„PRIEŠ SAULĖTEKĮ“ (Before Sunrise, 1995 m.)
Jau seniai nieko nestebina žiūrovams patinkančių komercinių filmų tęsiniai. Kur kas rečiau pasitaiko atvejų, kai filmų kūrėjams labiau už troškimą išspausti kuo daugiau finansinės naudos norisi po didelio laiko tarpo vėl susitikti su herojais ir pažiūrėti, kaip susiklostė jų tolimesnis likimas.
Ko gero, garsiausias pavyzdys kine – prancūzų režisieriaus François Truffaut filmai apie Antuaną Duanelį, kurį aktorius Jeanas-Pierre‘as Léaud vaidino net šešis kartus (1959 – 1979 m.).
Kažką panašaus pabandė padaryti JAV režisierius Richardas Linklateris. 1995 m. ekranuose pasirodė jo kamerinė drama „Prieš saulėtekį“, sužavėjusi Berlyno kino festivalio žiuri narius ir milijonus sentimentų pasiilgusių žiūrovų visame pasaulyje.
Šis nešiuolaikiškai romantiškas ir sentimentalus filmas labai primena senas melodramas apie platonišką meilę, nors jo herojai yra jauni žmonės, susipažįstantys iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje. Džesis (Ethanas Hawke'as) yra nedrąsus ir kompleksuotas amerikietis iš Teksaso, o Selina (Julie Delpy) - visai netipiška prancūzaitė. Ji gerai kalba angliškai, todėl kalbos barjerų jų bendravimui nebus. Tačiau šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungs gerokai glaudesnis panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys.
Vienoje jie gali kartu praleisti visą parą. Tik gaila, kad pramogoms abu neturi pinigų. Užtai gali iki valios pasikalbėti, paslampinėti naktinėmis miesto gatvėmis ir atverti vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles. Pradžioje jie tiktai žaidžia žodžiais ir mėgaujasi galimybe be užuolankų atsakinėti į kebliausius klausimus. Vėliau toks „atvirumo testas“ pakoreguos žaidimo taisykles, o paryčiui po nemigo nakties ateis laikas skirtis. Ar dabar abu pagaliau išdrįs ištarti pačius svarbiausius žodžius?..
Kadangi pačių svarbiausių žodžių porelė vienas kitam filme „Prieš saulėtekį“ taip ir neišdrįso ištarti, režisierius ir abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai E. Hawke’as bei J. Delpy po devynerių metų nusprendė dar kartą sugrįžti prie šios istorijos. Filme „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004 m.) Džesis ir Selina susitiko Paryžiuje ir suteikė galimybę romantikos išsiilgusiems žiūrovams dar kartą patirti malonų širdies nerimą.
O trečią kartą Džesį ir Seliną filme „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013 m.) sutinkame graikiškoje Mesenijoje. Čia jiedu kartu su dvynėmis dukrelėmis atostogauja. Abiem tai puiki proga atitrūkti nuo rūpesčių, pasimėgauti nieko neveikimo malonumais, vėl ramiai paslampinėti ir pasinerti į prisiminimų svaigulį („Prisimeni, kai man rodei sau pačiam parašytą laišką?“).
Nuo dviejų ankstesnių filmų trečiasis skiriasi dviem svarbiomis detalėmis. Jei anksčiau Džesiui ir Selinai pilnai pakako vienas kito, ir jie beveik nekreipė dėmesio į aplinkinius, tai dabar juos supa kiti filmo dramaturgijai svarbūs personažai – pagyvenusi graikų pora, senukas ir jauni įsimylėjėliai (gal ketvirtasis R. Linklaterio filmas pasakos jau apie jų romaną?).
„MANO VAKARIENĖ SU ANDRĖ“ (My Dinner with Andre, 1981 m.)
Režisierius Louis Malle‘is (1932–1995) Prancūzijos kine užima ypatingą vietą. Jis pradėjo savo kino veiklą kaip dokumentininkas. 1955 m. drauge su vandens gelmių tyrinėtoju Jeanu Yves Cousteau susuko „Tylos pasaulį“ (Le monde du silence), o vaidybiniais filmais „Liftas į ešafotą“ (Ascenseur pour l'échafaud, 1957 m.) bei „Meilužiai“ (Les amants, 1958 m.) išgarsėjo anksčiau, nei iškilo „Naujoji banga“, su kuria režisierius paprastai yra siejamas.
L. Malle‘io filmai ne kartą buvo kaltinami tuo, kad jų siužetai peržengia įprastas ribas: kritikai kaltino jo dramą „Širdies virpesiai“ (Le souffle au coeur, 1971 m.) tradicinių šeimos vertybių menkinimu, incesto pateisinimu. O karinė drama „Lakombas Liusjenas“ (Lacombe Lucien, 1974 m.) susilaukė kaltinimų dėl „psichopatologinės fašizmo interpretacijos“ (filmo siužetas pagrįstas paties Malle‘io vaikystės prisiminimais ir pasakoja apie jauną valstietį, kurį į savo gretas nepriima Pasipriešinimo dalyviai, todėl vaikinas ima uoliai tarnauti gestapui.
