Pasvarsčius, kad iš šio gyvenimo taško, jau, ko gero, būtų galima pažvelgti į savo kūrybą tarsi iš šalies, ir paklausus, ar ji turėtų tokį norą žvelgti retrospektyviai, ar kaip tik – kreipia žvilgsnį į ateitį, J. Lapinskaitė sakė, kad net užkopus į kalną ir matant gražų saulėlydį – gali eiti į jį, galvodamas, kad dar kažką padarysi – gražaus, gero.
J. Lapinskaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, tad, kaip sakė ji, į praeitį žvalgytis neleidžia ir žingeidūs studentai.
„Bendrauju su jaunais žmonėmis, studentais, jie yra tie, kurie neleidžia žvalgytis tik į praeitį – jie žvelgia į ateitį, ir tu eini kartu su jais, tuo srautu, nori ir jiems pateikti kažką naujo. Džiaugiesi tuo, ką padarei, tačiau turėti vien tik kūrybinį bagažą – labai maža. Matyt, jeigu iš naujo pradėtum gyvenimą, tai, ko gero, nieko ir nenorėtum keisti. Būtų tas pats vaidinimas, ta pati biografija, ta pati pjesė. Džiaugiuosi, kad dar noriu kažką padaryti, asmeniškai man – tai gražiausia. Tokio nusėdimo ir knaisiojimosi savo praeityje [poreikio] – kol kas tikrai nejaučiu, bet ką gali žinoti, tai gali ateiti ir rytoj ar poryt, nuotaikos keičiasi kaip pavasario dienos. Tai saulė, tai sniegas“, – kalbėjo režisierė.
Kai studentams dėsto didžios asmenybės, juos norisi palyginti su Leonardu da Vinčiu, kuris siekė sukauptą patirtį perduoti savo mokiniams. Bet kaip yra iš tiesų, kas dėstant yra svarbiausia – perteikti savo matymą ar suteikti žinių?
Neretai yra pažymima, kad šiandienos karta per mažai yra supažindinama su lietuvių kūrėjų klasikiniais kūriniais, kad tai ugdymo spragos. Ar ši problema vis dar aktuali, o gal situacija jau pasikeitusi?
„Manau, kad tai, pirmiausiai, priklauso nuo žmogaus, nesvarbu, – jaunesnis, vyresnis. Ateina laikas (nebūtinai studijų metais) ir sugrįžtama prie to, kas galbūt buvo neįdomu, tarsi senamadiška, užmiršta. Einant savo kūrybiniu keliu pats gyvenimas priverčia grįžtelt atgal, kad nereikėtų išradinėti to, kas seniai išrasta, kad nereiktų sušaukti „Eureka“, kai jau seniai tai buvo sušukta kažkurio kūrėjo. Norint eiti į priekį, atrasti naują – visada reikia žinoti tai, kas jau atrasta“, – įžvalgomis dalijosi kūrėja.
Kūrybinis gyvenimas ir aplinka, anot J. Lapinskaitės, priverčia susipažinti su tuo, ko tu dar nežinojai.
„Jeigu iš mokyklos laikų kažko nežino, arba negalvoja, kad tai yra vertinga – vėliau tai sužino. Informacijos daugėja, jaunas žmogus turi atsirinkti, gal kažkas ir turi užsimiršti, gal kažkas ir nebereikalinga... Pastebėjau, kad rodant klasikos kūrinius, kartais reikia paaiškinti, kaip reiktų tai suprasti. Pati žiūriu savo dėstytojo Henriko Šablevičiaus filmus ir suprantu, kad juos priimu vienaip su savo patirtimi, su savo istorija, o jaunam žmogui jie atrodo kitokie. Vis dėlto, vertybės tos pačios, jos nesikeičia, yra amžinos, – o kelias į tas vertybes gali būti skirtingas“, – neabejojo J. Lapinskaitė.
Karta, kuri ateina ir ateis, režisierė įsitikinusi, nėra nė kiek ne blogesni už mus, kai buvome septyniolikos ar aštuoniolikos.
Pats didžiausias pasaulis slepiasi pačiame žmoguje
J. Lapinskaitės kūryboje dominuoja dokumentiniai filmai, daugelis jų sukurti pagal režisierės rašytus scenarijus. Debiutavusi 1994-aisiais su televizijos filmu „Toks mano likimas“ vėliau sukūrė tokias dokumentines juostas kaip: „Iš skruzdėlių gyvenimo“,1994, „Iš elfų gyvenimo“, 1996, „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, 1997, „Iš avinėlių gyvenimo“,1998, „Kelionių magija“, 1999, „Aktas“, 2000, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002, „Našlių pakrantė“, 2006, „Šokanti ant stogų“, 2008, „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009, „Vakar bus rytoj“, 2013, „Akordas“, 2016.
Daugelis šių darbų apdovanoti tarptautinių festivalių prizais (Monte Karlo, Baro, Berlyno (Prix Europa‑96), Bornholmo, Rygos ir kitų festivalių).
Bandant apibendrinti J. Lapinskaitės kūrybą norisi sakyti – švelnus moteriškumas. J. Lapinskaitės kūryba visada buvo tarsi atspirtis moterims, susiduriančiomis su iššūkiais. Kaip pavyko išlaikyti tokią liniją, nenukrypstant į kitas temas, kurios galbūt ir globalesnės?
„Man atrodo, kad pats sudėtingiausias, pats didžiausias pasaulis slepiasi pačiame žmoguje. Aišku, yra daug režisierių, labai juos vertinu, kurie plačiai kalba vienomis ar kitomis temomis. Mano pasirinkta tema – intymumo. Nors pati esu moteris, bet toli gražu... sužinoti plačiau ir giliau – buvo mano, pavadinkime, smalsumas. „Veneroje su katinu“ viena personažių ištaria frazę: „Kas slepiasi po moters oda?“ Frazė, kurią pasakė viduramžių vienuolis. Jis po moters oda matė visai ką kita – jos pasaulį. O aš norėjau pamatyti ir tą grožį, ir tą skausmą, ir tą švelnumą, ir tą žiaurumą“, – pasakojo J. Lapinskaitė.
