Irene Solà „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ – žinomos katalonų poetės romanas, apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija 2020 metais. Tai poetiškas pasakojimas, kuriame susipina žmonių išgyvenimai, katalonų mitologija ir gamta.
Apdainuoti ir legendomis apipinti Pirėnai – jie knibžda, kruta, gyvena savo kasdieną. Gyvastį čia keičia mirtis, o šiąją nauja gyvybė, ir sukasi taip viskas amžinu ratu. Grybai, stirna, lokys, debesys, viduramžių raganos ir vandenės – visa kalnų gyvybė šioje knygoje turi balsą. Pasakoja apie savo gyvenimą ir dalią. Žmonės taip pat.
XX a. septintasis dešimtmetis, valstietis poetas Domenekas su žmona Zijone, gražia, ryžtinga miestiete, yra įsikūrę Matavakese, Domenekui priklausančioje aukštikalnių kaimo sodyboje netoli sienos su Prancūzija. Susilaukia jie dviejų atžalų, Mijos ir Ilario, ir gyvena ramias savo dienas nedidelėje kalniečių bendruomenėje. Tik amžina gyvenimo ir mirties kaita neaplenkia ir žmonių. Neaplenkia jų ir pats gyvenimas – meilė, draugystė ir netekties skausmas.
Karta keičia kartą, o kalnai stovi, alsuoja, nepaleidžia čia užaugusiųjų, traukia atgal pas save pabėgusiuosius ir atima žadą retkarčiais užsukantiems.
Pasak V. Maksvytės, ši knyga yra ypatingos, skanios, meninės kalbos, o jos autorė, būdama ir poetė, ir rašytoja, sujungia dvi ypatybes į vieną ir prideda dar vieną ypatingą dalį, tai yra, katalonų kultūrą.
„Labai lyriškas, poetiškas, magiškas pasakojimas, bet ir labai gerai sukaltas siužetas: sutiksime meilę, mirtį, daug tikėjimo paslapčių“, – intrigavo literatūros ekspertė, siūlydama šios knygos nepraleisti rimtosios literatūros mėgėjams.
Daniel Kehlmann knygą „Tilis Ulenšpygelis“ jau galima įvardinti literatūros sensacija – vien Vokietijoje jos parduota daugiau nei 600 tūks. egzempliorių, ją lenkia tik garsusis Patriko Ziuskindo romanas „Kvepalai“. Jau dabar pagal ją rengiamasi kurti ir „Netflix“ serialą.
Tilis Ulenšpygelis – tai legendinis viduramžių vokiečių ir olandų legendų personažas, bastūnas, krečiantis pokštus, provokatorius, atskleidžiantis visuomenės ydas.
Tilis – malūnininko sūnus, bet jo tėvas – ne šiaip malūnininkas, o ir pasaulio tyrinėtojas, ir žiniuonis. Malūnininkas patenka inkvizitorių nemalonėn, ir kai tampa aišku, jog budelis netrukus atims jam gyvybę, berniukas Tilis sprunka iš namų kartu su kepėjo dukra Nele. Priglausti žiauraus keliaujančio dainininko, paskui su kita trupe ir kalbančiu asilu jie keliauja po kraštą, niokojamą religinių karų, rengdami pasirodymus ir vargšams, ir turtingiesiems, tarp kurių yra ir nelaimėlis karą išprovokavęs Bohemijos karalius, valdęs vos vieną žiemą.
„Tai yra kūrinys, tiesiog palikęs be žado daugelį skaitytojų, literatūros kritikų, vertintojų: autorius sugebėjo meistriškai sujungti į vieną lydinį daug žymių istorijų, istorinių faktų ir savo fantazijos pasaulį“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Pasak jos, knygoje galima matyti daug vokiečių kultūros, ką galime atpažinti Gėtės kūriniuose, Šteinerio filosofijose, tai, galime įvardinti kaip specifinę vokiečių dvasią. V. Maksvytė pridūrė pritarianti kritikams, kurie šią knygą mato lyg Grimų pasaką suaugusiems.
Kristin Steinsdóttir, žinoma knygų vaikams autorė, apie savo knygą „Šviesė“ sako, kad tiesiog negalėjusi jos neparašyti – joje ji pasakoja savo pačios močiutės istoriją.
Jaudinantis pasakojimas, primenantis Herbjorg Wassmo knygas, laimėjo Islandų moterų literatūros premiją, o už savo indėlį į šalies literatūrą rašytoja pagerbta aukščiausiu Islandijos valstybės apdovanojimu – Sakalo ordinu.
XIX a. pabaigoje, nuošaliame Rytų Islandijos kaimelyje, ledynų, jūros ir plikų laukų apsuptyje gyvena mergaitė Paulina, kurią visi vadina Šviese. Atšiaurios gamtos žemėje gyvenimas nėra lengvas, bet Šviesė auga laiminga, apsupta seserų ir brolių, dievinanti savo tėvą – kaimo seniūną bei gydytoją homeopatą – ir nepatirianti didesnių negandų nei bet kuris kitas kaimo ar šalies gyventojas.
Bundant Šviesės moteriškumui, ima busti ir jos jausmai. Mergina įsimyli pas tėvą atvykusį gydytis jauną vyrą, o ir šis jai neabejingas. Tačiau pats ištikimybe niekad nepasižymėjęs tėvas nutaria, kad ši santuoka nieko gero neduos, ir išskiria jaunuolius, išsiųsdamas Šviesę mokytis į sostinę Reikjaviką.
Pirmosios meilės praradimas bei naujos aplinkos dirgikliai išjudina ir taip netvirtą Šviesės psichologinę pusiausvyrą. Paulina – dabar jau moteris – vis sunkiau susitaiko su realybe ir ieško paguodos fantazijų bei iliuzijų pasaulyje. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi užburianti unikalios moters gyvenimo istorija – moters, apie kurios (ir į ją panašių žmonių) išgyvenamą realybę tuo metu viešai nebuvo kalbama.
„Tiems, kas mėgsta Wassmo knygas, skandinavų literatūrą, moterų stiprias istorijas“, – rekomendavo literatūros ekspertė.
Dar viena knyga – duoklė poezijai. Tai Nobelio premijos laureatės Louise Glück knyga „Laukinis vilkdalgis“.
Louise Glück (g. 1943) – viena žinomiausių Amerikos poečių, 14 poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė. Poetė yra laimėjusi daugybę svarbių literatūrinių apdovanojimų, įskaitant Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. Louise Glück buvo paskelbta JAV poete laureate. 2020 m. Nobelio premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia.
1993 m. Pulitzerio premija apdovanotas rinkinys „Laukinis vilkdalgis“ – savotiškas pokalbis tarp sode augančių gėlių, sodininko ir dieviškos esybės. Čia viskas remiasi poetine energija, išlikusia senuosiuose trubadūrų poezijos pavasario įvaizdžiuose, Biblijos lauko lelijose, gamtos atgimime. Autorė kalba apie meilę, mirtį, grožio trapumą ir būties laikinumą, apie viltį, atgimimą ir tikėjimą.
„Tai poezija apie gyvenimą ir mirtį: labai atvira, kartu ir labai metaforiška, Čia irgi kalba ir augalai, ir dangus, žemė, aukščiausia kūrėjo dvasia, žmogaus siela – perkeičianti, įkvėpianti, labai rudeniška poezija“, – knygą pristatė V. Maksvytė.