę.
Viktorija didžiai nustebusi žiūrėjo, kaip patikliai jos sūnus glaudžiasi prie Sibilės.
– Paprastai jis labai nedrąsus ir bijo svetimų.
– Ooo, bet mes tai juk nesvetimi, mudu gerai sutarsim, ar ne Selvinai? – Sibilė porą kartų pabučiavo mažylį ir atidavė jį auklei.
– Labas, mama. Tai gal pagaliau ir savo sūnui rasi laiko? – erzindamas pasisveikino Džonas.
Aukštas dvidešimt dvejų metų jaunuolis buvo toks panašus į savo tėvą, kad vieną akimirką Sibilei pasirodė, jog ji vėl tame laike, kai Benjaminas ją mergino. Bet dabar buvo kitas laikas, o čia stovėjo jos sūnus. Ašarodama apkabino savo jaunėlį.
– Aš tokia laiminga. Šiemet visi kartu galėsime švęsti Kalėdas.
Tomas ir Sabris tebestovėjo prie krantinės toliau nuo visų.
– O tu, drauguži, nesimeldi? – stebėdamasis paklausė Tomas.
– Man Dievas nesisieja su jokia religija, – atsakė jaunasis arabas. – Aš dažnai kreipiuosi į Alachą ir kalbuosi su juo, bet nebūtinai tada, kada liepia Koranas.
– Tavo tėvui toks atsakymas nelabai patiktų, – dalykiškai pastebėjo Tomas.
Sabrio tėvas Abdulas bin Ibrahimas Mogadore buvo islamo religinės mokyklos vadovas. Be to, jis buvo atlikęs piligriminę kelionę į Meką, todėl turėjo teisę vadintis chadžiu ir buvo labai gerbiamas musulmonas.
Tomas paplekšnojo savo draugui per petį ir tarė:
– Žiūrėk, ateina mano mama, ji tikrai norės su tavim pasisveikinti.
Sabris šypsodamasis pasisuko sveikintis, tačiau jo akys sustojo ne ties Sibile, o ties Emilija. Jos nebuvo matęs nuo tada, kai išvyko į Fesą mokytis arabų gydymo meno, tad dabar vos atpažino. Iš mažos, liesos mergytės labai ilgomis rankomis ir dar ilgesnėmis kojomis išaugo graži mergina. Ji taip pat žiūrėjo į jį, bet greit nuleido akis, o jos veidą užliejo švelnus raudonis. Kai dailiu rankos judesiu ji atmetė plaukus, saulėje žybtelėjo auskarai, ir Sabris pastebėjo, kad jie tokios pačios keistos spalvos kaip ir jos akys. Jis panoro, kad ji dar kartą pažvelgtų į jį tomis ametisto spalvos akimis. Vos apie tai pagalvojo, ji taip ir padarė: pasižiūrėjo į jį ir valiūkiškai nusišypsojo, o Sabris sužavėtas stebeilijo į jos akis, lygius baltus dantis, skruostuose prie lūpų kampučių atsiradusias duobutes.
– Kaip smagu jus vėl matyti Mogadore, daktare bin Abdulai! – maloniai su juo pasisveikino Sibilė.
Sunkiai atplėšęs žvilgsnį nuo Emilijos veido, jis nusilenkė draugo motinai ir atsakė:
– As-salamu-alaikum, ponia Hopkins.
Emilija tuo metu sveikinosi su broliais. Ji tryško džiaugsmu. Vien į ją žiūrėdamas, Sabris jautėsi laimingas. Apsikabinusi su Viktorija, pagaliau ji pasisuko į jį.
– As-salamu-alaikum, daktare bin Abdulai.
Jis nusilenkė.
– Panele Hopkins, ar tikrai jūs ta pati mažoji Emilija, kurią aš pažinojau?
– Na, maža tikrai nebesu, daktare bin Abdulai, aš jau suaugusi, – koketiškai atsakė ji.
Jis rimtai linktelėjo.
– Teisybė, panele Hopkins! Jūs tapote jauna dama ir esate gražesnė nei visos žvaigždės danguje.
Staiga Emilijos žaismingumas dingo tarsi vėjo nupūstas. Stovėjo sustingusi, nebežinojo, ką sakyti, ir lyg užhipnotizuota žiūrėjo į Sabrį.
Sibilė matė, kokį įspūdį jos dukteriai daro jaunasis arabas. Sabris visais atžvilgiais buvo šaunus jaunuolis, o jo tėvas – Mogadore itin gerbiamas žmogus. Bet ar svarbu bus visa tai, jei Emilija ir Sabris vienas kitą įsimylės? Musulmonas ir krikščionė? Kas lauktų Emilijos, jei tarp jų įsiliepsnotų tikra meilė ir jie norėtų kurti bendrą ateitį? Ar jos mergaitė privalėtų priimti islamą? O gal turėtų gyventi greta jo kaip antrarūšė sugulovė?
Sibilė auklėjo dukterį taip, kad ji taptų savarankiška moterimi, ir net neįsivaizdavo uždarytos hareme. Ji uždėjo ranką Emilijai ant pečių ir tarė:
– Laikas namo, mieloji. Ma’asalama, daktare bin Abdulai. Pasveikinkite nuo manęs gerbiamuosius savo tėvus.
– Ma’asalama, – atsisveikindamas nusilenkė Sabris.
Emilija dar kartą pasižiūrėjo į jį ir pati nepajuto, kaip jai išsprūdo tylus atodūsis.
