„Pradėjusi rašyti knygą specialiai vykau į Veneciją, kad apsilankyčiau Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiočiau gatvėmis, kuriose virė mano herojų gyvenimas, – pasakojo Dalia Smagurauskaitė. – Buvo ruduo, oras darganotas, Venecija nebuvo labai maloni lankytojams – visai kaip prieš kelis šimtus metų.“
Romane „Sugrįžimas į Veneciją“ meile šiam miestui pulsuoja kiekvienas sakinys. Nesunku įsivaizduoti, kaip skaitytoją apima noras būtinai jame apsilankyti, ir iškart supranti, kad rašytoją Venecija pagavo ir nepaleidžia. „Būna miestų, kurie nustebina estetika, tačiau nepalieka gilesnio įspaudo sieloje. O būna tokių, kurie ilgam įsirėžia atmintyje, lyg palenda po oda ir pasilieka kartu visam laikui. Venecija būtent tokia – kaip istorijų kaleidoskopas, kurį pasukęs kaskart gausi vis kitokį vaizdą, pasakojimą, personažą. Venecija mane patraukė ne tik savo virsmu iš pelkės į galingą jūrų respubliką, savo pirkliais, amatininkais, dailininkais ir keliautojais, aristokratais ir dožais, karnavalais, teatrais ir kalėjimais, kapitonais ir paprastais jūreiviais. Savo valdžios institucijomis, griežtomis taisyklėmis ir laisva dvasia. Venecija keičiasi dieną keičiant nakčiai, keičiasi kartu su metų laikais, su saule, lietumi ir rūku. Venecija – kaip miražas, pastatyta iš akmens, oro ir vandens. Venecija labai medžiagiška ir kartu neapčiuopiama. Tad kas gali būti dar įdomiau už tai, ko negali taip paprastai aprėpti ir suprasti?“, – klausia Dalia Smagurauskaitė.
9 sustojimai Venecijoje drauge su rašytoja Dalia Smagurauskaite ir jos romano „Sugrįžimas į Veneciją“ herojais
1 sustojimas: Ponte delle Tette – Krūtų tiltas
Trijulė su žibintininku pasuko per Karampanio rajoną. Čia netrūko užeigų, stovėjo anksčiau Rampanio giminei priklausę pastatai, kuriuose buvo įkurti pakantumo namai, o jų languose šmėžavo nepadoriai išsirengusios jaunos ir senos moterys, viešai, nebaudžiamos ir netgi valdžios paskatintos demonstruojančios krūtines, stangrias kaipitališki apelsinai ar nutįsusias kaip minkšta duonos tešla, apšviestos vos vienos nedidelės liepsnelės. Laisvo elgesio moterims Venecijoje teko svarbi užduotis – apsaugoti vyrus nuo didesnių nuodėmių, bent jau taip Juozapui kartą aiškino vietinis pirklys. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Perėję, rodos, niekuo neišsiskiriantį Krūtų tiltą, atsidursite Venecijos rajone, vadinamame Sestiere San Polo. Čia nemažai amatininkų dirbtuvių, galite rasti ir tipiškų venecijietiškų užeigų bàcari, kuriose galima gauti taurę vyno ir mažų užkandėlių cichéti. Ansčiau San Polo rajone dirbo ir gyveno prostitutės, pavyzdžiui, Rio terà of Carampane gatvelėje buvo senų prostitučių prieglauda.
Patarimas: pasukite į Sottoportego Carampane ir Calle Drio Le Carampane, kad pajustumėte šios vietos dvasią.