Dar labiau prancūzai užpyko tada, kai L. Malle‘is viešai paneigė mitą apie masinį prancūzų pasipriešinimą fašizmui II pasaulinio karo metais. Nepaisant to, jis sukūrė vieną geriausių Holokausto istorijų kine – Oskaru apdovanotą dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ (Au revoir les enfants, 1987 m.).
Yra šio režisieriaus filmografijoje du kino kūriniai, kuriuos vienija Antono Čechovo pjesė „Dėdė Vania“. Paskutinis L. Malle‘io filmas buvo analogų kine mažai turinti drama „Vania iš 42-osios gatvės“ (Vanya on 42nd Street, 1994 m.). Tai pusiau dokumentinis ir pusiau vaidybinis filmas. Ne klasikinės pjesės inscenizacija, bet filmas, kuriame spektaklio scenos persipina su repeticijomis, siekiant idealaus rezultato.
Pats spektaklis buvo statomas viename apleistame 42-ojoje gatvėje esančiame mažame Manhatano teatrėlyje, galinčiame sutalpinti vos dvi dešimtis žiūrovų. O L. Malle‘io filmas buvo demonstratyvus eksperimentas, siekiant kine priartėti prie tos aktorius scenoje ir žiūrovus salėje vienijančios atmosferos, kuri įmanoma tik teatre. Kitaip sakant, pasiekti įspūdį „čia ir dabar“. Juk teatre spektaklį stebintis žiūrovas yra viename laike su vaidinančiais aktoriais, žiūrovas scenoje mato gyvus žmones, kurie bendrauja betarpiškai su juo.
Toks žiūrovų gyvas kontaktas su aktoriais kine neįmanomas, nes kino salėje sėdintis žiūrovas ekrane mato užfiksuotą ir jau nekintantį aktorinio darbo rezultatą.
„Vania iš 42-osios gatvės“ ir buvo (gal truputį naivus, bet sveikintinas) bandymas įveikti tokią situacija.
O trylika metų anksčiau sukurtas filmas „Mano vakarienė su Andrė“ buvo pirmas žingsnis link šio tikslo. Pavadinime minimas Andrė yra ne tik teatro pasaulyje žinomas režisierius Andrė Gregory. Jo spektaklis „Alisa“ apkeliavo pusę Žemės rutulio, laimėjo begalę premijų. Kritikai negailėjo liaupsių ir vadino spektaklį svarbiausiu modernaus avangardinio teatro pasiekimu.
Bet kaip tik tada pakilęs taip aukštai Andrė Gregory iš teatrinio horizonto pradingo. Vieni kalbėjo, kad jis nuo vakarų civilizacijos pasišalino į Tibetą, o gal net į Sacharą. Kiti tvirtino, kad jis kopė į Everestą, o gal buvo išvykęs į Škotijos šiaurę ieškoti druidų... Retsykiais jis visgi trumpam pasirodydavo Niujorke, kad susitiktų su bičiuliais.
Vienas jo senas bičiulis aktorius bei dramaturgas Wallace‘as Shawnas, pasakojo, kad pažiūrėjęs Ingmaro Bergmano „Rudens sonatą“ Andrė Gregory panoro sugrįžti į teatrą. Taip gimė sumanymas pasikviesti tada Jungtinėse valstijoje gyvenusį prancūzų režisierių L. Malle‘į ir drauge padirbėti prie kokio nors teatrinio projekto.
„Mano vakarienė su Andrė“ prasideda dokumentiniu prologu, kuriame Wallace‘as Shawnas šaltą sausio vakarą vyksta susitikti su Andrė. Iš aktoriaus monologo darosi aišku, kad jam tai – ne itin maloni misija, kurios jis mielai būtų atsisakęs.
Tačiau po pirmosios vakarienės sekė kiti susitikimai, ir iš ilgų pokalbių gimė unikalaus filmo scenarijus, kuris buvo rašomas dvejus metus. Paskui sekė devynis mėnesius trukusios repeticijos.
Atrodo, kad „Mano vakarienė su Andrė“ sukurta paprastame Niujorko restorane realiu laiku beveik be montažinių sandūrų. Iš tikrųjų juosta buvo sukama apleistame viešbutyje Jutos valstijos Ričmondo mieste. Abu pašnekovai susitarė neimprovizuoti, o kalbėti tai, kas buvo užfiksuota ilgose repeticijose. Vienintelis dalykas, ką reikėjo šiek tiek pakeisti – kalbėti greičiau, nes, anot L. Malle‘io, teatrinis kalbėjimas kine neatrodo natūralus.
Pagrindinė pokalbių tema, žinoma, teatras. Jį žiūrovai galiausiai ir mato beveik dvi valandas trunkančiame filme, kuris pradžioje pasirodė vos viename Niujorko kino teatre, užtai buvo čia rodomas šešias savaites.
