Programa „In memoriam Donatas Banionis“ kvies atsigręžti į prieštarų ir savitos istorinės realybės laiką – bendradarbiavimą su 1946 m. tuometinėje Rytų Vokietijoje įkurta kino studija DEFA. „Scanoramos“ programoje bus pristatyti du filmai – Konrado Wolfo juosta „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ (Goya – oder der arge Weg der Erkenntnis, 1971) ir Horsto Seemanno „Bethovenas – gyvenimo dienos“ (Beethoven – Tage aus einem Leben, 1976).
„Filmai apie iškilius menininkus reikalauja galingo aktorinio talento, galinčio atskleisti šių asmenybių kūrybos ir gyvenimo prieštaringą sudėtingumą. D. Banionis gebėjo išvengti patetikos, dekoratyvumo ir reikšmingų štrichų. Pasitikėjo charakteriu vidines tapybos principais, kliovėsi ramia, bet intensyvia aktorinės saviraiškos jėga. Būtent todėl jį rinkosi tokie režisieriai kaip Žalakevičius, Tarkovskis, Wolfas, Seemanas. Būtent todėl jo prieš keletą dešimtmečių sukurtų meno didžiavyrių – Bethoveno ir Gojos – personažai ir šiandien jaudina žmogiškumu ir gilumu,“ – teigia festivalio meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Specialųjį žiuri apdovanojimą Kanų kino festivalyje už filmą „Žvaigždės“ (Sterne, 1959) pelniusio VDR režisieriaus Konrado Wolfo darbe „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ D. Banionis įkūnija tapytoją Francisco de Goya. Rankos meistrystės ir akies skvarbumo dėka pelnęs turtus ir pripažinimą, vieną dieną Goya kitomis akimis pažvelgia į jį supantį pasaulį. Jo gyvenimo pamatus sujudina netikėtas apsilankymas Madrido tavernoje ir pažintis su paprastais miestiečiais. Apsiginklavęs teptuku, tapytojas sukils prieš visuomenės ir bažnyčios ydas, o kilmingųjų atvaizdus ims keisti sumaištyje skendinčios šalies grimasos ir niūrios vizijos. Šis filmas Maskvos kino festivalyje laimėjo Specialųjį apdovanojimą.
Vokiečių režisieriaus, scenaristo, aktoriaus ir kompozitoriaus Horsto Seemanno filme „Bethovenas – gyvenimo dienos“ D. Banioniui taip pat teko neeilinės asmenybės vaidmuo – kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno. Filmo veiksmas žiūrovus nukels į 1813 m. Vieną, kur skurstantis, su šeima, visuomene ir valdžia nesutariantis, asmeninės laimės nerandantis menininkas nepalūžta spaudžiamas negandų ir sudėtingoje jo kasdienybėje pasigirsta pirmieji Devintosios simfonijos garsai.
Abiejuose šiuose filmuose D. Banioniui tenka suvaldyti asmenybes, įkūnijančias talento jėgą ir neišvengiamą žmogiškosios būties tragizmą. „Personažus reikia suprasti, o ne vaidinti. Gerai vaidinsi, jei būsi žmogus ir ieškosi išraiškos formų žmogiškajam vidui išreikšti,“ – yra sakęs D. Banionis. Vieni įsimintiniausių vaidmenų jo filmografijoje neleidžia abejoti ne tik aktorine meistryste, bet ir jautrumu žmogaus sielos virpesiams.