2 sustojimas: Ruga dei Spezieri – Prieskonių pirklių skersgatvis
Juozapas vis ėjo ir dairėsi, kol pasiekė San Polo kvartalą, Šventojo Džiakomo di Rialto bažnyčią ir nedidelę aikštę, apsuptą portikų, ir porą kartų paklausęs praeivių pateko į siaurą Prieskonių pirklių skersgatvį, kuriame prasilenkti galėjo vos du stotingi vyrai, todėl dažnai teko kam
nors trauktis iš kelio, glaustis prie vėsios, drėgnos sienos ir kitaip vengti susidūrimo pečiais. Skersgatvyje daugiausia buvo įsikūrusios prieskonių pirklių parduotuvėlės ir vaistinės. Senis Maskaris, mintyse pakartojo ieškomo prieskonių meistro vardą Juozapas Šemeta, gal senis Maskaris bus tas raktas, kuris išvaduos nuo sielą slegiančios neatsakytų klausimų naštos. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Nedidelė gatvė, vienoje pusėje atsiremianti į Campo Beccarie aikštę, kitoje – į Rialto tiltą. Kaip sufleruoja pavadinimas, kažkada čia buvo prieskonių pirklių parduotuvių. O ir aplinkui netrūko prekybininkų: Campo Beccarie aikštėje veikė skerdykla ir mėsos parduotuvės, netoliese iki šiol veikia žuvies turgus, stovi prekystaliai su vaisiais ir daržovėmis.
Patarimas: apsilankykite Šventojo Džiakomo di Rialto aikštėje. Vienoje jos pusėje stovi nedidelė to paties pavadinimo bažnyčia, kitoje – Gobbo di Rialto, laiptelius ant nugaros prilaikantis Rialto Kuprius. Nuo jo būdavo skaitomi įvairūs pranešimai ir skelbiamos bausmės nusikaltusiems.
3 sustojimas: Scuola Grande San Rocco – Šventojo Roko pasaulietinė brolija
Tintoretui prireikė dvidešimties metų, kad baigtų brolijos rūmų puošybą, o aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose puse lūpų buvo kalbama, kad Sala Capitolare prilygsta pačiai Siksto koplyčiai.
Antonijus Fumijanis supratingai stabtelėjo. Puikiai žinojo, kaip žmones veikia ši vieta – svaigsta galva, užima kvapą, kai kas net pravirksta išvydęs tokį dievišką grožį, sukurtą žmogaus rankomis.
– Žinojai, kad Tintoretas visus apmulkino? – paklausė Juozapo.
– Kaip tai?
Pirklys papasakojo, kad tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt ketvirtaisiais Viešpaties metais brolija paskelbė varžytuves, kad išsirinktų geriausią dailininką rūmams dekoruoti. Jose dalyvavo geriausi Venecijos menininkai Džiuzepė Salviatis, Federikas Cukaris, Paolas Veronezė ir, žinoma, Tintoretas. Visi per mėnesį turėjo paruošti piešinius ir pristatyti didžiajam globėjui su patarėjais. Kol kiti darė eskizus, Tintoretas po mėnesio į Sala dell’Albergo, brolijos valdžios
susirinkimų salę, pristatė šventojo Roko paveikslą ir pritvirtino lubų centre.
– Įsivaizduoji, kaip kiti pasipiktino! – juokėsi Antonijus. – Bet mūsų brangus Tintoretas tik atšovė, kad eskizų piešti nemoka ir tokiais niekais neužsiima, o paveikslą brolijai atiduoda už dyką. Po poros dienų nuspręsta, kad Tintoretas dirbs brolijos rūmuose už 100 auksinių
per metus. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Venecijoje pasaulines brolijas, teikusias pagalbą vargšams, steigė turtingi miestiečiai, negalėję tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme, o norėdami parodyti savo svarbą, statė prašmatnius rūmus. Šventojo Roko brolijos būstinė Venecijoje nesunkiai nustebins net ir visko mačiusius – jos sienos ir lubos puoštos garsiausio Venecijos dailininko Tintoretto paveikslais (44 jo tapyti darbai). Rūmus galima aplankyti, o turistų juose ne tiek ir daug, todėl galima ramiai mėgautis XVI a. venecijietiška prabanga.
Patarimas: išėję iš rūmų, pasukite į Ramo Castelforte gatvelę ir atsidursite vaizdingoje kelių kanalų sandūroje su nedidele aikšte – puiki vieta pasimėgauti ramybe ir nusifotografuoti be minios žmonių.