O vėliau įvyko kažkas neįtikėtino – po palankių recenzijų (ypač filmą gyrė įtakingasis Rogeris Ebertas) „Mano vakarienė su Andrė“ buvo rodoma net 90-yje JAV kino teatrų.
„POKALBIAI SU KITOMIS MOTERIMIS“ (Conversations with Other Women, 2005 m.)
JAV režisierius Hansas Canosa šiuolaikiniame kine atrodo tikra „balta varna“. Visų pirma dėl kai kurių savo biografijos faktų. Jis gimė Holdeno mieste, Masačusetso valstijoje krikščionių fundamentalistų šeimoje. Tėvai draudė vaikams žiūrėti filmus, todėl pirmą kartą Hansas apsilankė kino teatre, kai jam sukako septyniolika metų.
Tačiau tėvai jo išsižadėjo ne dėl šios, jų manymu, „nuodėmės“, o dėl to, kad neklaužada pasirinko studijas Harvardo koledže. Vėliau buvo įstojęs į Niujorko universiteto Kino fakultetą, tačiau iš jo pasitraukė, kai jam pasirodė, kad čia yra pernelyg daug suvaržymų.
Pirmajam filmui „Alma Mater“ (2002 m.) ambicingas debiutantas pasirinko kontraversišką istoriją apie skaistybės dar nepraradusią moterį, kuri tiki, kad jos misija – pagimdyti žmonijos Išgelbėtoją.
Ne mažiau drastiškas yra ir Hanso Canosos trečiasis (kol kas pats naujausias) kino kūrinys „Nuo amnezijos kenčiančios paauglės prisiminimai“ (Memoirs of a Teenage Amnesiac, 2010 m.).
Pagal paaugliams skirtą Gabrielle‘s Zevin knygą sukurta drama pasakoja apie vidurinės mokyklos moksleivę japonę paauglę Naomi, kuri kartą nukrito nuo laiptų ir prarado atmintį. Dabar merginos laukia ilgas ir skausmingas saviidentifikacijos procesas.
Pats režisierius sakėsi, kad pirmą postūmį sukurti „Pokalbius su kitomis moterimis“ jis pajuto jau per pirmąjį apsilankymą kino teatre. Nors filme yra nemažai veikėjų, visi jie yra tik „antras planas“, kuriame savo aktorinius sugebėjimus (išties neeilinius) demonstruoja patyrusių aktorių porelė Aaronas Eckhartas ir Helena Bonham Carter.
Jų vaidinamų herojų santykiai užsimezgė per vestuves. Pusamžis vyras (pagrindiniai veikėjai filme neturi vardų) viename Niujorko vestuvių pokylyje pasiūlo šampano taurę jaunosios pamergei. Banaliai prasidėjusią pažintį tęsia standartinis pokalbis, pamažu besirutuliuojantis į neįpareigojantį flirtą.
Ko gero, dėl šios tradicinės bei standartinės ekspozicijos žurnalo „Film Threat“ apžvalgininkas parašė: „Istorija apgaulingai paprasta ir iki žiovulio pažįstama“. Tačiau čia pat ir „pasitaisė“, pažymėjęs, kad „režisierius Hansas Canosa šią per dažnai naudojamą situaciją paverčia kažkuo jaudinančiu ir įsimintinu“.
Prasidėjęs nuo standartinių pokalbio užuomazgų labai greitai vienas kitam aiškiai simpatizuojančios porelės bendravimas tampa vis atviresnis. Iš atskirų užuominų galima suprasti, kad jiedu anksčiau jau buvo pažįstami ir net artimi.
Vakarėlis baigiasi tuo, kad abu nusprendžia naktį praleisti viešbutyje. Tai bus ne tiek staigiai įsiplieskusios aistros, kiek skaudžių prisiminimų naktis. Sugrįžimų į praeitį blyksniai bus tie impulsai, kurie abiem padės geriau suvokti save dabartyje.
Vyras akivaizdžiai nepatenkintas savo dabartiniu statusu. Moteris, atvirkščiai, labiau prisitaikiusi prie gyvenimiškos situacijos (arba apsimeta, kad taip yra).
Anksti ryte jie turės išsiskirti, nes moteris privalo suspėti į rytinį reisą per Atlantą: jos laukia namai Londone. Jokios laimingos pabaigos, tik pasvarstymai apie tai, kaip visgi nelengva būti laimingam.
Gali pasirodyti, kad „Pokalbiai su kitomis moterimis“ yra seno gero kino pavyzdys, romantiškas ir liūdnas, kaip tai dažnai būdavo klasikiniame kine. Iš dalies taip ir yra, jei akcentuosime vien filmo turinį. Bet režisierius jam suranda labai modernią formą. Ekranas dažnai skaidomas į atskirtas dalis, ir tai neatrodo vien kaip formalistinis manieringumas.
