Kaip visuomet, daug gėrio galima pastebėti „Meistrų“ ir „Kritikų pasirinkimo“ programose, kurios dažniausiai nenuvilia, todėl visuomet raginu žmones rinktis filmus būtent iš mano paminėtų programų sąrašų. O šiais metais, kaip jau minėjau, festivalio programa yra tiesiog fantastiška.
Aišku, apie savo pasirinktus peržiūrai filmus ir įspūdžius apie juos pasidalinsiu su Jumis kitame straipsnyje, nes rašyti apie tas juostas, kurių nesi matęs, būtų neetiška, dėl ko nusprendžiau parekomenduoti Jums pradžiai penkis festivalio filmus, kuriuos man jau teko pasižiūrėti. Tad nedaugžodžiaujant, štai mano penkių šių metų „Kino Pavasario“ matytų filmų rekomendacijos, į kurias siūlau atkreipti dėmesį.
„Vestuvės“ (angl. „Wedding“), 2021 m.
Vienas ryškiausių XXI amžiaus lenkų kino režisierių Wojciechas Smarzowskis, po kurio surežisuoto filmo „Voluinė“ (lenk. Wołyn“) peržiūros žiūrovai buvo taip šokiruoti pamatytais vaizdais, jog privalėjo kažkurį laiką prabūti visiškoje tyloje su savimi, 2021 metais sugrįžo su dar vienu kontraversišku darbu – drama „Vestuvės“.
Asmeniškai man visi Wojciecho Smarzowskio filmai yra verti dėmesio, todėl jeigu kažkas paklaustų, koks yra mano pats mėgstamiausias XXI amžiaus lenkų kino kūrėjas, nedvejodamas atsakyčiau, kad jis.
Kaip ir įprasta šio režisieriaus darbams, filmas pirmoje pusėje bando mus įtraukti į istoriją bei kartu paruošti tam, kas laukia antrame ir trečiame akte. Ir šičia tokiu vedliu į antrosios filmo pusės įvykius, kurie galiausiai šokiruos ir galbūt netgi pravirkdys žiūrovus, tampa vestuvės. Į jas pasinerti yra ganėtinai lengva dėl tikrumo, kuris yra demonstruojamas ekrane. Ir, patikėkite manimi, tai nėra jokie stereotipai, nes asmeniškai ne vieną kartą teko dalyvauti tokio pobūdžio linksmybėse, tad žinau, ką sakau. Bet visgi esminiu šios istorijos cinkeliu tampa ne kupina intrigų šventė, o kaip joje sklandžiai persipina dvi laiko juostos – dabarties ir praeities įvykiai. Ir, žinote, stebėti palyginimą žmonių, kurie gyveno prieš septynis dešimtmečius, su šių dienų gyventojais yra pernelyg sunku. Tad tokios paliestos temos kaip nužmogėjimas, gobšumas, kvailumas, neištikimybė ar žiaurumas priverčia šią istoriją žiūrėti su didžiuliu nerimu.
„Pirmoji karvė“ (angl. „First Cow“), 2019 m.
Stengiuosi žiūrėti visus studijos „A24“ kuruojamus projektus, nes, pripažinkime, jie neturi blogų filmų, o tik gerus kaip „Tai pasirodo naktį“ (angl. „It Comes at Night“), labai gerus kaip „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“) su „Saulės kultas“ (angl. „Midsommar“) arba šedevrus kaip „Švyturys“ (angl. „The Lighthouse“) su „Žaliuoju riteriu“ (angl. „The Green Knight“).
Iš karto pranešu – tai yra be galo lėtas, jokio veiksmo neturintis ir ilgais dialogais paremtas filmas, kuris nesuteiks visiškai jokios pramogos. Todėl jeigu nenorite dviems valandoms pasinerti į monotoniškai vystomą istoriją, siūlau praleisti šį filmą, nes po peržiūros teks jaustis nesmagiai. O tiems žiūrovams, kuriems svarbu yra turinys, o ne patraukliai atrodanti forma, šis filmas turėtų sukelti labai daug prasmingų akimirkų, nes čia tikrai yra apie ką pagalvoti.
Asmeniškai man labiausiai patiko paryškintos žmogiškų vertybių ir draugystės temos, kurios persipina viena su kita taip glaudžiai, jog stebint šią istoriją neįmanoma atitraukti akių nuo to, kaip elgiasi vienas ar kitas personažas tam tikroje situacijoje, į kurią jis yra įspraustas. O dar ir visa tai pagardina prasmingi dialogai, kurie slepia savyje nemažai prasmių ir gyvenimiškos tiesos.
Herojų juostoje ne tiek ir daug, ir visi jie pateikiami ne tik iš itin vaizdingos pozicijos kaip asmenybės, bet dar ir tiksliai atsižvelgus į rodomą ekrane laikotarpį. Tad visi iki vieno buvo papuošti tam laikotarpiui, o kalba čia eina apie 1820-uosius, būdingais bruožais, pradedant nuo eilinių darbininkų, migrantų ir užbaigiant aukštuomenę simbolizuojančiais veikėjais. Kiekvienas personažas buvo pasirodęs vietoje ir laiku, dėl ko ir pats siužetas įgavo tokį tikrumo jausmą, jog peržiūros metu neįmanoma buvo nesižavėti režisierės preciziškai atliktu darbu. O ir dramaturgija dėl tokio taiklaus personažų pristatymo taip pat nešlubavo.
„Anetė“ (angl. „Annette“), 2021 m.