4 sustojimas: Ponte di Rialto – Rialto tiltas
Juozapas pasijuto stebimas. Apsidairęs ant Rialto tilto pamatė tamsiai alyviniu apsiaustu apsigaubusią žmogystą. Dingtelėjo, kad kažkur ją jau matė. Taip, apleistoje saloje ieškodamas Tonelio kapo. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Venecija be Rialto tilto, jungiančio Didžiojo kanalo krantus, neįsivaizduojama (dabartinę išvaizdą tiltas įgavo 1591 metais). Vos pastatytas, jis stebino savo grožiu, dydžiu ir inžineriniu sprendimu – jis iškilo kaip viena didžiulė arka, kuriai išlaikyti minkštame kanalo dugne buvo įkalta po 6000 medinių polių, o tada paklotas akmenų pagrindas. Dabar čia – viena romantiškiausių Venecijos vietų.
Patarimas: pasitikite saulę ant tilto prieigose – galėsite stebėti, kaip nudažo tiltą, rūmus rožine spalva.
5 sustojimas: Palazzo Contarini del Bovolo – Kontarinių Bovolo rūmai
Kai pasiekė Kontarinio rūmus, jau buvo tamsu. Vos įžengusį į vidų Juozapą pasitiko tarnas ir palydėjo į valgomąjį, kuriame ant sienų spindėjo auksu dabinti šilkiniai apmušalai, kabėjo veidrodžiai su žvakidėmis, pasieniais rikiavosi ištaigingi baldai, priešingoje pusėje spragsėjo didžiulis židinys, o per patį salės vidurį stovėjo ilgas stalas, nukrautas ką tik paruoštu maistu, nuo jo kvapo Juozapui burnoje kaupėsi seilės. Gundė viskas: džiovinta menkė, lėtai virtas tirštas
rizotas su žirneliais, taip mėgstamas dožų, kad jei nepatiekdavo jo per prašmatniausiuose miesto rūmuose vykdavusias puotas, ypač minint Šventojo Morkaus, miesto globėjo, dieną, šeimininkai kaipmat sulaukdavo tylaus pasipiktinimo. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Kontarinių Bovolo rūmai rūmai vadinami paslėptu Venecijos perlu. Kilminga Kontarinių šeima čia atsikraustė XIV a. dėl strategiškai patogios vietos, vienodai nutolusios nuo Rialto (prekybos centro) ir San Marco (politinės valdžios). 1499 m. Pietro Contarini užsakė grakščius 26 m. spiralinius laiptus („bovolo“), kad dar labiau pagražintų rūmų išorę.
Patarimas: užlipkite laiptais į viršuje esančią apžvalgos aikštelę ir pasigrožėkite Venecijos panorama.
6 sustojimas: Basilica di San Marco – Šventojo Morkaus bazilika
[…] ką bekalbėti apie Šventojo Morkaus baziliką, kurioje man labiausiai patiko įsitaisyti ir tyrinėti kupolų įgaubimus lubose, nuklotose auksinėmis mozaikomis ir spalvotu marmuru, iš kurių rytietiškais žvilgsniais į mane ir kunigaikštį dairėsi šventieji, tada akis nuslysdavo puoštomis sienomis ir kolonomis, kol pasiekdavo marmurines grindis, kuriose mano žvilgsnį pagaudavo gražiausios geometrinės figūros ir gyvūnai. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Venecijos širdis – Šventojo Morkaus aikštė buvo pagrindiniai vartai į miestą ir yra privaloma bet kuriame maršrute po Veneciją. Būtinai užsukite į baziliką ir apžiūrėkite rytais dvelkiantį interjerą ir aukso altorių, užpilkite į varpinės bokštą, sudalyvaukite ekskursijoje po gražiausią ir svarbiausią Venecijos biblioteką – Biblioteca Nazionale Marciana.
Patarimas: ateikite į aikštę naktį, kad pajustumėte mistišką Venecijos atmosferą ir pamatytumėte aikštę, neprikimštą žmonių.