Šia prasme noriu solidarizuotis su leidinio „Montreal Gazette“ recenzentu, pažymėjusiu, kad „dalijamo ekrano formato naudodamas Canosai suteikė galimybę įkūnyti savitus niuansus“. Ir reziumavo: „Tai vienas iš nedaugelio filmų, kuriuose techninės gudrybės yra pateisinamos ir naudingos“.
„NAKTINĖ ŽVEJYBA“ (2021 m.)
Tadas Vidmantas – vienas produktyviausių šiuolaikinių Lietuvos kino kūrėjų stebina praktiškai kasmet išleisdamas po vieną Lietuvos auditorijai skirtą kino komediją. 2016-tais pradėjęs nuo policininkų kasdienybę pašiepiančių dviejų „Gautas iškvietimas“ dalių, 2017-tais metais nudžiugino dabar jau visiems gerai žinoma komedija „Trys milijonai eurų“.
Juosta buvo ne tik pelningiausias tų metų filmas, tačiau, apskritai, daugiausiai uždirbęs filmas Lietuvoje. 2018-siais Tadas Vidmantas pristatė naują, kiek kitokį, suaugusiems skirtą savo filmą „Lietuviški svingeriai“. Jis taip pat rinko pilnas kino sales, kėlė žiūrovų nuotaiką ir timpčiojo gerai suplanuotas humoro virvutes į pagalbą pasitelkęs ne tik tokias kylančias kino žvaigždes kaip Martynas Nedzinskas ir Gelminė Glemžaitė, bet ir puikiai pasirodžiusius Ingą Valinskienę ir Vytautą Kaniušonį. 2019-tais sulaukėme aštrios komedijos „Pats sau milijonierius“, kurioje pirmuoju smuiku griežė Audrius Bružas, o siužeto pagrindu tapo vieno liūdnai žiniasklaidoje pagarsėjusio verslininko istorija.
Tiksliai, beveik kaip laikrodis dirbantis režisierius ir scenaristas nesėdėjo sudėjęs rankas ir karantino pauzę išnaudojo tam, kad kaip reikiant suintriguotų ir pralinksmintų kino žiūrovą.
Tadas Vidmantas tarsi gyvas įrodymas paneigiantis kalbas, kad Lietuvos rinka – per maža ir kad joks čia sukurtas filmas negali atsipirkti. Šios vasaros hitu turėtų tapti ir paskutinis režisieriaus kino projektas „Naktinė žvejyba“, pasakojimas apie du mažoje ežero saloje atsidūrusius vyrus ir seną kaip pasaulis klasikinį konfliktą.
Kaimynai Justas ir Povilas (ekspresyvus aktorių Leonardo Pobedonoscevo ir Mariaus Repšio duetas) išsiruošę į žvejybą tamsiu paros metu beveik realiu laiku praleidžia labai įtemptą valandą paaiškėjus, kad vidurnaiktį aidint fejerverkams vienas iš jų turės mirti.
Humoro varikliu tampa ginklas nukreiptas į prasikaltusį nusidėjelį, o griežtas laiko limitas paverčia nedidelę salelę scena, kurioje herojai literaliai matuojasi peniais ir bando įkalbėti vienas kitą įsistoti į savo „batus”, tam kad priešininkas galėtų suprasti poelgių, atvedusių į valandą prieš vidurnaktį, motyvus.
Visi žino apie „Čechovo šautuvą”, tad beveik nėra abejonių, kad publikai pademonstruotas ginklas iššaus, tačiau svarbu ne tai, o atsiverianti galimybė pažinti kaip voverė rate besisukantį nelaimėlį renginių vedėją ir rūstų paniurėlį prisistačiusį samdomu žudiku.
Vaikystės kompleksai, šeimyninio gyvenimo traumos ir nuoskaudos, viskas eina į trasą kartu su gausiai keiksmažodžiais pagardintais dialogais, kas, be abejonės būdinga Tado Vidmanto rašytiems scenarijams. Kūrėjas šią estafetę greičiausiai perėmė iš paties Emilio Vėlyvio.
Pradžioje įvykiai saloje klostosi šiek tiek padrikai, tačiau palaipsniui žiūrovas prisijaukina personažus, o filmo įvykiai ima greitėti. Kas išties gerai, kad abu istorijos herojai turi savo simpatiškąją pusę ir palaipsniui atsiskleidžiant naujiems faktams, ar detalėms nesinori kaltinti kurio nors vieno naktinės žvejybos dalyvio. Istorijai vystantis galima prisijaukinti ir pamėgti abu likimo mėtytus veikėjus.
Neatskleidžiant tolimesnio siužeto, norisi pagirti techninę juostos dalį, filmuojant karantino sąlygomis pasitelkus itin modernias technologijas kino kūrėjams pavyko užtikrinti puikų vizualinį ir garsinį rezultatą, kuris džiugina stabilumu ir stebėtina galimybe be trukdžių mėgautis tamsiu paros metu vystomu pasakojimu. Sprendimas plėtoti siužetą remiantis tik dviem ryškiais charakteriais pasiteisino. Tad jei norisi lengvos, nuotaikingos, ne vaikams skirtos vasariškos pramogos galite surizikuoti ir pasinerti į intriguojantį nuotykį.