2021 metais prestižiniame Kanų kino festivalyje buvo pristatytas naujasis ir labai jau asmeniškas „Šventųjų motorų“ (angl. „Holly Motors“) režisieriaus Leoso Caraxo hitas „Anetė“ (angl. „Annette“), kuris privertė jaustis nepatogiai ne vieną žiūrovą.
Pirmiausia – tai yra labai keistas dėl vienos specifinės detalės filmas, kuris tikrai ne kiekvienam žiūrovui sugebės įtikti. Antra – tą keistumo jausmą paryškina ir miuziklo dalis, kuri kartais čia paima viršų ir sujaukia mintis taip stipriai, jog būna sunku atsitiesti. Trečia – filmas dalinai yra paremtas režisieriaus biografija, dėl ko jį žiūrėti bus ne taip jauku dėl kelių filme pavaizduotų įvykių.
Tad trumpai tariant – jeigu žiūrėjote tokius 2021 metų filmus kaip „Titanė“ (angl. „Titan“), kuriame moteris pasimylėjo su automobiliu ir nuo jo pastojo, ar studijos „A24“ dramą „Avelė“ (angl. „Lamb“), kurioje žmonės augina vaiką su avies galva, ir Jums šie filmai sukėlė sunkumo jausmą, šis miuziklas padarys tą patį. Bet jeigu mėgstate eksperimentuoti ir Jums labai patinka keisto pobūdžio pasakojimai, šią juostą, manau, tikrai verta pasižiūrėti.
Filmas nėra trumpas ir jame įvyksta daug įvairių dalykų, dėl ko dramaturgija čia kartais šlubuoja vienu ar kitu atveju, bet tuo pačiu filmas meistriškai išlaiko pagrindinės minties esmę ir sugeba ją perteikti per gana įdomius meninius sprendimus. Vienu iš tokių sprendimų tampa dainavimas ir dainų tekstuose išsakytos mintys, kurios dar prie to paties atskleidžia juostos personažus.
„Eržilas“ (angl. „Red Rocket“), 2021 m.
Vienu iš geriausių ir įdomiausių 2017 metų JAV nepriklausomų kino projektų yra laikomas režisieriaus Seano Bakerio filmas „Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“), kurį jis sukūrė bendradarbiaujant su šedevrus pristatančia studija „A24“. Tačiau jų bendradarbiavimas ties mano paminėtu filmu nenutrūko ir jau 2021 metais dienos šviesą išvydo dar viena šauni juosta – „Eržilas“.
Didžiausias šio filmo privalumas – jo lengvai išvystyta siužetinė linija, kurioje persipina tikra socialinė drama su komedijos elementais, kurie ne tik pagyvina peržiūrą, bet dar ir iš gana komiškos pozicijos priverčia pažvelgti į ekrane vykstančius įvykius. O tie įvykiai, kas įdomiausia, nėra jau tokie nuvalkioti ir paviršutiniškai pateikti, kaip būtų galima pagalvoti, nes šiame pasakojime netrūksta ir gilesnių išvedžiojimų apie daug kam artimus gyvenimiškus sprendimus.
Be to, filmas turi dar ir kelis kitus pliusus, kaip idealiai vaidmenims parinktas aktorių kolektyvas, puikiai į siužetą įterptus juokelius, įsimenančius dialogus bei kuriozines situacijas, kurios moko, kaip negalima elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir kokias pasekmes vienas ar kitas sprendimas gali turėti netolimoje ateityje.
„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (angl. „The Worst Person in the World“), 2021 m.
Vienas iš įdomiausių ir mano nuomone geriausių XXI amžiaus Skandinavijos režisierių – danas Joachimas Trieras, kurio darbai „Repriza“ (angl. „Reprise“), „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (angl. „Oslo, 31 august, 2011“), „Garsiau už bombas“ (angl. „Louder Than Bombs“) ir „Telma“ (angl. „Thelma“) kalba patys už save, 2021 metais pamalonino mus dar vienu dėmesio vertu filmu, kuris šiuo metu pretenduoja į du JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus.
Šis naujas Joachimo Triero filmas puikiai apibūdina šiuolaikinio žmogaus vidinį nerimą dėl greitai prabėgusios jaunystės, neišnaudotų galimybių ir kartu dėl elementarios baimės žvelgti į rytojų, kuris nėra jau toks šviesus kaip kadaise. Ir šioje juostoje ne vieną kartą yra pabrėžiama, kad visas pasaulis ne visuomet kris po kojomis, jeigu to norėsis, bet daug gali kardinaliai pasikeisti būtent nuo mūsų daromų sprendimų. Net ir tų pačių mažiausių ir ne itin didelę reikšmę gyvenimui turinčių. O viso to epicentru tampa pagrindinė filmo veikėja, per kurios prizmę mes galime įžvelgti tiek daug panašumų su savimi.
Taip pat filme yra nagrinėjama ir santykių tema, kuri per gana ryškų žvilgsnį leidžia suvokti, kokie gali būti santykiai ir žmonių norai, o kokių reikia vengti, kad tiesiog nesugadintum sau gyvenimo. Nes vieni žmonės nori jausti itin laisvai su savo partneriu, o kitiems kažkodėl norisi įtvirtini juos šeimos pavidalu susituokus, kas tikrai ne kiekvienam yra priimtina. Ypatingai gyvenant XXI amžiuje ir nesilaikant pasenusių tradicijų.
Čia buvo mano penkios rekomendacijos, su kuriomis aš raginu pradėti šių metų „Kino Pavasario“ festivalį. Per ateinančią savaitę žadu pasižiūrėti 20 nematytų filmų, todėl ketvirtadienį atsiliepsiu apie 10 man labiausiai patikusių. Tad gero Jums kino ir gerų įspūdžių, mieli kino mylėtojai!