Šiandien dažnai kalbama apie tai, kad tiek moters, tiek vyro – pasauliai vienodi. „Tikriausiai. Kartais pagalvoju, kiek daug paslapties, švelnumo ir žiaurumo slepiasi po vyro oda, vyrų pasaulyje, gal startuočiau su kitu ciklu... Dabar dažnai ir pati girdžiu apie naujus projektus, kai bandoma pažvelgti į tą labai skausmingą ir gilų vyrų pasaulį, kuris šiek tiek panašus į mūsų. Faktiškai, tai yra žmogaus pasaulis – ar vyro, ar moters“, – sakė J. Lapinskaitė.
Režisierė atviravo, kad ji visada siekusi „prisijaukinti“ savo herojus. „Kad žmogus patikėtų manimi, kad pažvelgus į jo sielos gilumą galėčiau pasidalinti su kitais, kad ir kiti pajustų, kokius stebuklus pamatau viename ar kitame, ir visai nebūtinai – žymus ar žinomas. Mane kaip tik domino tie, kurie atrodė, pavadinkime, mažaisiais, pakraščių žmonėmis. Ir dabar įdomūs, todėl, kad jie, visų pirma, nebijo savęs. Esu dėkinga personažams, kad jie patikėjo manimi, kad prisileido mane taip arti, kad matė manyje ne tik režisierę, atėjusią sukurti savo darbą. Jie mano kūrybos dalis, be jų – nebūtų ir mano kūrybos“, – konstatavo kūrėja.
Žaisti kiną
Dokumentinis kinas visada stebina tikroviškumu. Kamera sekioja herojams iš paskos, ir atrodytų, jau vien dėl to tai nebėra realybė, visgi erdvė prasiveržusioms emocijoms nuo to visiškai nesusitraukia, atviraujama, ir tiesiog – gyvenama... J. Lapinskaitė prisipažino, kad pats sunkiausias periodas yra tuomet, kai susitinki su personažu – patys pirmieji ir paskutinieji filmo kūrimo žingsniai.
Per anksti žengtas žingsnis gali uždaryti daug daugiau durų, negu jų atidaryti
Režisierė tikino niekada neturėjusi poreikio kurti dokumentinius filmus apie žmones, kurie norėtų, kad juosta būtų sukurta apie juos. Tokiais atvejais, anot J. Lapinskaitės, personažai turi savo įsivaizdavimą, koks turi būti filmas, tad natūralu, kad norėtų atrodyti šiek tiek gražesniais...
„Nebuvo nė vieno personažo, kuriam atėjusi pasakyčiau, kad noriu kurti filmą apie jį, o jis atsakytų, puiku, šaunu, kad tu atvažiavai... Reikėdavo surasti / pajusti tą laiką, kai tu gali praverti jų namų duris, kai tu jau gali atsisėsti už stalo, kai galėdavai su jais prabilti – ne pareikalauti, bet panorėti jų atvirumo. Dokumentikoje yra toks dalykas – per anksti žengtas žingsnis, invazija į žmogaus pasaulį gali uždaryti daug daugiau durų, negu jų atidaryti. Todėl kai galvoju apie kažkokį kūrybinį periodą, dažniausiai būtent prisimenu ne patį filmavimą, kada tu jau išjudėjai, ir viskas sekasi gerai, bet tą laiką, kai tik eini į personažą – tarsi knygą, kurios skaitai įžangą, ir žinai, kad ji bus įdomi. Parašyti įžangą yra taip pat sunku“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo kino legenda vadinama J. Lapinskaitė.
Režisierė 2004-aisiais yra sukūrusi ir vaidybinį filmą „Stiklo šalis“ pagal rašytojos Vandos Juknaitės to paties pavadinimo apysaką. Pasiteiravus, ar nenorėtų kurti vaidybinių filmų, J. Lapinskaitė sakė, kad svajonių turinti visokių: „ Kaip bus – ir pati negaliu pasakyti. Kartais jauti, kad dokumentinė patirtis gali transformuotis į vaidybinį filmą.“
Kūrybos keliai nežinomi....? „Visą laiką savotiškai pavydėjau žmonėms, kurie gali atsisėsti ir rašyti knygą, tapyti paveikslą, jie priklausomi nuo savo kūrybinių idėjų. Kinas – įtraukia daug žmonių, mažesnę ar didesnę grupę. Kartais pagalvoju, Dieve, kodėl aš nemoku tapyti? Saulė pakiltų, atsisėsčiau, ir pradėčiau tapyti... Būčiau tik aš ir kūryba. Tačiau jeigu galvoju apie tolimesnę savo kūrybą – turiu galvoti ne tik apie save, bet apie daug dalykų – apie žmones, kuriuos norėčiau filmuoti, temą, kurią norėčiau atskleisti... Nėra to tokio intymumo kūrybiniame kelyje“, – pastebėjo J. Lapinskaitė.
Ko gimtadienio proga sau palinkėtų, juk užpūtus žvakutes ant torto, šie palinkėjimai sau – magiškai pildosi... „Taip, bet... jei jį įvardinsiu, neišsipildys dar dvylika, kurių taip pat noriu. Bijau, kad nesupyktų kiti vienuolika norų, kuriuos aš irgi turiu. Vieno ir neįvardinsiu. Noriu kūrybingai, prasmingai gyventi“, – sakė J. Lapinskaitė.