1996-ieji – Lietuvoje vyksta pirmieji gyventojų prisijungimai prie interneto, Andriaus Mamontovo iniciatyva surengiamas pirmas labdaros koncertas „Parama“ su 40 tūkst. klausytojų Vingio parke, „Pūkas“ leidžia džiazo kasetes, muzikos įrašams įsigyti Vilniuje kelios vietos, iš jų tik viena nepiratinė – „Muzikos bomba“, kur albumas kainuoja kelias dešimtis litų, tad jie dažniausiai perkami rimto gimtadienio dovanoms. Reketas ir kriminalinės gaujos siautėja toliau, tęsiasi bankų krizė, likus dienai iki Lietuvos akcinio inovacinio banko bankroto savo indėlį suskubęs atsiimti premjeras Adolfas Šleževičius atleidžiamas iš pareigų. Kovo 1 d. po mėnesį trukusių steigiamųjų veiksmų Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas paskiria pirmą MIC direktorę – kompozitorę Eglę Sausanavičiūtę su 495 litų atlyginimu (vidutinis darbo užmokestis šalyje – 480 Lt). Tad koks tai buvo metas Jūsų prisiminimuose, kokios nuotaikos tvyrojo?
Po dešimto dešimtmečio pradžios pokyčių 1996-aisiais prasidėjo stabilesnis laikotarpis. Į Lietuvos kompozitorių sąjungą atėjo nauja vadovybė su pirmininku Gintaru Sodeika, valstybėje buvo priima svarbių įstatymų, kurie įgalino stabilesnę sąjungos veiklą, sudarė galimybes plėtotis šviežiai MIC struktūrai.
Pavyzdžiui, 1996 m. buvo priimtas Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, kuris nustatė tokio tipo asociacijų veiklos pagrindus, turtines teises ir valstybės paramą, tad sąjungos pajamos tapo stabilesnės. Buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas ir įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, nuo pat pradžių sudaręs finansines sąlygas informaciniams MIC projektams. Tais pačiais metais priimtas ir Viešųjų įstaigų įstatymas, MIC tampa viena pirmųjų nevyriausybinių kultūros organizacijų, su aiškiai apibrėžtais tikslais ir dalininku – Lietuvos kompozitorių sąjunga. Kitaip tariant, tai buvo optimizmo metai, kai atsirado daug atspirties taškų įvairioms praktikoms plėtoti.
Panašiu metu Lietuvoje buvo įsteigtas ne vienas informacijos centras: 1995 – šokio, 1996 – muzikos, 1997 – teatro ir kino, o dar vėliau iš 1993 m. įsteigto Soroso šiuolaikinio meno centro išaugo dailės infocentras. Kaip šis organizacijos tipas pasiekė Lietuvą ir kaip jis tada buvo suprantamas?
Tokio tipo organizacijų atsiradimas buvo nevyriausybinio sektoriaus, kaip alternatyvos valstybinėms įstaigoms ir jų veiklos principams, stiprinimo rezultatas. Informacijos centras kaip organizacijos tipas buvo palaikomas dėl tam tikro lankstaus agentūrinio pobūdžio, kuris sudarė sąlygas skleistis naujiems šiuolaikinės kūrybos diskursams, naujoms lanksčioms kūrybinėms ir sklaidos praktikoms, atviroms tarptautiniam bendradarbiavimui. MIC kitų informacijos centrų kontekste buvo kiek kitoks, atsiradęs kaip ilgametės Lietuvos kompozitorių sąjungos struktūros atsinaujinimo ženklas.
Sąsaja su Lietuvos kompozitorių sąjunga, viena vertus, reiškė saugesnę terpę, tam tikrą infrastruktūrinį ir finansinį užnugarį. Kita vertus, tikėtina, kad dėl šios sąsajos MIC buvo nuosaikesnis savo veikloje. Mes nebuvome įpuolę į rizikingą išgyvenimo situaciją, kai kartais išsigrynina veiksmingiausi veiklos modeliai.
