Ekspozicijoje, kaip pranešime spaudai pažymi rengėjai, dėmesys buvo skiriamas keletui konkrečių meno kūrinių, kurie pastaraisiais dešimtmečiais atsižvelgė į ryšį tarp pasaulietinių ir dvasinių jėgų, kasdienybėje kartais apibūdinamų galios, kitąsyk – įgalinimo ar paveikumo sąvokomis. Kilę iš plastiško Vidurio ir Rytų Europos regiono, jie – skirtingų tradicijų, socialinės aplinkos laiko ženklai – ir šiuose neišsitenkančios formos.
Kaip ir bet kokioje politikoje, meno istorijos puslapiuose, meno pasaulio vyksme lyg ir savaime suprantamą autoriteto idėją bei figūrą vien tik proto pastangomis pagrįsti nelengva. Autoritetingumas atsiduria toje neapibrėžtoje terpėje tarp „įsivaizduojamybės“ – trokštančio, paranojiško, viltingo – tikėjimo, ir „faktinio“ tikrumo – kažko, kas priimta, būtina, neišvengiama.
Jutos Čeičytės (Lietuva); Flakos Haliti (Kosovas / Vokietija); Karolio Radziszewskio (Lenkija); Rachel McIntosh (JAV / Suomija), Jaakko Pallasvuo (Suomija), Mišos Skalskio (Lietuva) ir Stepheno Webbo (JAV / Suomija); Žilvino Dobilo ir Jono Zagorsko (Lietuva); Virgilijaus Šontos (Lietuva) kūriniai gyvena šioje terpėje, kreipdamiesi į mus forma, spalva – sąmoningai pasirinkdami, kam ir kaip jie nori atstovauti, ką ir kaip vaizduoti.
Kiekvienas savaip, jie užsimena apie nuolatinį, bet ne visiškai nuspėjamą santykį tarp šio regiono meno istorijų ir platesnių geopolitinių bei sociopolitinių procesų.
„Bekūnis autoritetas“ nesiekia dar labiau suabejoti realybe ar neapgalvotai supinti dvi minėtas plotmes, o tik pripažinti, kad egzistuoja subtili pereinamoji erdvė – tarp to, kas buvo ir yra užslopinta kaip „nereikšmingos fantazijos“, „prietarai“ arba tiesiog „prasti menai“, ir to, kas buvo ir yra laikoma „vienintele įmanoma tikrove“, prisijungiant prie Eve Kosofsky-Sedgwick įvardyto atkuriamojo darbo.
Kartu su pačiais kūriniais parodoje keliamas klausimas: kaip galime spręsti šią autoritetingą (kartais mūsų pačių) užmarštį, šį nuolatinį psichosocialinį slopinimą – neva nepagrįstų, nesavalaikių ar kitaip neteisingų (mūsų pačių) įsitikinimų, idėjų ir įkūnytų pasaulių?
Nei visiškai bekūnė, nei galutinai įsigalėjusi, vis persikūnijanti šmėkla persmelkia praeitį ir dabartį – besijuokdama ar apsijuokdama. Šioje konkrečioje pasaulio vietoje autoriteto apraiška savo naujausiu pavidalu pasakoja apie atmintį praradusį jaunimą, jau šiandien gyvenantį visiškai „sveikai“ ir „vakarietiškai“.
Jei tai tiesa, šis išsižadėjo šmėklų. Tačiau, kaip siūlo parodos lankytojus pasitinkantis Flakos Haliti kūrinys „Pripažįstanti vaiduoklį, bet juo nesusirūpinusi“, – tam tikros atminties išlaikymas, leidimas sau jausti ne visai ir ne visada malonius dalykus – ilgainiui gali būti labiau išlaisvinantis nei užmaršumas.
Virtuali parodos ekskursija: