„Artūras – pirmą kartą Edgaras Prudkauskas“: toks kuklus reikšmingos asmenybės karjeros pradžią žymintis įrašas išlikęs 1999 m. kovo 12-ąją LNOBT scenoje rodyto „Liučija di Lamermur“ spektaklio programėlėse. Tą vakarą dirigento pulte stovėjo Vytautas Viržonis, pagrindines Liučijos ir Edgardo partijas Gaetano Donizetti operoje atliko solistai Romutė Tumuliauskaitė ir Bronius Tamašauskas.
„Šiandien suprantu, kad kitiems spektaklio solistams tai nebuvo reikšmingas įvykis – tiesiog naujo nedidelės partijos atlikėjo įvedimas į labai seniai rodomą pastatymą. Bet man, ketvirto kurso studentui, tai buvo šventė ir svarbus karjeros atskaitos taškas. Lygiai taip dabar kiti jauni atlikėjai debiutuoja spektakliuose, kuriuose aš dainuoju pagrindinius vaidmenis. Jokių fejerverkų ta proga paprastai nebūna: patapšnoji per petį ir tiek“, – liudija E. Montvidas.
Šis debiutas nebuvo pirmasis jaunojo artisto išėjimas į LNOBT sceną, nes jau nuo antrojo kurso jis teatre dirbo mimanso artistu. „Tuo metu režisierius Jonas Jurašas statė Giuseppe’s Verdi „Aidą“. Buvau vienas iš tų, kurie stovėdami tyliai mojo palmių šakelėmis pagrindiniams operos veikėjams. Užtat turėjau puikią galimybę iš vidaus pamatyti operos spektaklio kūrimo procesą“, – pasakoja tenoras.
2000 m. E. Montvidas pirmą kartą atliko Alfredo partiją LMTA diplomantų paruoštame ir LNOBT scenoje pristatytame „Traviatos“ pastatyme, o 2002 m., jau būdamas „Covent Garden“ teatro stažuotoju, tą pačią partiją jaunasis lietuvių tenoras pristatė Londono karališkojo teatro žiūrovams. Taip įsisuko tarptautinė E. Montvido karjera, sėkmingai tebesitęsianti iki šių dienų.
„Tai, kas aš dabar esu, ir yra tų 25-erių darbo metų scenoje rezultatas. Visko buvo tikrai daug: džiaugsmų ir nusivylimų, atradimų ir praradimų, nes kūrybinis žmogaus gyvenimas, kaip ir asmeninis, nuolat „banguoja“. Bet tikrai negalėčiau skųstis, nes mano kelyje atradimų visgi buvo daugiau: tai – ir daugybė aplankytų teatrų, ir patys garsiausi režisieriai bei dirigentai, su kuriais kartu teko dirbti. Mano atsiminimuose daugiau šilumos, negu kartėlio“, – tvirtina karjeros sukaktį pasitinkantis operos solistas.
Patirtis ir pripažinimas leidžia jam rinktis tuos vaidmenis, kurie labiau patinka, ir atsisakyti mažiau įdomių partijų. „Atvirai kalbant, stengiuosi palengva mažinti savo darbinių „apsukų“ ratą ir daugiau laiko skirti sau bei savo artimiesiems. Jei prieš keletą metų mano gyvenimo „svarstyklės“ tebekrypo profesijos pusėn, tai dabar grįžtu prie bendražmogiškojo balanso. Stengiuosi kaip akis išdegęs nebelėkti iš teatro į teatrą ir pasilikti daugiau laiko asmeniniam gyvenimui. Netgi į tai, kad per pandemiją „nuplaukė“ mano debiutas Milano „La Scala“ teatre, sureagavau ramiai, nors prieš 15 metų dėl to būčiau plaukus rovęsis nuo galvos“, – prisipažįsta E. Montvidas.
Faustas ir senstančio kūno fizika
Operos solistas džiaugiasi, kad, nepaisant nuolatinių kelionių, kūrybinė „virkštelė“, siejanti jį su gimtine, niekada nebuvo „nukirpta“. Ne vieną karjerai reikšmingą vaidmenį, tarp jų – ir Faustą 2017 m. Dalios Ibelhauptaitės sukurtame Charles’io Gounod operos pastatyme, jis pirmiausiai pristatė Lietuvos žiūrovams.