„PRIEŠINGUMO RIBA“ (The Sunset Limited, 2011)
2007-aisiais metais filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men), brolių Ethano bei Joelio Coenų sukurtame pagal Pulitzerio premijos laureato Cormac‘o McCarthy romaną aktorius Tommy Lee Jonesas suvaidino šerifą Edą Belą, o po ketverių metų jau kaip režisierius ekranizavo kitą rašytojo knygą „The Sunset Limited“.
Cormac‘o McCarthy knygose visada keliami aštrūs klausimai, nesvarbu kokiame kontekste jie skambėtų. Ne išimtis ir „Priešingumo riba“, kurią pagal originalų knygos pavadinimą galėtume versti kaip „Vakaro ekspresas”. Šio filmo scenarijus panašus į kamerinę pjesę, o pats filmas – tai greičiau 90 minučių trunkanti filosofinė bei teologinė dvikova, besirutuliuojanti pagal klasikinių trijų vienovių (veiksmo, vietos ir laiko) principus. Vienas kambarys, du vyrai. Ateistas profesorius ir katalikas, buvęs kalinys. Dievas prieš Velnią.
Gyvenimas prieš Mirtį. Angelas prieš Pasmerktąjį. Kunigas prieš Nusidėjėlį. Juoda prieš Balta. Minimum veiksmo, tačiau neįmanoma nuo ekrano atitraukti akių nė akimirkai.
Klaustrofobiškoje erdvėje įkalinti visiškai priešingų pažiūrų vyrai neturi net vardų. Vienas yra tiesiog Juodasis (Samuelis L. Jacksonas), o kitas – Baltasis (jį vaidina filmą režisavęs Tommy Lee Jonesas).
Praradęs viltį gyventi ir nusivylęs žmonėmis profesorius (Tommy Lee Jonesas) ketina nusižudyti po vakarinio ekspreso ratais. Juodasis gi daro viską, ką sugeba, kad išgelbėtų „paklydusią sielą“.
Kokios konkrečiai priežastys skatina Baltąjį galvoti apie savižudybę? Aiškiai apie tai nepasakoma. Autoriams labiau rūpi ramiai pasamprotauti apie žmogaus gyvybės kainą ir gyvenimo prasmę.
Ne veltui, ant stalo tarp antagonistų guli Biblijos tomelis. O aplink Šventąją knygą įsiplieskia priešingų pasaulėžiūrų kova. Viename jos poliuje – rafinuota, bet viskuo nusivylusio ateisto logika, kitame – gilaus tikėjimo išmintis.
Ar šį kartą Gyvenimas nugalės Mirtį? Ar suvoks save jau pasmerkęs žmogus Jono Evangelijos žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn, 3, 16)?
„DŽERIS“ (Gerry, 2002 m.)
JAV režisierius Gusas Van Santas dažnai vadinamas ne tik vienu garsiausių šalyje postmodernistinio kino kūrėju, bet ir svarbiausiu bytnikų judėjimo tradicijų tęsėju.
Jis puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Blogos naktys“, „Vaistinių kaubojus“ ir, žinoma, „Manasis Aidahas“).
Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.
O „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting, 1997) išgarsino Mattą Damoną ir atnešė Oskarą Robinui Williamsui.
Antrą kartą su M. Damonu G. Van Santas susitiko filmuojant kamerinę dramą „Džeris“ (2002 m.).
Čia vaidino du aktoriai Casey Affleckas ir M. Damonas, abu jie parašė ir filmo scenarijų. Šioje srityje M. Damonas jau nebuvo naujokas.
Drauge su Casey broliu Benu Afflecku jis jau buvo parašęs scenarijų sėkmingam filmui „Gerasis Vilas Hantingas“, o vėliau su Johnu Krasinskiu parašė scenarijų dar vienam G. Van Santo filmui „Pažadėtoji žemė“ (Promised Land, 2012 m.).
Įtakingas JAV kino kritikas Rogeris Ebertas („Chicago Sun-Times“) recenziją pradėjo taip: „Filme Casey Affleckas ir Mattas Damonas vaidina du draugus (abejų vardas yra Džeris), kurie išėjo pasivaikščioti į dykumą ir pasiklydo. Ką gi, aš išėjau kartu su jais ir atskleisiu filmo siužetą. Jie vis eina, eina ir eina. Kurį laiką jiedu kalbasi, o paskui eina tylėdami, vėliau ima svirduliuoti ir tada darosi panašūs į tuos žurnalo „The New Yorker“ karikatūroje pavaizduotus dykumoje pasiklydusius vyrukus, kurie beviltiškai tiesia rankas į tolimą miražą...“
Po tokio ironiško recenzijos prologo seka dar vienas panašus pasažas. „Džerį“ kritikas pažiūrėjo Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje, nepamiršęs parašyti, kad nesibaigus seansui iš salės išėjo beveik pusė žiūrovų. Tada Rogeris Ebertas prisiminė žodžius, kuriuos jam kartą pasakė kolega Oscaras Brotmanas, Čikagos kino festivalio senbuvis: „Rodžeri, jeigu praėjus dešimčiai minučių nuo filmo pradžios nieko neatsitiko, tai neatsitiks ir vėliau“.
