„Dar nepasibaigus festivaliui buvo matyti kokį sau iššūkį išsikėlėme, per savaitę, beveik 20 renginių. Įvairovė didžiulė – koncertai, diskusijos, filmo peržiūra, archyvinė paroda, šiuolaikinės lietuvių muzikos leidybos pavyzdžių stendas ir galiausiai neformalus festivalio uždarymo vakaras. Bent pusės užtektų rimtam festivaliui, bet juk šis jubiliejinis. Manau, jog tai buvo tikra šiuolaikinės lietuvių muzikos šventė, kurioje matėm ir naujovių ir besimezgančių tradicijų, atradimų, o didžiausias įspūdis - besiplečianti festivalio lankytojų bendruomenė, kuri visoje kultūros renginių jūroje rinkosi būtent mūsų festivalo renginius, o dalis jų jau tampa nuolatiniais festivalio gerbėjais, kiekvienais metais laukiantys festivalio ir savo kultūros renginių lankymo planus derinantys pagal festivalį „Muzikos ruduo“. Panašu, jog festivalis tampa prestižiniu ir vienu svarbiausių kultūros renginiu rudens sezone, o gal net ir metuose,“ – apie ką tik praūžusį festivalį ir jo iššūkius bei įspūdžius dalinasi festivalio meno vadovas Robertas Bliškevičius.
Keletą metų jau pagrindine festivalio renginių erdve tapusiame Energetikos ir technikos muziejuje spalio 7 d. prasidėjo šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“. Koncertas buvo skirtas paminėti Broniaus Kutavičiaus sukaktį, kurį parengė Lietuvos ansamblių tinklas bei Klaipėdos kamerinis orkestras.
Koncerto metu skambėjo B. Kutavičiaus „Praeities laikrodžiai II“ dideliam ansambliui. Šio kūrinio formą bei plėtotę persmelkė metaforizuotas japoniškų sodų įvaizdis. Toliau programoje buvo pristatyti kompozitoriaus mokinių kūriniai. Klausytojai išgirdo Justės Janulytės „Circle for a Square“, skirtą keturiems styginių kvartetams. Koncerte buvo atlikta Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas Bronių Kutavičių besimokiusio kūrėjo Šarūno Nako kompozicija trims vienu metu grojantiems ansambliams „Aporija“– sunkiai sprendžiama ar, apskritai, neišsprendžiama problema dėl jos sprendimo būde atsirandančių prieštaravimų.
Koncerte taip pat skambėjo Vykinto Baltako kūrinys „Cladi III“, įkvėptas ir dedikuotas kompozitoriaus pedagogui. Kompozitorės Onutės Narbutaitės kompozicija trimitui ir dviem styginių kvartetams „Melodija Alyvų sode“ oficialiai uždarė festivalio atidarymo koncertą.
Jubiliejinis festivalio šeštadienis tęsėsi paminėdamas dar kelis ypatingus jubiliejus. Šiais metais švenčiantys savo 70-metį Mindaugas Urbaitis bei 60-metį Šarūnas Nakas pristatė savo kūrinių naujų opusų premjeras. Vilniaus rotušėje skambėjusiose premjerose pajėgas sujungė net trys kolektyvai – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras ir choras „Vilnius“. Mindaugas Urbaitis pristatė „Laiškai Simonui Daukantui“ kūrinio premjerą, skirtą atlikti ansambliui ir chorui. Kūrinį kompozitorius dedikavo Jono Meko atminimui bei jo 100-ųjų gimimo metinių proga. Šarūno Nako kūrinys „Moters žvilgsnis“ – seansas dviem orkestrams.
Nauja festivalio savaitė toliau nagrinėjo svarbias šiuolaikinės muzikos temas bei kvietė mėgautis lietuvių kūrėjų sukurtais išskirtiniais kūriniais. Antradienio vakarą, LMTA balkono teatre vyko koncertas „50 | Komponavimo pamokose“ kartu su LMTA šiuolaikinės muzikos atlikimo programos studentais. Koncerto metu LMTA Kompozicijos katedros studentai pristatė savo akustinių kūrinių premjeras – ryškių Lietuvos kompozitorių, pedagogų ir komponavimo mokyklos formuotojų kūrybos ar tam tikrų jų kūrinių rekompozicijas. Prieš koncertą vyko pokalbis, apie kompozicijos mokyklos raidą, kaip keitėsi mokykla per visus šiuos metus, kokią svarbą ji visais laikas turėjo auginant Lietuvos kūrėjus. Kompozitoriai dalinosi: „Kūryba tampa šalies kultūros dalimi. Ateityje gros tie kūriniai, kurie turės išliekamąją vertę – tai bus ir kompozicijos mokyklos dalis.“
Trečiadienį festivalis grįžo į Energetikos ir technikos muziejų, kuriame įvyko „50 | Įspūdžių“, kartu su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Fluorescence“. Šiame koncerte žiūrovai išgirdo – moderniosios lietuvių klasikos pavyzdžius, kurie vakarui suskambėjo naujai: kūrinius interpretavo vienos iš jauniausiųjų kartų atlikėjai – specialiai ansamblio „Fluorescence“ sudėčiai parengtos kūrinių aranžuotės ir naujas žvilgsnis į partitūras neabejotinai sujungė praeities ir dabarties dimensijas.
