Po 16 metų sėkmingos karjeros Islandijos šokio trupėje Lovisa patyrė traumą, kuri privertė iš naujo permąstyti savo santykį su šokiu, kūnu ir menine praktika. Šis procesas choreografei atvėrė akis apie visuomenėje tvyrančią tylą menopauzės tema bei jos pačios žinių trūkumą. Tai paskatino ją siekti magistro laipsnio Scenos meno praktikos srityje Islandijos menų universitete, kur ji toliau plėtojo savo meninę praktiką ir vykdė tyrimus, susijusius su senėjimu, kūno atmintimi, istorija ir didžiausiu tabu – menopauze. Taip gimė bendruomeninis meninis procesas, kuriame dalyvavo moterys iš įvairių Islandijos visuomenės sluoksnių. Nuo 2021 metų šokio premjeros, spektaklyje jau šoko 200 moterų, daugiau nei 20 – yje Europos miestų.
Šiuo metu choreografė jau pradėjo dirbti su 20 – ies lietuvių moterų grupe, kurios sutiko pasidalinti savo menopauzės laikotarpio būsenomis ir kartu su Lovisa pasirodyti šiuolaikinio šokio festivalyje gegužės 3,4 dienomis. Prieš susipažįstant su Lovisos kūriniu, festivalio rengėjai siūlo pokalbį su choreografe.
Dirbti su moterimis iš skirtingų šalių integruojant jas į savo choreografinį kūrinį – gili patirtis, leidžianti suprasti šalies mentalitetą. Kokius atradimus padarėte šiame procese?
Darbas su moterimis iš įvairių šalių suteikė neįkainojamų įžvalgų tiek mano tyrimams, tiek pasirodymams. Tačiau labiausiai mane nustebino tai, kokia universali yra moterų būtinybė kalbėti šia tema. Nuo pat pirmojo susitikimo su bet kurios šalies pašnekovėmis jaučiasi stiprus poreikis diskutuoti, o pokalbiai greitai tampa prasmingi ir gilūs. Akivaizdu, kad nors menopauzė yra visuotinė patirtis, ji vis dar dažnai ignoruojama platesnėse diskusijose. Šis suvokimas ne tik padėjo man giliau suprasti fizinius ir emocinius menopauzės padarinius, bet ir išryškino būtinybę kurti erdves, kuriose moterys galėtų susitikti, dalintis ir stiprinti viena kitą.
Ar galite grįžti prie pradinės idėjos – kaip kilo mintis tokį intymų klausimą nagrinėti per didelio masto darbą, į kurį įtraukiamos moterys iš viso pasaulio?
Kai man suėjo keturiasdešimt, išgyvenau periodą, kai maniau, kad jau prasideda menopauzė. Mane sukrėtė tai, kaip mažai apie tai žinojau ir kokią gėdą jaučiau. Vėliau supratau, kad išgyvenu perimenopauzės etapą, tai paskatino mane geriau pasiruošti ateičiai. Pradėjau tyrinėti šią temą, ir vienas atradimas vedė prie kito. Netgi savo magistrinį darbą pavadinau „Pasiruošimas menopauzei – savipagalbos šokis“. Tai, kas prasidėjo kaip asmeninis projektas, greitai išsiplėtė, kai internete paskelbiau atvirą kvietimą moterims prisijungti. Tuo metu nežinojau, ar kas nors atsilieps, bet dabar, po kelių metų, jau dirbau su daugiau nei 200 moterų daugiau nei 20 Europos miestų.
Kaip publika priėmė jūsų kūrinio žinią ir unikalią jo formą?
Publikos reakcija buvo neįtikėtinai stipri ir teigiama. Pasirodymas kupinas ir pažeidžiamumo, humoro ir šventimo, todėl jis labai paliečia žmones. Po kiekvieno pasirodymo prie manęs prieina žiūrovai, norintys padėkoti, apkabinti ir pasidalinti savo emocijomis – tai graži patirtis tiek man, tiek šokėjoms. Dar labiau jaudina, kai po kurio laiko gaunu žinučių iš moterų, kurios dalijasi, kaip ši patirtis jas sustiprino. Kai kuriais atvejais net susiformavo grupės, kurios ir toliau reguliariai susitinka ir šoka kartu, o kai kur net susikūrė šokių grupės, kurios renkasi reguliarioms repeticijoms – tai man suteikia didelį džiaugsmą.
Kokios reakcijos iš vyrų lydi jūsų projektą?
Reakcijos yra stiprios nepriklausomai nuo žiūrovo lyties. Šis pasirodymas yra apie tai, kaip su amžiumi kinta mūsų tapatybė ir kaip svarbu būti priimtiems ir švenčiamiems tokiems, kokie esame. Vienas įsimintiniausių momentų buvo susitikimas su 68 metų vyru, kuris po spektaklio prie manęs priėjo teatre verkdamas. Jis pasakė, kad pasirodymas padėjo jam geriau suprasti, ką išgyveno jo buvusi žmona.
Kaip manote – ar jau pilnai ištyrėte moters senėjimo temą, ar dar kyla naujų idėjų šia kryptimi?
Puikus klausimas. Šio darbo grožis slypi tame, kad nuolat sutinku naujas moteris, turinčias skirtingas patirtis, todėl visada atsiranda kitų perspektyvų ir įžvalgų. Tai nuolatinis tyrimo projektas ir kūrybinė kelionė. Be to, menopauzės tyrimai ir supratimas apie ją vis dar vystosi. Kadangi pati artėju prie menopauzės, šis procesas išlieka dinamiškas ir gyvas. Nekantrauju sužinoti, kur ši kelionė mane nuves toliau.
Kokias įžvalgas turite apie moteris, išgyvenančias menopauzę – kokie yra pagrindiniai jų poreikiai?
Kadangi menopauzė yra labai individuali patirtis ir skirtingoms moterims ji pasireiškia nevienodai, sunku pateikti paprastą atsakymą. Tačiau, manau, svarbiausia yra sąmoningumas ir tai, kad moterys būtų išgirstos. Taip pat būtina, kad visuomenė keistų požiūrį į menopauzę – vietoje to, kad ji būtų laikoma gėdingu ar ribojančiu dalyku, ją reikia suvokti kaip naujo, kupino laisvės etapo pradžią.
Prieš mūsų susitikimą Vilniuje, kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų šalies moterims – jūsų publikai?
Prisijunkite prie mūsų ir švęskime menopauzę kartu!
Spektaklis „When the Bleeding Stops“ kvies žiūrovus panirti į pažeidžiamumo, gėdos, empatijos ir humoro pasaulį. Publika pakviečiama į intymias moterų namų erdves, kuriose skleidžiasi įvairiapusė menopauzės patirtis – nuo fizinių pokyčių iki emocinių atradimų. Spektaklio dalyvės kviečia kartu pasijuokti, paverkti ir švęsti gyvenimo virsmus.
Kūrinys „When the Bleeding Stops“ yra palaikomas „Perform Europe“.
