Gyvenimas baigiasi, bet buvimas – tęsiasi
„Kai metų vis daugėja, jau antroje gyvenimo dalyje, beveik pabaigoje – svarbiausia ne tik įvykdyti savo skirtį, misiją ar užduotėles, bet ir dorai pasitikti tuos „vartelius“, kuo doriau, kuo paprasčiau prie jų prieiti. Jeigu duos svarbiausioji jėga, kad nebūtų per daug sunku, kad per daug nespaustų ligos. Manau, kad tai pagrindinės užduotys ir yra“, – sakė D. Kajokas.
– Sakytum, labai sudėtingos užduotys, sunkiai įkandamos. Tačiau jeigu apie tai galvotum nuolatos, kažin, ar visiškai neprislėgtų gyvenimo rimtumo svoris?
– Šitai yra žmogaus pasąmonėje – nori nenori – vis tiek yra. Aktyviojoje sąmonėje, kuri kasdien vadovauja mums, veda per gyvenimą – šitie dalykai neakcentuojami.
Jie galbūt pakeisti kitais sakiniais, kitomis užduotimis. Pradžioje sunku surasti antrąją pusę, pagimdyti vaiką, materialiai apsirūpinti... Bet jeigu pakapstytume giliau, pamatytume, kad vis tiek tai yra savo skirties įvykdymas, – stengimasis dorai pasitikti mirties vartelius. Jos yra svarbiausios, bet skirtingai įvairiose sistemose įvardijamos, turi skirtingus pavadinimus. Aš juos vadinu taip, kiti – kitaip.
– Įdomi mintis, galima būtų pagalvoti, kad verta stengtis – savotiškas finišas...
– Taip, mirties varteliai ir yra tarpinis finišas, nes ir po jų – beveik visas pasaulis tiki, kad niekas nesibaigia. Gyvenimas baigiasi, bet buvimas – tęsiasi. Prieš gimimą esminė mano dalelė jau buvo – kažkokia savastis, galima ja vadinti siela. Taip lygiai bus ir po mirties, bent jau taip kalba viso pasaulio išmintingiausi žmonės. Kiti sako, – tavęs nebuvo ir nebus. Čia galbūt kažkoks ateistinis mąstymas... super ateistinis. Bet kiekvienas ateistas, kuris taip mąsto – yra tikintis žmogus. Vertybinėse gyvenimo situacijose – ar ištikus didelei nelaimei, ar būnant kare, ar mirus / žuvus artimam žmogui, vis tiek, pirmiausia, kažkokios kitos jėgos šaukiamasi. Ir pasako, ištaria Dievo vardą.
– Kadangi žmonijos atėjimas ir išėjimas gaubiamas nežinomybės, yra linkstama tikėti tuo, kas guodžia, kaip manyti yra patogiau. Kas netiki, ko gero, yra gan pragmatiški?
– Taip, netiki, sako išnyksiu, ir būsiu kažkur kaip atskiri atomai, o vadinamosios sielos – neegzistuoja. Jų reikalas, tegu galvoja, kaip patogiau tuo metu, tik sakau, kad per tūkstančius metų, didžiausia ir išmintingiausia žmonijos dalis, vis dėlto, kažkokią jėgą, egzistenciją pripažįsta, kad jinai yra ir po mirties. Mano visas gyvenimas irgi linkęs [eiti] link šitos teorijos, o kaip bus, taip bus. Bus įdomus nuotykis.
Kol dar čia esi – vykdai užduotį
– Galbūt būtent su šituo žinojimu ateina ir santarvė su savimi? Visą gyvenimą blaškaisi, kol neaplanko šitas suvokimas?
– Pratęsčiau mintį labai panašiai, tik pasakyčiau, kad kuo daugiau tau metų, tuo kiekviena tavo buvimo akimirka, kiekviena valandėlė, diena, jinai tampa tarsi tavo užduotėlės vykdymu. Net jei tu nieko nevykdai, sėdi ant kėdės, ar tau skauda galvą, ar tu vaikštai kažkur... vis tiek – vykdai tam tikrą užduotį.
Tavęs dar nepasiėmė, neįsiurbė pro tą skylutę kažkur kitur. Kol dar čia esi, visą laiką vykdai užduotį, net sėdėdamas ant kėdės, nuobodžiaudamas, – kad įveiktum nuobodulį, ar, kad patirtum nuobodulį, kad jis tave apglėbtų. Kai esi su mielu žmogumi, – kad būtum su juo, kad patirtum artybę, meilę... ir t.t. Kiekviena akimirka turi savo skirtingas užduotėles. Per tiek metų – ir vaikų susilaukei, ir šeimą sukūrei, ir turi ką valgyti, ir stogą virš galvos – svarbiausius dalykus turi, bet tos lengvos užduotėlės – skirtos įvykdyti. Kai viską įvykdysi – būsi paimtas, ir tiek...
– Esame... reikalingais sraigteliais?
– Būtent, aš manau, kad labai reikalingais. Jeigu leistis dar giliau, į tokius mūsų religinius–metafizinius samprotavimus, tai tada pasakyčiau, kad kiekvienas žmogus viduje turi kažkokią šviesią lemputę, kurią ir vadiname, na, sakykime, siela. Ji yra nežemiškos, nežmogiškos prigimties. Bet per tam tikrą laiką (nežinau, per kiek) apmusyja, apsineša visokiais nešvarumais, ir kiekvieno mūsų užduotėlė, kurią turime įvykdyti – ją nuvalyti, kuri yra mumyse labai šviesi ir nežemiška. Kuo labiau nuvalai, tuo lengviau išeini pro tuos „vartelius“. Čia ir yra tavo skirtis.
