Režisūroje – daug simboliškų dalykų
„Dievo avinėlis“ po nepriklausomybės atgavimo 1991-aisiais buvo interpretuotas režisieriaus Jono Vaitkaus, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. „Dievo avinėlio“ epizodai nuskambėjo ir simfoniniuose koncertuose. Bet šiandien pripažįstama, kad visa tai neatskleidė F. Bajoro sumanymo didingumo.
Kompozitorius Feliksas Bajoras yra sakęs, kad kiekvieną „Dievo avinėlio“ veiksmą, kurių yra trys, rašė po pusę metų, o pastatyti jam prireikė net 40 metų. Tikrosios versijos teko taip ilgai laukti visų pirma todėl, kad 1982-aisiais, kai jis buvo sukurtas, imtis partizaninės kovos tematikos, netgi perteiktos simboline forma, buvo ganėtinai rizikinga. Rašytojas Rimantas Šavelis, kurio romanas „Dievo avinėlis“ ir įkvėpė kompozitorių, iš pradžių net nenorėjo imtis rašyti tokio libreto.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs kompozitorius F. Bajoras sakė nenorintis nuteikti žiūrovo iš anksto: „Kiekvienas pagal išsilavinimą, skonį – pamatys savaip. Daug simboliškų dalykų režisūroje. Orkestras su režisūra – pirmą kartą susidūriau. Noriu turėti savo stilių. Ką darau? atsiriboju, kad eičiau „savo linija“. Atrasti kažkokius dalykus, kurie neprieštarautų stiliui. Kiekvienas tegu pasižiūri ir atranda.“
Galimybė sukurti „vieną kūną“
Pirmą kartą operos ir baleto žanrą suderinęs premjeros režisierius ir choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis nenorėjo vertinti, kaip jam pavykęs kūrybinis procesas.
„Kaip pavyko, pamatysime šiomis dienomis. Tai buvo nauja, tačiau manęs negąsdina, kuo kuriantis žmogus scenoje turi daugiau įrankių, tuo įdomiau. Buvo įdomu išmokti niuansų, žiūrėjau kaip į galimybę – sukurti vieną kūną. Įdomi kelionė, ji dar tęsiasi. Menininko gyvenimas tuo įdomus – susitinkame, kažko išmokstame. Įsimintinas ir svarbus laikas“, – konstatavo M. Rimeikis.
Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas, LVSO meno vadovas Gintaras Rinkevičius yra pasakojęs, kad su „Dievo avinėlio“ muzikine medžiaga susipažino dar 1991-aisiais, kai su tuomet dar Jaunimo simfoniniu orkestru (dabar – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras) įrašinėjo operos orkestrinę medžiagą Jono Vaitkaus spektakliui Nacionaliniame dramos teatre. Tada esą ir supratęs, kad tai yra labai įdomi ir gili opera, todėl tikėjęsis, kad ji netrukus bus pastatyta operos ir baleto teatre. Tačiau metai bėgo, o „Dievo avinėlio“ pastatymas taip ir neįvyko.
Šiandien G. Rinkevičius prisipažino, kad dėl šios premjeros pasirodymo jam „gera ant širdies“.
„Gera ant širdies, kad ši neteisybė bus ištaisyta, tikiu, kad premjera įvyks, visos kitos problemos – mūsų, apie jas nekalbėsiu. Ateikite, klausykite, diskutuokite. F. Bajoro muzika verta įvairių pastatymų. Kaip pavyko? Nieko nesakau, mums reikia išgyventi premjerą. Tūkstančiai pikantiškų detalių – mūsų galvose. Premjera praeis – geriau ar blogiau, muzika gyvas dalykas“, – kalbėjo G. Rinkevičius.
Pačią šiuolaikiškiausią muziką, anot G. Rinkevičiaus, galima išmokti. „Net ir Bajoro – pajuokavo dirigentas. – Manau, kad jauni solistai mūsų ateitis. Daugelis jų dainuos ir kitose operos / teatro spektakliuose. Scenos praktika vienas svarbiausių dalykų“, – pažymėjo jis.
Kam daryti lengvai, jei galima sunkiai
Operos solistas, Tito vaidmens atlikėjas Steponas Zonys, paklaustas, su kokiais iššūkiais teko susidurti, sakė, kad pati muzika nėra lengva: „Buvo ką veikti... bet muzika įtraukianti – vis panyri į sūkurį. Per repeticijas juokaudavau – kam daryti lengvai, jei galima sunkiai.“
Scenografas Marijus Jacovskis pažymėjo, kad tai ne pirmas jo susidūrimas su opera. „Svarbiausia užduotis – netrukdyti žiūrovui klausytis muzikos, bent tiek, tikiuosi, pavyko padaryti. Žanro specifika turi tam tikrų momentų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Tiek Šavelio romanas, tiek muzika – buitinis, žmogiškas – emocinis, politinis sluoksniai. Stengėmės atitolti nuo buities ir politikos, sukurti sąlyginę apibendrintą erdvę“, – kalbėjo scenografas.
Kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė yra kūrusi kostiumus keletui baleto spektaklių, dabar ir operos. Kalbėdama apie iššūkius atviravo, kad jie nebuvo tokie dideli, nes darbus pradėjo dar pavasarį.
„Darbai vyko sklandžiai, esu dėkinga, kad visi pageidavimai buvo sėkmingai išpildyti, mano eskizai – įgyvendinti. Svarbu žiūrovams atskleisti bendrą vaizdo visumą, padėti įsijausti į patį kūrinį“, – aiškino ji.