Beje, pokyčių ir atsinaujinimo ženklų tuo metu sąjungoje buvo ir daugiau. Būtent 1996-aisiais Šarūnas Nakas organizavo visiškai kitokį „Gaidos“ festivalį, drąsiai konceptualų, visiškai nepanašų į plenuminę kūrybos ataskaitą, su tokiomis temomis kaip moterų kūryba, videomuzika, eksperimentinė opera, elektroninė kūryba ar sovietinė pokario muzika.
Kokia buvo pradinė MIC vizija, ką jis turėjo daryti? Ar pagrindinės veiklos kryptys buvo nubrėžtos jau pirminiame jo pavadinime – Muzikos informacijos ir leidybos centras?
Taip, uždaviniai buvo gana paprasti – prižiūrėti ir įveiklinti unikalią Lietuvos kompozitorių kūrybos partitūrų bei įrašų kolekciją, skleisti lietuvių muziką leidžiant natas ir albumus, rengti bei skelbti informaciją apie Lietuvos muziką internete lietuvių ir anglų kalbomis, tarptautinis informacijos pasiekiamumas buvo svarbus nuo pat pradžių. Žinoma, viskas buvo labai nauja, ypač internetinės Lietuvos kompozitorių ir jų kūrinių informacinės bazės „mic.lt“ paleidimas 1997 metais. Dabar atrodytų elementaru, bet tuo metu tai buvo gana pažangu, kai visi tik jungėsi prie interneto. Mano pačios pirmasis prisijungimas prie tinklo įvyko 1996-aisiais.
Tuo metu pradėjom aktyviai domėtis kitų šalių muzikos informacijos centrais, gilintis į tarptautines praktikas. 1997 m. Tarptautinė muzikos informacijos centrų asociacija kaip tik tyrinėjo narystės plėtros galimybes Rytų Europoje, tad Baltijos šalys buvo pakviestos stoti į šią organizaciją. Dalyvavimas asociacijos veikloje buvo reikšminga patirtis tiek man asmeniškai, tiek MIC raidai.
O kokių šalių praktikos ir patirtys labiausiai įkvėpė plėtojant MIC veiklų trajektorijas?
Asociacija vienijo daugybę ryškių individų iš Europos ir kitų kontinentų, visi jie siekė panašių tikslų – skleisti savo šalių muziką, tad tai buvo reikšminga tarptautinių patirčių terpė. Pamenu, kaip tuometinis suomių MIC vadovas Pekka Hako įtikinamai dėstė savo nuostatas ne tik apie reaktyvių MIC veiksmų poreikį, užtikrinant prieinamumą prie savo šalies muzikos kūrybos, bet ir apie aktyvių sklaidos veiksmų būtinybę, kad muzika skambėtų ir būtų išgirsta. O tam jau reikia pasitelkti proaktyvios komunikacijos, rinkodaros, edukacijos, koprodukcijų ir kitas strategijas, kurių neatsiejama dalis yra kūrybos atranka ir jos potencialas tarptautiniu mastu. Natūralu, kad tokia aktyvi pozicija ir agentavimas kuria įtampas, bet neutraliai pasiūlytas visas katalogas nesukurs jokio poveikio ir bendras paketas dėmesio nesufokusuos.
Žinoma suomiams, turintiems Sibelijaus palikimą bei tokius tarptautinius vardus, kaip Kaija Saariaho, Magnus Lindbergas, dirigentai Esa-Pekka Salonenas ar Jukka-Pekka Saraste, keliai buvo atviri į daugelio muzikos organizacijų repertuarus ar įrašų kompanijų katalogus. Šie vardai padėjo atverti duris ir kitiems, mažiau žinomiems kūrėjams.
O, pakalbėkime apie prekinius vardus! Maždaug prieš 15–20 metų buvo kalbama, kad Lietuva neturi tokių stiprių vardų kaip estų Arvo Pärt’as ar latvių Pēteris Vaskas, todėl tarptautiniame kontekste mums sudėtingiau save pozicionuoti, tapti atpažįstamiems, sudominti ne tik užsienio auditorijas, bet ir muzikos profesionalus – leidėjus, prodiuserius, organizatorius. Bet per tą laiką pasikeitė visas vardų komplektas, aukštai iškilo lietuviškosios batutos ir balsai, kūrėjai tapo nepalyginamai tarptautiškesni. Kaip Jūs matote pokyčius?