„Fausto vaidmens apskritai niekur daugiau nesu atlikęs, jis taip ir liko „ekskliuzyviškai“ skirtas Lietuvai. Mano repertuaras šiuo metu krypsta lyrinio spinto linkme: jau dainuoju Don Chozė partiją Georges Bizet operoje „Karmen“, neseniai koncerte atlikau Lohengrino arijas iš to paties pavadinimo Richardo Wagnerio operos, nors niekada nelaikiau ir nelaikysiu savęs tikru „vagneriniu“ tenoru. Bet šio kompozitoriaus operose yra ir lyriniam tenorui tinkančių partijų, kurias man norėtųsi pabandyti atlikti. Įdomu būtų padainuoti ir Kavaradosį Giacomo Puccini „Toskoje“. Bet, kol galiu, mielai dainuoju ir Tito partiją Wolfgango A. Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, kad išlaikyčiau jaunatvišką balso skambėjimą“, – teigia E. Montvidas.
Populiariausios Ch. Gounod operos pastatymuose kartais jaunąjį ir senąjį Faustą įkūnija du skirtingi dainininkai. D. Ibelhauptaitė pasirinko vientiso vaidmens koncepciją, taigi E. Montvidui šiame pastatyme tenka tai pridėti, tai atmesti nuo savęs maždaug porą dešimtmečių ir įtikinamai perteikti skirtingo amžiaus „kūno fiziką“.
„Tačiau nesinorėjo, kad Fausto vaidmuo būtų tik dviejų skirtingų dimensijų – jaunystės ir senatvės – priešprieša. Bandėme atmesti romantizavimo tradiciją ir parodyti, kad gyvenime visi esame priversti laviruoti ir sudarinėti kontraktus su savo sąžine. Tiesa, mes dažniau tam ryžtamės siekdami valdžios ar turtų, o Faustui buvo svarbu įgyti nemirtingumą ir susigrąžinti jaunystę su visomis jos aistromis“, –pastebi E. Montvidas. – Bet man atrodo, kad žmonės, besivaikantys amžinos jaunystės, kaip tik greičiau ją praranda. Kai ryte žiūrėdamas į veidrodį pastebiu dar vieną žilą plauką, man tai nuotaikos nesugadina. Nesuprantu artistų, kurie ryžtasi plastinėms intervencijoms, nes žmogaus veidas – tai jo gyvenimo žemėlapis. Kam trinti linijas, kurios yra tavo gyvenimo pasakojimas? Ne „ištrintas“ veidas ir ne pripūstos lūpos, o jaunatviška energija ir sugebėjimas stebėtis daro žmogų jauną“.
Solistas neslepia, kad prieš septynerius metus pasiūtą Fausto kostiumą teatro siuvėjos šįmet turėjo praplatinti pora centimetrų. Ir juokauja, kad scenoje klaupdamasis priešais sopraną, dabar šiam veiksmui renkasi kuo garsesnį orkestro akordą, kad publika negirdėtų senstančių kelio sąnarių „girgždėjimo“.
„Bet į visa tai žiūriu be didelio siaubo, atvirkščiai – man netgi įdomu stebėti, kaip su metais keičiasi mano kūnas, veidas, mąstysena. Tai – kaip bėgančio laiko performansas. Žinoma, stengiuosi, kiek pajėgiu, sportuoti, lankytis baseine ir rūpintis mityba, kad kuo ilgiau išlikčiau scenoje funkcionalus. Bet savo amžiuje matau daugiau pranašumų, nei trūkumų: dabar esu tvirtai stovintis ant kojų, šio bei to pasiekęs, net Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavau (šypsosi). Žodžiu, tai laikas, kai niekam nebereikia nieko įrodinėti, gyvenime tvyro vidinė ramybė ir harmonija“, – džiaugiasi E. Montvidas.
Išlauktas Don Chozė vaidmuo
Don Chozė partiją G. Bizet operoje „Karmen“ solistas pirmą kartą pristatė 2021 m. rudenį Reino nacionalinėje operoje Strasbūre. Po metų kartu su Ieva Prudnikovaite, Kostu Smoriginu ir ukrainiečių sopranu Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk dainavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro inicijuotame koncertiniame „Karmen“ atlikime. Šįmet jau spėjo pasirodyti Bazelio teatro „Karmen“ premjeroje, o netrukus, balandžio 4 ir 6 dienomis, E. Montvido atliekama Don Chozė partija pirmą kartą turės galimybę pasigėrėti ir LNOBT publika.
Kodėl lietuvių tenoro kelias į operą „Karmen“ truko taip ilgai – daugiau nei du dešimtmečius?