Deja, kartais klysta ir patyrę kino festivalių asai. Kolegos nuomonę savo recenzijoje R. Ebertas paneigė ir nuo savęs pridėjo: „Kuo ilgiau aš žiūrėjau šį filmą, tuo mažiau jis man patiko, bet tuo ilgiau aš juo žavėjausi“.
Filmu tikrai žavėsis tie, kurie mėgsta kamerinius vaidinimus su dviem personažais. Patiks „Džeris“ ir teatralams, susižavėjusiems tokiais spektakliais, kaip „Belaukiant Godo“ ir panašiomis absurdo pjesėmis.
Filmas palieka daug galimybių ir tiems, kurie būtinai ieško asociacijų, metaforų ir parafrazių. Galų gale, ir dialogai (nors jų ir ne tiek daug) liudija, kad juos šiais laikais gerai rašyti moka ne tik Q. Tarantino.
„ČIULPINUKAS“ (Hard Candy, 2005 m.)
Pastaruoju metu pastebimai daugėja filmų (dažniausiai kažkodėl siaubo trilerių) apie vienišus žmones, susipažįstančius internetu.
Paprastai nieko gero iš tokios anoniminės pažinties neišeina. Nes internetinis bendravimas suteikia galimybes sužavėti pašnekovą melaginga ir susigalvota biografija arba nusiųsti naujam partneriui jaunesnės ir gražesnės merginos nuotrauką, kaip tai padarė prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matytos prancūziškos dramos „Antroji aš“ (Celle que vous croyez, 2019 m.) herojė, kurią suvaidino Juliette Binoche.
Geruoju tokios istorijos negali pasibaigti, kai internetinio bendravimo suintriguotos porelės pagaliau ryžtasi susitikti.
Vieną tokią internetinės pažinties istorija matome filme „Čiulpinukas“ (Hard Candy, 2005 m.), kuriuo debiutavo anksčiau reklaminius klipus sukęs jaunas britų režisierius Davidas Slade‘as, nustebinęs savo dešimties minučių trukmės trumpametražiu filmu „Ar žąsys mato Dievą?“ (Do Geese See God?, 2004 m.).
Filme „Čiulpinukas“ keturiolikmetė mergina Heilė Stark (akt. Ellen Page) internetu susipažįsta su trisdešimt dviejų metų fotografu Džefu Kolveriu (akt. Patrickas Wilsonas). Po kurio laiko malonus vyriškis pasikviečią naująją draugę pas save namo. Heilė sutinka.
Akivaizdu, kad tokia situacija mergaitei nieko gero nežada. Bet čia režisierius pirmą kartą nuvilia žiūrovus, kurie jau pagalvojo, kad jiems bus siūloma pasižiūrėti dar vieną istoriją apie seksualinę prievartą prieš naivų vaiką.
Tokie žiūrovai praleido svarbią detalę – Heilė prisistatė naujam pažįstamam kaip didelę gyvenimo patirtį turinčią merginą ir net pavadina save tikra „k....“.
Įdomu, kodėl mergaitė pasirenka tokį bendravimo būdą. Atsakymą filmo autoriai atskleidžia labai greitai. Heilė mano, kad Džefas yra pavojingas pedofilas, ir tokiu būdu nori jį demaskuoti.
„Čiulpinuko“ idėją režisieriui pasiūlė prodiuseris Davidas Higginsas, laikraštyje parskaitęs apie paauglę japonę, kuri mėgo medžioti vyrus, susigundžiusius pasismaginti su nimfete (už šį terminą, ko gero, labiausiai turėtume būti dėkingi romano „Lolita“ autoriui Vladimirui Nabokovui).
Originalus filmo pavadinimas „Hard Candy“ žada ne tik saldumą, bet ir galimybę kietu čiulpinuku paspringti. Apie tai akylesni žiūrovai turėtų suprati tą akimirką, kai į auką visai nepanaši Heilė ima iniciatyvą į savo rankas.
„MIZERĖ“ (Misery, 1990 m.)
Nors pagal „siaubų karaliumi“ dažnai tituluojamo Stepheno Kingo kūrinius yra sukurta virš trijų šimtų filmų (internetinis resursas imdb.com dabar surinkęs net 323 ekranizacijas), prisipažinsiu iš karto: po Stanley Kubricko „Švytėjimo“ (1979 m.) mano asmeninių reitingų lentelėje antrą vietą užima filmas „Mizerė“, trečiasis – Kauno žiniose jau recenzuotas parapsichologinis trileris „Kerė“.