Mano požiūriu, vyksta normalūs procesai – radikalių permainų nematau, bet kaita akivaizdi. Taip, pasikeitė kompozitorių ir atlikėjų karta, kuri yra žymiai savarankiškesnė, prisitaikanti prie esamų sąlygų, randanti būdų, kaip išlikti aktyvia, nelaukianti, kad kažkas turėtų kažką padaryti. Žinoma, yra puikių proveržių įvairiose muzikos srityse – mūsų puikiosios dirigentės, operos balsai, kompozitoriai ir ypač kompozitorės, ansamblis „Synaesthesis“, nustebinęs savo aukščiausio lygio profesionalumu ir ambicija, konceptualiomis programomis. Daugelis jų pagrindus yra gavę Lietuvoje, su plačiu stiprių muzikos mokyklų tinklu, bet užaugę ir subrendę atviroje tarptautinėje terpėje.
Atvirumas, tarptautiškumas ir bendradarbiavimas šiandien yra esminė sąlyga idėjų mainams, kūrėjų ir atlikėjų karjerų plėtrai. Juk paėmus bet kurį sėkmingą atvejį matai, kad muzikantai mažų mažiausiai buvo išvykę studijuoti, reziduoti ar tobulintis tarptautinėse, dažnai tarpdisciplininėse programose, kurios stipriai praplečia akiratį. Įdomių atvejų yra ir Lietuvoje tradiciškai stiprioje elektroninės muzikos terpėje, net jei ir ne Lietuvos agentūrų pastangomis, bet tai sustiprina viso muzikos sektoriaus pozicijas. Panašūs procesai vyksta ir vizualiųjų menų srityje, kino sektoriuje. O iškilių vardų situacija reikia mokėti ir pasinaudoti, tiesiant pakilimo takus mažiau žinomiems kūrėjams.
Be abejo, vardų buvo ir prieš 25 metus. Kaip Jūs su juos stiprinote?
Vienas iš mūsų tarptautinės rinkodaros įrankių buvo informacinio leidinio „Lithuanian Music Link“ leidyba, kuris tuo metu ėjo kaip laikraščio formato biuletenis anglų kalba. Jame kūrėjų vardus siejome su konkrečiais atlikėjais, festivaliais, įrašų kompanijomis, kurie buvo atpažįstami tarptautiniame kontekste. Pagrindinė mūsų investicija buvo net ne į turinio kūrimą ar spaudą, o į kontaktų paiešką ir platinimą. Visas 800 egzempliorių tiražas tiesiai iš spaustuvės iškeliaudavo svarbiausiais naujosios muzikos adresais. Lygiai tą patį darėme ir su „Zoom In“ įrašų serija su įdomiausia metų muzika, tiksliniais adresais siųsdavome autorinius albumus.
Ir čia negaliu nutylėti fakto, kad mes iki šiol jaučiame šių veiksmų poveikį. Aš vis susiduriu su žmonėmis, kurie prieš 20 ar 15 metų gavo šiuos leidinius. Neišmėtė, pasidomėjo, atsimena, taria lietuviškas pavardes – neįtikėtina! Su kai kuriais iš jų tęsiame partnerystes, su kitais pagaliau jas užmezgėme, padarytas įdirbis nepaprastai naudingas. Beje, kalbant apie partnerystes, MIC dar 2000-aisiais bene pirmasis nėrė į koprodukcijas su tarptautinėmis įrašų kompanijomis.
Neturint stiprių, profesionalių įrašų kompanijų, greitesnis ir efektyvesnis kelias Lietuvos kompozitorių įrašams patekti į tarptautinę rinką ir užsienio profesionalų akiratį buvo koprodukcijos – su „Naxos“, „Ondine“, „Finlandia Records“ ir kitomis. Tokios kompanijos iki šiol turi didesnes galimybes tarptautinei rinkodarai ir komunikacijai, prieigai prie pagrindinių vertintojų, didžiųjų žiniasklaidos kanalų, tad šis kelias pasiteisina, muzika sklinda geriau, greičiau ir galingiau, net ir globalių skaitmeninių platformų laikais, kai dar labiau išryškėjo, kad pagrindinis kapitalas yra pats įrašas ir jo teisės.
