Pokalbiai, pokalbiai ir dar kartą pokalbiai
Prancūzai – dideli literatūros gerbėjai ir gan plepūs žmonės, mėgstantys be užuolankų išsakyti savo nuomonę įvairiose gyvenimo situacijose. O aistringi pokalbiai prie vyno taurės iki išnaktų apie sudaužytas širdis, meilės trikampius, klimato atšilimą, naujausią restoraną mieste ar spektaklio premjerą – tai absoliuti klasika! Nieko nuostabaus, kad prancūzų režisieriai – talentingi dialogų kūrėjai, vertinantys žodžio svarbą ir išryškinantys jo grožį.
Net jei ir nemokate prancūzų kalbos, leiskite sau pasimėgauti jos skambesiu filme „Alisa ir meras“ (rež. Nicolas Pariser). Kalbėjimo grožis, žvali mintis, gyvybingos aktorių intonacijos – prancūzai negali nekalbėti.
Laisvė ir lengvumas
Prancūzai kino ekrane, o neretai ir gyvenime – gan impulsyvūs ir nenuspėjami žmonės, kurių kasdienybei nestinga dramatiškų momentų, sudėtingų situacijų. Išlaikyti pusiausvyrą ir mėgautis kiekviena diena jiems neabejotinai padeda jų lengvas žvilgsnis į užgriuvusias negandas, lengvumas priimti gyvenimą tokį, koks yra, laisvė nesureikšminti.
Jie gyvena savo netobulą gyvenimą lengvai ir laisvai: tikru įkvėpimu galėtų būti architektė Mod iš filmo „Notre Dame“ (rež. Valérie Donzelli). Jos vidinė laisvė ir nuoširdus džiaugsmas gyventi net kritiškiausius momentus paverčia nuotaikingais išgyvenimais.
Jausmų upės ir upeliai
O koks prancūzų kinas be jausmingų meilės prisipažinimų, aistringų ginčų, melodramatiškų vidinių dvejonių ir nėrimo stačia galva į romantiškas avantiūras? Prancūzų režisierių arkliuku laikomose romantinėse dramose herojų vidinis pasaulis labai turtingas, emociškai įvairus ir spalvingas, kartais kiek neįprastas. Nebijoma laužyti lyčių standartų, jausmingai ašaroti gali ir stiprūs vyrai.
Teatrališkame bei postmoderniame prancūzų kino klasiko Alain'o Resnais filme „Melodrama“ – į meilės trikampį įpuolusios Romenės istorija. Mizanscenų, dekoro dirbtinumas leidžia viską pamiršti ir susikoncentruoti į giliausių jausmų grožį.
Apie šeimą ir santykius – atvirai ir be pagražinimų
Šiuolaikiniame prancūzų kine itin svarbią vietą užima santykio su kitu analizavimas, bandymai giliau užčiuopti tai, kas mus sieja, kas skiria bendraujant su artimu žmogumi, kodėl kartais nesuprantame vienas kito. Šeimos psichologinius portretus prancūzų kine vienija drąsa iškelti skaudulius į paviršių, kalbėtis apie jausmus be nutylėjimų. „Du sūnūs“ (rež. Félix Moati) – jautri, komiška ir kiek melancholiška šeimos drama apie bandymą rūpintis vienas kitu, vienas kitą suprasti.
Globalios problemos ir pilietiškumas
Prancūzų kinas – ne tik vidinių dramų kamuojami herojai, bet ir sąmoningi, atviri pasauliui žmonės, kuriems rūpi visuomenę kamuojančios socialinės problemos, šiandienos aktualijos. Kino kūrėjai nevengia sudėtingų socialinės atskirties, nelygybės, psichinių negalių, klimato kaitos temų, bet tokie filmai nėra nuobodūs, didaktiniai ar sunkiai suprantami tiems, kurie neseka Prancūzijos naujienų. Priešingai, tai bus įdomus ir įvairiapusiškas kinas, nuo komedijų iki trilerių, nuo dramų iki animacinių filmų.
Maištinga paauglystė, ekologinė apokalipsė ir į paranoją perauganti psichologinė įtampa „Paskutinėje pamokoje“ (rež. Sébastien Marnier) – nustebinantis ir įtraukiantis trileris apie giliausias visuomenės baimes.
Juokas!
Tikrai nereikia pristatinėti komedijų karaliaus Louis'o de Funès ar „slapstick“ komedijos meistro Jacques’o Tati. Prancūzai yra tikrai užčiuopę komiškumo pradą, jų komedijos subtilios, intelektualios, energingos ir smagios. Kvailystės, netikėtos situacijos, komiški nutylėjimai, svajingi ir nerangūs herojai – prancūziškos komedijos itin populiarios Lietuvoje, nes prancūziškas humoras universalus ir labai mums artimas.
Festivalio programoje – dvi kultinės komedijos, du duetai: Catherine Deneuve ir Yves Montand „Laukinyje“ (rež. Jean-Paul Rappeneau) bei Gérard'as Depardieu ir Pierre Richardas „Ožkoje“ (rež. Francis Veber).
Originalumas
Drąsūs meniniai sprendimai – tai, kuo išsiskiria autorinis kinas. Jo kitoniškumas, netradicinis personažų pristatymas, mizanscenų filmavimas kaskart sukuria unikalų pasaulį, į kurį patekti ir kuriuo mėgautis kartais reikia šiek tiek kantrybės bei atviros širdies įsileisti tai, kas nauja, neatpažįstama ar klaidu. Bet drąsiausieji visuomet adovanojami naujomis patirtimis!
„Klajojanti siela“ (rež. Stéphane Batut) ir „Esminis poreikis“ (rež. Erwan Le Duc) – du kino debiutai, vienas kitam nenusileidžiantys originalumu.