Ketvirtadienio vakarą toliau žvalgėmės po lieutvių šiuolaikinės muzikos archyvus, kompozitorių kūrybos bražus ir pokyčius. Vyko laidos iš LRT archyvo: „Praverk duris...“ peržiūra, monografijų dvitomo pristatymas: „Muzikos genotipo teorinis modelis“ ir „Lietuvių muzikos kultūros raida genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų“, kurią pristatė muzikologė prof. habl. dr. Gražina Daunoravičienė.
Koncerte Iš muzikos ir šokio projekto „Euridikė“ skambėjo kūriniai, kuriuos atliko šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo”.
Prieš paskutinę festivalio dieną svečiai susirinko į koncertą „50 | Pažinti ir pasitikėti“, drauge su styginių kvartetu „Chordos“ buvo pristatyti reikšmingų kompozitorių kaip Kristupo Bubnelio, Onutės Narbutaitės, Nomedos Valančiūtės, Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės bei Alvydo Malciaus kūrinių atlikimai. Prieš koncertą vykusiame pokalbyje buvo aptariamas kompozitoriaus ir atlikėjo ryšys, tarpusavio darnių santykių svarba kokybiškam kūrinio ištransliavimui. „Chordos“ atlikėjas Arnas Kmieliauskas dalinasi, kad tarpininkavimas tarp kūrėjo ir atlikėjo yra vienareikšmiškai svarbus ir apibūdina: „Visi esame laidininkai. Atlikėjas tarp kompozitoriaus ir muzikos.
Kompozitorius laidininkas tarp atlikėjo ir muzikos bei muzika, taip pat laidininkė tarp kompozitoriaus ir atlikėjo.“
Festivalio uždarymas įvyko šeštadienio vakarą Vilniaus rotušės didžiojoje salėje. Koncerte „50 | Į gylį, į pasaulį“, šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ renginio svečius nukėlė į pat Hado zoną. Valandos trukmės patyriminis koncertas kvietė nusikelti į gyliausią ir paslaptinigiausią vandenyno zoną. Atlikimo centre – kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Hado zona“ kameriniam ansambliui ir elektronikai, o jo koncepciją erdvėje pratęsė menininkės Akvilės Anglickaitės šviesos instaliacija. Niujorke gyvenanti kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė pirmą sykį pristatė „Hado zoną“ Lietuvoje. Kompozitorė po premjeros džiaugiasi, dėkoja atlikėjams: „Dominuojančios emocijos po kūrinio „Hado zona“ premjeros Lietuvoje – džiaugsmas ir palengvėjimas, kad viskas įvyko ir pavyko, ir begalinis dėkingumas ansambliui „Synaesthesis“, menininkei Akvilei Anglickaitei ir festivalio organizatoriams.“
Festivalio uždarymo koncerte buvo tyrinėjamos lietuvių kūrėjų galimybės ir perspektyvos, ką gali pasiūlyti bei kiek plačiai ir giliai ieškoti. Kompozitorė Ž. Martinaitytė ateinantį kitą pusė amžiaus šiuolaikinei lietuvių muzikai linki „Išlikti autentiškai, išsaugoti savo prigimtinę estetiką bei pajautą, ir kartu neprarasti aktualumo, visuomet orientuotis ne vien tik į vietinį kultūrinį kontekstą, bet ir į pasaulinį.“
Festivalio „Muzikos ruduo“ uždarymo vakarėlį vainikavo jaunosios kartos elektroninės muzikos atlikėja Migluma. Kūrėja pristatė savo albumą „Nebula“. Atlikėjos kompozicijos yra įkvėptos chorinės muzikos, lietuvių liaudies elementų, avant-pop bei modernios šokių muzikos kultūros. Jubiliejinis festivalis „Muzikos ruduo“ baigėsi elektroninės muzikos garsais Energetikos ir technikos muziejuje, kuriame viso festivalio metu vyko ir festivalio paroda „50 | Atodangos”, kuri buvo skirta apžvelgti festivalio raidą, archyvus ir pokyčius.
Festivalio meno vadovo Roberto Bliškevičiaus paklausus, kokia jo nuomone laukia artėjantys 50 lietuvių šiuolaikinės muzikos metu, Robertas dalinasi: „Prognozuoti – tikrai pats nedėkingiausias darbas šiais permainų ir netikėtų iššūkių kupinais laikais. Manau, kad muzika vystysis neįtikėtinai sparčiai, jos turinį ir raišką keis naujos technologijos ir galimybės. Muzika, kai ir kiti menai vis labiau peržengs savo sričių ribas, tarpdiscipliniškumas taps dominuojančiu, iš to gali rastis ir visiškai naujos meno rūšys, o gal net mokslo-meno sintezė, kurios apraiškas matome jau dabar. Tai, savo ruožtu, ves tiek lietuvių muziką, tiek ir visą dabarties Lietuvos meną globalizacijos keliu, gal net, pafantazuokime, peržengs ir antroposferos ribas. Ir lietuvių muzika galėsime apibrėžti tik pagal jos kūrėjų kilmės vietą, o gal, net, ir tas kriterijus išnyks, priklausomai nuo to kaip vystysis visuomenė, žmonija, kaip keisis visas pasaulis ir globali kultūra,“ – apie šiuolaikinės muzikos ateitį svarsto Robertas Bliškevičius.