O mūsų kūrėjų ir atlikėjų gaminami bei leidžiami įrašai turėtų būti vertinami labiau, visų pirma jų pačių, suteikiant įrašams tarptautinius fonogramų gamintojų unikalius kodus. Apmaudu, kai įrašai nėra registruojami, taip prarandant potencialų pajamų šaltinį iš įrašo panaudojimo, nėra su fonograma susijusių duomenų (kūrėjų ir atlikėjų vardų) sklaidos. Tai yra ta veikla, kurią vykdo profesionalūs muzikos leidėjai.
„Išleisk pats“, „paskelbk pats“, „komunikuok pats“ ir „platink pats“ mastas dar niekada nebuvo toks smarkus ir tai vyksta absoliučiai visuose žanruose, ne tik kompozitorių nišoje. Kita vertus, toli gražu ne visiems pavyksta profesionaliai užsiimti savilaida. Vis dar nemaža dalis kūrėjų ir atlikėjų įsivaizduoja, kad finalinė leidybos stotelė yra albumo pagaminimas, pasidalinant šia naujiena asmeninėje socialinių tinklų paskyroje geriausiu atveju, bet iš tiesų nuo čia turėtų prasidėti antras, žymiai didesnis darbo ruožas – rinkodara, viešieji ryšiai, sklaida ir t.t.
Mechaninio įrašo sklaidos kanalai keičiasi, bet esminės grandys išlieka tokios pačios – visuomet bus svarbi profesionali ir įsitinklinusi vadyba, lokalūs ir tarptautiniai kontaktai, teisinės žinios, supratimas, kaip veikia muzikos industrija, viešieji ryšiai. Be abejo, kūrybinis produktas yra pats svarbiausias, tačiau ne tik nuo jo priklauso tolesnė sklaida, kuriai reikia laiko, kūrybiškumo ir įdirbio.
Ir čia galiu prisiminti prieš 20 metų Jūsų rašytą tekstą „Keli retoriniai klausimai apie lietuvių muzikos sklaidą“, kuriame yra tokia frazė „muzika išleista, bet apie ją niekas nieko nežino“. Pritaikant šių dienų skaitmeninių platformų kontekstui dar galima išsitraukti ir tokią gatvės menininko, pasivadinusio „Dude With Sign“ frazę „Tavo Spotify niekam nerūpi“. Tad turbūt čia ir slypi atsakymas, kuo turėtų užsiimti šiuolaikinis leidėjas?
Būtent! Muzikos yra daug, bet apie ją niekas nežino. Kaip ir kokiu būdu ji gali pasiekti klausytojus? Kokiais būdais siekti, kad ji būtų išgirsta? Iš šiandien klausimai yra tie patys. Juk esminiai pokyčiai prasideda tada, kai reikšmingas kiekis žmonių pradeda ieškoti tavo muzikos, bet dažniausiai tai yra didelių pastangų rezultatas, pasiektas įvairių profesionalų tinklo.
Mūsų pokalbyje ne kartą paminėta kategorija „profesionalai“. O kur šioje diagramoje yra visuomenė, jos poreikiai, įtrauktis, edukacija?
Neabejotinai ji yra, tik kai kurios organizacijos gali būti žymiai efektyvesnės dirbant su profesionaliomis tikslinėmis grupėmis ir, manyčiau, kad būtent MIC yra tokio tipo organizacija. Veiklos modelis „B2B“, t.y. business to business, teikiant paslaugas profesionalams, gali būti žymiai paveikesnis, nei tiesiogiai galutiniam vartotojui (taip vadinamas „B2C“ t.y. business to consumer). Apie tokias agentūrinio tipo organizacijas pas mus trūksta supratimo, nes didžioji dalis kultūros įstaigų teikia paslaugas visuomenei tiesiogiai. Kita vertus, per tikslines MIC grupes – atlikėjus, koncertinių programų sudarytojus, žiniasklaidą, švietimo sistemos profesionalus, leidėjus ir t.t. – pasiekiama visuomenė, prisidedant prie galutinių produktų, paslaugų ar patirčių kūrimo.
Pakalbėkime apie dar vieną MIC raidos etapą, prasidėjusį 2004–2005 metais, kai startavo „Music Export Lithuania“ iniciatyva.