„Aš visą gyvenimą labai atsargiai rinkausi repertuarą. Vis atrodė, kad tai ne man, kad čia pernelyg dramatinis vaidmuo – tarsi instinktyviai bandžiau save apsaugoti. Kiekvienam vaidmeniui reikia subręsti – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Galbūt todėl mano 25-erių metų karjera ir buvo tokia stabili, kad niekada nešokdavau prie to, kas man netinka. Toks buvo ir mano mokytojo Virgilijaus Noreikos palinkėjimas, kurio stengiausi laikytis. Mano pasitikėjimas savo, kaip atlikėjo, jėgomis visuomet išliko racionaliame lygyje“, – aiškina E. Montvidas.
Dabar Don Chozė vaidmenyje tenoras jaučiasi puikiai, nes prieš tai teko atlikti nemažai prancūziško repertuaro ir dalyvauti daugiau nei dešimties prancūziškų operų įrašuose.
„Tokią populiarią operą kiekvienam solistui patogu turėti savo repertuare. Pasirodymai „Karmen“ pastatymuose užima vis reikšmingesnę vietą mano ateities darbų tvarkaraštyje. Kitą pavasarį Don Chozė partiją atliksiu Lozanos operoje – ten bus perkeliamas gražus prancūzų režisieriaus Jean-Francois Sivadier sukurtas pastatymas, kuriame debiutavau Strasbūre. Beje, vieno „Karmen“ spektaklio data Lozanoje sutaps su mano 50-mečiu, tad savo asmeninį jubiliejų prasmingai pasitiksiu Šveicarijoje, atlikdamas vaidmenį, kuris man šiuo metu neša sėkmę. Jau susitarėme ir dėl 2026 m. pastatymo Berlyno „Deutsche Oper“ scenoje“, – vardija suplanuotus „Karmen“ spektaklius solistas.
Tiesa, apie garsios argentiniečių choreografės Constanzos Macras, niekada anksčiau nestačiusios operos, sukurtą „Karmen“ pastatymą Bazelio teatre, kuriame šįmet tenka dainuoti, lietuvių tenoras nesusidarė ypatingai geros nuomonės.
„Kol kas nepastebėjau, kad operos režisieriai veržtųsi statyti baletus“, – ironiškai užsimena E. Montvidas. – Kai pastatymo autorė ryte atėjusi pareiškia solistams, kad emocionalūs psichologiniai dalykai jos nedomina, tai apie ką mes tada kalbam? Man operoje emocijos yra svarbios“.
Birželį – debiutas J. Massenet „Teresėje“
Šią vasarą Lietuvoje pamatysime E. Montvidą debiutuojantį dar vienoje prancūzų operoje – Jules’io Massenet „Teresėje“. Numatyti du koncertinio šios operos atlikimo su LNOBT simfoniniu orkestru pasirodymai: birželio 26 d. – Pažaislio vienuolyne, birželio 28 d. – Valdovų rūmų Didžiajame kieme.
„Tai buvo Justinos Gringytės, Teresės partiją atlikusios Škotijos nacionalinėje operoje, idėja. Man, kaip Pažaislio muzikos festivalio meno vadovui, visada įdomu lietuvių publikai pristatyti mažiau girdėtus opusus, todėl mielai sutikau. Teresės sutuoktinio Andrė partija šioje dar niekada Lietuvoje nestatytoje J. Massenet operoje atiteks Tadui Girininkui, o aš publikai pasirodysiu kaip herojiškas Teresės mylimasis Armandas“, – pasakoja E. Montvidas.
Kaip LMTA Dainavimo katedros vizituojantis profesorius, solistas pozityviai vertina Lietuvos operos ateitį kursiančius jaunuosius dainininkus, kuriais mūsų šalis, jo manymu, gali didžiuotis. Tačiau nerimo jam kelia pastebimai mažėjantys operos ir baleto teatrų biudžetai Europoje, kurie daro įtaką rengiamų premjerų skaičiui.
„Jaunų solistų vietoje apie tai susimąstyčiau. Žinoma, jų galimybės šviestis dabar visai kitokios, nei buvo mūsų: jiems nereikia lipti per tvorą Nacionalinės filharmonijos rūmų kieme, kad išgirstum „La Scala“ teatro simfoninio orkestro koncertą, nereikia pusę dienos užsidarius slėptis ankštame teatro apšvietėjų kambarėlyje, kad vakare patektum į mano mylimiausio tenoro José Carreras koncertą... (pagaliau galiu apie tai viešai prisipažinti). Mes tuo gyvendavom! O dabartiniam jaunimui visa informacija internete „ant lėkštutės“, visi meistriškumo kursai atviri. Bet man keista, kai nebematau daug jaunų dainininkų tarp koncertų klausytojų“, – stebisi Lietuvoje savo profesinę sukaktį pasitinkantis E. Montvidas.