Filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ režisierė dalinasi savo pačios gyvenimo istorija. Jai, kaip ir pagrindinei filmo herojei, teko išgyventi tėvo netektį ir tuo pačiu – netekties skausmą lydinčius laidotuvių organizavimo iššūkius, kurie neretai virsta kuriozais.
Kurdama savo debiutinį ilgo metro filmą Dovilė sako iš anksto žinojusi, kad griežtai nesilaikys kurio nors vieno konkretaus žanro taisyklių. „Norėjau, kad tai būtų drama su absurdo komedijos elementais, kurioje pagrindinei filmo veikėjai Dovilei tėvo laidotuvių organizavimas taptų savotiška terapija, atitolinančia slogias mintis. O džiaugsmas dėl „renginio“ sėkmės (bent laikinai) užgožtų patį gedulą. Tokius jausmus yra patyręs ne vienas, susidūręs su artimojo netektimi ir liūdnų apeigų organizavimu,“ – pasakoja filmo režisierė D. Šarutytė.
Anot režisierės, šiuo kino pasakojimu ji norėjusi maksimaliai autentiškai atkurti subjektyvias savo pačios emocines patirtis: „Tikiu, kad emocijos ir įžvalgos, kilusios man, paveiks ir kitus. Ne moralizuojančiai, „pamokančiai“, o keldamos vidines diskusijas, vedančias prie asmeninių svarstymų ir išvadų filmo tema“. Filmo „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ plakate – pačios režisierės vaikystės nuotrauka. Šešiametę, sukančią ratus riedučiais savo namų kieme – tokią Dovilę iš balkono VHS kamera užfiksavo jos tėtis. Filme, asmeniniai dokumentiniai archyviniai kadrai, įausti į fiktyvų kino pasakojimą, anot režisierės, atsirado ne iš karto. „Nebuvo lengva dalintis asmeniniais šeimos archyvais, bet juos dar ir dar kartą peržiūrėjus, supratau, kad tai stipri medžiaga ir būtų netektis jos nepanaudoti,“ – sako D. Šarutytė.