Kūrybos eksporto samprata tarptautiniame kontekste buvo aktualizuota apie 2000-uosius. Žengiant į skaitmeninę erą keitėsi ir supratimas apie kultūros ir kūrybines industrijas, kūrybiškumu grindžiamas inovacijas ir jų indėlį į ekonomiką. Atsirado daugiau ekonominių argumentų ir suvokimo, kad kūrybiškumas bei inovacijos yra jėga, kurią reikia stiprinti. Šios tendencijos atėjo ir į Lietuvą, 2005 m. MIC kartu su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, palaikant ir skatinant visų trijų valstybių kultūros ministerijoms, organizavome Baltijos šalių – pagrindinių mugės viešnių pristatymą muzikos industrijos mugėje MIDEM Kanuose. Visa tai tapo stumtelėjimu išskleisti MIC veiklas į kitus muzikos žanrus ir rengti susijusią rinkodarinę medžiagą, leisti įrašų rinktines „Note Lithuania“, paraleliai telkiant Lietuvos muzikos industrijos atstovus.
Dar vienu svarbiu ir tikrai kokybišku žingsniu šia kryptim tapo Baltijos muzikos industrijos konferencija Vilniuje, kurią MIC 2007 metais organizavo kartu su Britų taryba. Ji tapo simpatišku vienkartiniu blykstelėjimu, neišaugusiu į tęstinę iniciatyvą, tačiau toks ir buvo Britų tarybos tikslas – vienkartine akcija sustiprinti Lietuvoje tarptautinį muzikos industrijos diskursą ir steigti susijusias praktikas, ir laikas tam buvo tikrai palankus.
Neabejotinai su šiuo virsmu turėjo keistis MIC dalininkų struktūra, ir pati organizacija bei jos veikla. Bet tam turėjo būti subrendęs muzikos sektorius, jį palaikančios autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, valstybės institucijos. Na, to bendradarbiavimo trūksta ir šiandien, nors pastangų ir įvairių pozityvių industrinių iniciatyvų stiprinant muzikos sektorių šiandien yra žymiai daugiau.
Akivaizdu, kad MIC veiklų intensyvumas ir įvairovė nepasikeitė iki šių dienų. Man visada buvo sudėtinga vienu sakiniu nusakyti tai, ką daro MIC. Jis ir leidykla, e. parduotuvė, žiniasklaidos kanalas, archyvas, ir informacinis taškas, tarpininkas, tinklaveikininkas. Jis daugybiškas, nuolat besiimantis dar ir įvairių šoninių projektų, naujų iniciatyvų, dažnai tarp dalykų, kaip plastiška rišamoji medžiaga.
Tuo tarpu kitos tokio tipo organizacijos užsienyje tik siaurinasi ir specializuojasi. Pavyzdžiui, amerikiečiai jau seniai atidavė visus savo archyvus atminties institucijoms, pasivadino naujosios muzikos advokatais ir tiesiog ieško naujų muzikos užsakymo, plėtros ir karjeros schemų, investicijų ir mecenatų, užsiima aktyviu lobizmu bei komunikacija. Jokių leidybų, jokių edukacijų, jokių renginių. Panašia veiklų fokusavimo kryptimi pajudėjo ir britai. Ar tokį Lietuvos MIC daugialypumą lemia šalies kontekstas?
Ir mano darbo MIC laikotarpiu buvo įdomu stebėti, kaip įvairiose valstybėse kito šie organizmai, kaip keitėsi organizacijos, jų vadovai, dalininkai, veiklos kryptys ir tikslai. Šiuos pokyčius neabejotinai paskatino skaitmenizacijos procesai. O veiklų hibridiškumas mažoje valstybėje ir nedidelėje terpėje toliau išliks svarbus, tik, žinoma, būtų gerai, jei veiklų gausa, įvairovė bei dinamika taip stipriai nepriklausytų nuo finansavimo ciklų ir prioritetų, o labiau nuo organizacijos dalininkų, tų, kam ji atstovauja. Manau, kad iki šiol mažai supratimo, kokios svarbios yra tokio tipo organizacijos ir jose dirbantys profesionalai visai muzikos ekosistemai. Ypač toks, kokiu šiandien tapo Lietuvos MIC.