7 sustojimas: Palazzo Ducale – Dožų rūmai
Kanalų sankirta ir Šventojo Morkaus aikštės prieigos buvo pilnut pilnutėlės, todėl, šiaip ne taip išlaviravę tarp pačių didžiausių laivų ir mažyčių valtelių, galiausiai pasiekėme prieplauką. Vos kojomis pajutę Venecijos grindinį, daiktus ir pakeleivius išsiuntėme į rūmus, kuriuose apsistojome, o patys nedelsdami nuskubėjome į susitikimą su dožu Nikolu Da Ponte. /.../
Dožas Nikolas Da Pontė buvo jau visai susenęs, Viešpats jam leido nugyventi daugiau nei devynias dešimtis metų. Sėdėjo aukso soste, sulinkęs ir užmerkęs akis, bet kupinas taurios galios.
– Garbingiausias dožai, Venecijos valdove, – kreipėsi kunigaikštis Radvila Našlaitėlis, – atvykau ne tik kaip piligrimas, bet ir su slapta karaliaus Stepono Batoro misija. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Žymiausi Venecijos rūmai – Dožų rūmai, miesto valdovo rezidencija, kurios statyba tęsėsi ne vieną šimtmetį, o sales iki šiol puošia žymių dailininkų darbai. Rūmuose buvo ne tik stulbinantys dožo apartamentai, bet ir valdžiai skirtos salės, vykdavo teismai, o Atodūsių tiltas jungė rūmus su kalėjimu.
Patarimas: apžiūrėję rūmus ir kalėjimą, pasivaikščiokite Riva degli Schiavoni krantine, prie kurios švartuodavosi pirklių iš tolimų kraštų laivai.
8 sustojimas: Arsenale di Venezia – Venecijos Arsenalas
Aplinkui tvyrojo baisi sušvinkusio vandens smarvė – tokią užuosdavo tik Arsenale, tolimiausiose jo vietose, kur nepatekdavo lagūnos srovės ir vanduo stovėdavo nejudinamas savaites ir mėnesius, švinkdavo ir pūdydavo viską, kas į jį patekdavo – medžio atplaišas, kanapių pluoštą virvėms, smalą, darbininkų šlapimą ir žiurkes. Arsenalas. Greičiausiai taip ir bus, pagalvojo Domenikas ir ėmė muistytis mėgindamas išlaisvinti rankas. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Venecijos, kaip jūrinės respublikos galybę, simbolizuoja Arsenalas – vieta, kurioje ne vieną šimtą metų buvo statomi laivai. Legendos byloja, kad venecijiečiai galėdavo pastatyti po laivą per dieną. Šalia Arsenalo vartų įsikūręs Museo Storico Navale (laivų istorijos muziejus), kuriame galima pamatyti paties dožo laivą, naudotą ceremonijose.
Patarimas: 2024 metais nuo balandžio 20 d. iki lapkričio 24 d. Arsenale vyks Venecijos meno bienalė. Pasinaudokite proga pamatyti bienalę ir Arsenalą.
9 sustojimas: Fondaco del Megio – sorų sandėlis
Kiek pasirąžiusi katė atsisėdo, kelis kartus lyžtelėjo šoną, pasikasė pasmakrę, nusipurtė miego likučius ir susiruošė eiti į sorų sandėlį – puikiai pažinojo tą vietą ir neabejojo, kad ras, kur prisiglausti ir paėsti. Blogiausiu atveju susigaus kokią žiurkę – juk, gerai pagalvojus, todėl Venecijoje ir gyvena, kad gaudytų žiurkes ir saugotų miestiečius nuo marų, o grūdus – nuo sunaikinimo. (ištrauka iš Dalios Smagurauskaitės romano „Sugrįžimas į Veneciją“).
Ant Didžioje kanalo pastatytas sandėlis grožiu neprilygsta aplinkiniams rūmams ir krenta į akis dėl savo šiurkštaus fasado, tačiau šis pastatas buvo itin svarbus venecijiečiams. Jis buvo pastatytas XIII a. kaip miestui priklausiusių grūdų sandėlis. Vėliau jame imtos saugoti miesto sorų atsargos. Šiuo metu jame įsikūrusi pradinė mokykla.
Patarimas: pastatą patogiausia pamatyti plaukiant Didžiuoju kanalu. Atsidūrę prie Arsenalo sėskite į vaporetto (vandens autobusą), plaukiantį į traukinių stotį – kairiajame krante ir pamatysite sorų sandėlį.