Visuose trijuose siužetuose Stephenas Kingas apsieina be zombių, vampyrų, vilkolakių ir panašios rašytojo dažnai nagrinėtos velniavos, bet tuos filmus žiūrėti tikrai baisu.
„Mizerės“ pradžia jokių košmarų lyg ir nežada. Atvirkščiai. Klestintis rašytojas Polas Šeldonas (Jamesas Caanas) iš leidėjos gauna užsakymą parašyti dar vieną romaną apie skaitytojų pamėgtos nelaimingos merginos Mizerės vargus.
Tokių bestselerių Polas prikepė gyvą galybę. Dar vienas epopėjos tęsinys leistų jam be jokių rūpesčių gyventi ištisus metus. Bet Polui jau koktu nuo tokios kūrybos. Todėl jis parašo dar vieną – paskutinį – tomą, bet skubėdamas į leidyklą patenka į avariją ir atsiduria vienišos medicinos seselės Anos Vilks namuose. Va čia ir prasidės visi siaubai.
Pradžioje Polas Šeldonas sužino, kad avarijoje jis susilaužė abi kojas ir dabar yra visiškai priklausomas nuo jį išgelbėjusios vienišos moters. Antra – šį kartą geresnė - naujiena yra ta, kad Ana Vilks (už šį vaidmenį Kathy Bates buvo apdovanota Oskaru ir Auksiniu gaubliu) yra didžiausia Šeldono kūrybos gerbėja, bet vargšui rašytojui ši aplinkybė padėti negali. Greičiau, atvirkščiai...
Kiekvienam rašytojui, žinoma, būtų malonu pabendrauti su skaitytoja, kurios namų lentynoje garbingiausioje vietoje stovi išsirikiavusios visos jo knygos. Anai Vilks labiausiai patinka Šeldono parašytos knygos apie Mizerę. Įsivaizduojate, kaip moteris apsidžiaugia, kad jos mylimiausių romanų autorius vežėsi dar niekieno neskaitytą naujausios knygos rankraštį!
Ana, žinoma, maldauja Polo duoti jai pirmai perskaityti naujausią kūrinį. Bet jos džiaugsmas išgaruoja sužinojus, kad Mizerė žūva ir daugiau tęsinių nebebus. Tada ji lovoje gulinčiam rašytojui pasiūlo perrašyti knygos pabaigą, kad viskas pasibaigtų gerai. Savo pageidavimą persimainiusi Ana išreiškia tokiu tonu, kad Polas aiškiai supranta: šį kartą geriau neprieštarauti...
Toliau seka šiurpti verčiantis kamerinis trileris dviem pirmarūšiams artistams, kurių kiekvienas turi savo aiškų tikslą: Ana nuoširdžiai stengiasi sudaryti Polui visas sąlygas, kad būsimoji knyga turėtų laimingą finalą, o rašytojo tikslas – kai tik kojos apgis, pabėgti iš kalėjimu tapusio namo.
Režisieriui Robui Reineriui ir anksčiau teko pasigalynėti su Stepheno Kingo proza: ir pirmasis bandymas „Likime kartu“ (Stand by Me, 1986) buvo sėkmingas. Antras bandymas – taip pat puikus.
„GRAVITACIJA“ (Gravity, 2013 m.)
Meksikos režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Gravitacija“ tuoj po premjeros Venecijos kino festivalyje buvo pramintas gražia kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Paskutiniu skrydžiu karjerą ketinęs baigti astronautas Matas Kovalskis (jį suvaidino George‘as Clooney) ir pirmoje kosminėje misijoje dalyvaujanti Rajen Stoun (akt. Sandra Bullock) dėl kosminės katastrofos (palydovo nuolauža nepataisomai sugadina jų erdvėlaivį) lieka vienui vieni atvirame kosmose. Baigiasi kuras ir deguonies atsargos, o su jais pamažu gęsta ir viltis gyviems sugrįžti į Žemę.
George‘ui Clooney tai jau antrasis jo karjeroje kosminis projektas.
2002-aisiais jis sutiko suvaidinti astronautą Krisą Kelviną amerikietiškame „Soliaryje“ (jį režisavo Stevenas Soderberghas).
Berlyno festivalyje parodytas šis Andrejaus Tarkovskio šedevro perdirbinys nesusilaukė aktyvaus pritarimo. Abu „Soliariai“ iš tiesų labai skirtingi. A.Tarkovskiui labiau rūpėjo sukurti filosofinę alegoriją, o Holivudo produkcijos paklausą gerai žinantys asai stengėsi per daug nenutolti nuo tradicinės love story ir balansavo tarp fantastikos bei erotinės dramos.
„Gravitacijoje“ taip pat nesunku pamatyti citatų iš fantastinio kino klasikos – visų pirma iš „2001-ųjų metų kosminės odisėjos“ (1969 m.). Visi, kurie matė šį Stanley Kubricko šedevrą, patyrė svaiginančią nesvarumo būseną ir metafizinį bekraščio kosmoso baimės jausmą.
Panašias, tik dar stipresnes emocijas žadina ir „Gravitacija“. Ne tiek dėl 3D technologijų, kiek dėl virtuoziško operatoriaus Emmanuelio Lubetzkio sugebėjimo holivudiniame paviljone neaprėpiamą ir žmogui priešišką kosmoso erdvę nufilmuoti taip, kad šie kadrai tampa panašūs į kraupaus sapno košmarą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atveria fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas.
Alfonso Cuaróno filme įprastai optimistinis fantastinio kino siužetas išsirutulioja į filosofinį pasvarstymą apie tai, kad ilgai pakilti į erdves ir kosminiam protui iššūkį mesti svajojęs žmogus pagaliau suvokia, kad visatos valdovu jam nelemta būti niekada.
Jamesas Cameronas pavadino „Gravitaciją“ geriausiu kino istorijoje filmu apie kosmosą, o kritikai pradinį filmo epizodą, trunkantį septyniolika minučių ir nufilmuotą vienu kadru (be jokio montažo) jau pažadėjo įrašyti į modernaus kino meno vadovėlius.
Rezultatas – septyni „Oskarai“!.
Bet pagrindinio vaidmens atlikėjui nepatiko vienintelė „Gravitacijos“ ypatybė. „Pamačiau savo veidą 3D formatu pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą“, - prisipažino G. Clooney.
„ANTIKRISTAS“ (Antichrist, 2009 m.)
Kiekvieno festivalio kasdienybę nuo seno įprasta „pagardinti“ kokiais nors skandalais. Jeigu sensacijos neįvyksta savaime, jos išprovokuojamos arba sumaniai surežisuojamos. 2009-aisiais į Kanų kino festivalio konkursinę programą įtrauktas danų režisieriaus Larso von Triero „Antikristas“ dar iki oficialios premjeros susilaukė beprecedenčio dėmesio, o po seanso kilo baisus triukšmas.
Dar gerokai anksčiau režisierius intrigavo kino pasaulį artimiausiais ateities planais, kuriuose buvo du vienodai sensacingi projektai – arba intelektualus pornografinis (!) filmas, arba šokiruojanti pasaulio sutvėrimo versija, kurioje pagrindinis vaidmuo atitektų šėtonui. Pasirodo, kad tai buvo ne tušti plepalai – pagaliau pamatę „Antikristą“ galėtume liudyti, kad šis filmas apjungia abi žadėtas generalines linijas.
Žiūrovų reakcija Kanuose jau seanso metu buvo nervinga – kai kas neslėpė nusivylimo, kiti laidė piktus juokelius, o kai finale pasirodė užrašas, kad „Antikristas“ dedikuojamas rusų kino genijui Andrejui Tarkovskiui, per salę nuvilnijo garsi nepasitenkinimo banga. Po premjeros įvykusioje konferencijoje režisierius buvo be jokių ceremonijų užsipultas ir apkaltintas pasityčiojimu iš klasiko ir nepagarba žiūrovams. Kai kas net reikalavo, kad režisierius visų atsiprašytų.
L. von Trieras ramiai atrėmė išpuolius, bet festivalio pabaigos jau nebelaukė. Ir, kaip parodė rezultatai, visai be reikalo – vienas svarbiausių prizų (už geriausią moters vaidmenį) buvo įteiktas aktorei Charlotte Gainsbourg, kuriai teko tikrai nelengva užduotis.
Panašu, kad panašios reakcijos režisierius ir tikėjosi. „Piktą kritiką laikau gera pradžia, - tąsyk pasakė filmo autorius. – Man svarbu, kad „Antikristas“ išjudino užsistovėjusį pelkės vandenį ir išprovokavo diskusijas. Aš norėjau, kad žiūrovai, panašiai kaip ir patys filmo herojai, patirtų kažką panašaus į hipnotizuojantį poveikį“.
Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Haendelio muzikai tėvų kūniškos ekstazės metu (kai kurie meilės akto vaizdai nufilmuoti taip, tarsi tai iš tikrųjų būtų pornografinis filmas) mažas vaikas, lyg kažkokių saldžiabalsių sirenų paviliotas (o gal lunatizmo paveiktas) iškrenta pro langą.
Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji – rašytoja, jis – psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras.
Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, - „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas – tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. von Triero biurą).
„Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama.
Iš chaoso tik gerokai vėliau gimsta minčių ir vaizdinių fragmentai, palengva susidėliojantys į paradoksalių išvadų mozaiką.
O į priekaištus dėl natūralistinių scenų režisierius atsakė: „Man kino dramaturgija ir yra viena iš prievartos formų. Kinas turi teikti skausmą, kaip aštri skeveldra batuose, priešingu atveju nėra prasmės filmus kurti ir juos žiūrėti. Žiūrovą reikia priversti mąstyti, o tokio tikslo šiais laikais galima pasiekti tik itin radikaliomis priemonėmis“.