Eilėraščių gali parašyti, bet juose jau nebūna poezijos
– Skaičiai mus lydi visą gyvenimą. Be jų neapsieina gimtadieniai, tam tikri etapai irgi skaičiuojami terminais. Kaip žiūrite į skaičius, į 70-uką?
– Kai įžengsiu į aštuntą dešimtį (kalbamės likus keletui dienų iki 70-osios sukakties, – aut. past.), iškart sakysiu, oho, kaip pasenau! Tokie tie skaičiai... O jeigu skaičiuosime, kad devynis mėnesius buvome motinos pilve... tai aš jau turiu 70 ir devynis mėnesius. Šie skaičiai, tiesą sakant, nelabai ir svarbūs. Nežinau, ar esu tik 70-ies, ar 70-ies ir devynių mėnesių, ar be keleto dienų 70-ies (juokiasi.).
– Kuris laikotarpis gyvenime Jums regisi kaip pats svarbiausias, nuostabiausias arba priešingai, kupinas didžiausių išbandymų?
– Laikas, kai gimė duktė – gyvenimo svarbos reiškinys. Vienas svarbiausių. Turint galvoje kūrybą, (ilgą laiką užsiiminėjau, ir iki pat dabar, – nenustoju kūręs), visada sakiau, kad poezija rašoma iki keturiasdešimties – plius minus – dešimt metų. Kai peržengiau ribą, pradėjau sakyti, kad rašoma iki penkiasdešimties – plius minus – dešimt metų. Kai pasiekiau šešiasdešimtmetį, tada iš tiesų ir nustojau rašyti poeziją, nes pamačiau, kad šiuos krūvius jau sunkiai galiu pakelti. Poezija yra didelis krūvis.
Perėjau prie kitos srities – prozos. Nesakau, kad jinai lengviau rašoma, bet nebūna tokių smarkių žaibo blyksnių, kokie būna poezijoje. Tai va, tokie skaičiukai, liečiantys kūrybą, gyvenimą. Aišku, galima jų prisigalvoti, bet dabar jau neverta, žinant, kad judama prie gražios finišo juostelės...
– Sakote, kad vyresniame amžiuje poezija nesikuria, bet kiti rašytojai su šia mintimi, ko gero, nesutiktų, argumentuodami tuo, kad jauni žmonės neturi gilių patirčių, todėl ir nėra kuo dalintis.
– Vis dėlto, tai liečia labiau prozą... Taip, per anksti prozos kūrinių rašyti nereikia, nes proza daugiau apie gyvenimą, šį laiką. Poezija – apie amžinybę, jai laikas ne taip jau ir svarbu. Todėl būdamas dvidešimties gali parašyti labai gerą eilėraštį. Sulaukęs šešiasdešimties apie jį sakysi, kad visai gerai, – nežinodamas, neturėdamas patirties – parašiau visą teisybę apie gyvenimą, gyvenimo išmintį. Poezijoje tikrai taip gali nutikti.
Pasaulinėje poezijoje, ypač Vakarų, nežinau labai gero rašytojo, poeto, kuris sulaukęs senyvo amžiaus būtų rašęs stiprius poezijos kūrinius. Taip, Gėtė savo svarbiausią kūrinį parašė sulaukęs rimto amžiaus, gali būti viena kita išimtis. Bet, nežinau lietuvių poetų, kurie sulaukę garbaus amžiaus būtų rašę gerą poeziją. Eilėraščių gali parašyti, bet juose jau nebūna poezijos... Viskas teisingai sueiliuota, surimuota, bet poezija jau neegzistuoja, o eilėraščių be poezijos rašyti – neverta.
– Atskiriate eilėraštį nuo poezijos. Poetas Antanas A. Jonynas yra sakęs, kad parašyti eilėraštį, kai esi profesionalas – nesudėtinga. Susigalvoji temą, ir tiek. Bet jeigu tam nėra vidinės būtinybės, kuri tave skatina rašyti, tai rašymas, anot jo, tam tikra prasme – beprasmis. Tuomet lieka tik amatas?
– Rašyti vien dėl to, kad parašytum / sudėliotum neblogą poetinę struktūrą... Taip, neišrankus skaitytojas net neatspėtų, ar tai gerai, ar blogai. Surimuota, įsimenama greitai, net grafomaniją jis galėtų palaikyti poezija. Bet tas, kuris ieško gelmiškesnių dalykų, subtilesnių idėjų, minčių, vibracijų – atranda. Negalima tiesiog dėlioti eilėraščių ir vadinti juos poezija. Nors, sulaukęs septyniasdešimties – gali sudėti daug ką, bet tos jėgos, energijos – ir nebebus.
– Paradoksas: jaunas poetas nekreipia dėmesio į formą, maištauja prieš taisykles, o ilgainiui atradęs struktūrą, – praranda poeziją?
– Aukso amžius dažniausiai gan trumpas. Jaunas žmogus turi jėgos, metaforų fabrikėlis jame gerai verda, jam viskas įdomu, trykšta fontanais, bet nėra struktūros, jis nemoka viso to suglausti, padaryti tikrą daiktą. Kai jau išmoksti „struktūrą struktūrinti“ – eilėraštį, žodį, sakinį – fontanas nustoja tryškęs. Na, fontanas dar trykšteli, bet žaibas, kuris energiją duoda poezijai – jis jau yra tau per stiprus. Jau nenori, sakai, ne, man per daug. Taip yra.
<...> Mano atveju, pasidarė daug įdomiau eiti link tikėjimo tiesų, link to, kas yra padengta banalumo dulkėmis, po kuriomis slypi pačios tikriausios tiesos. <...> Kartais reikia, kad tą tiesą tau pasakytų autoritetas, nors kiti sako, kad jie nereikalingi, visgi, manau, kad tik autoritetai sugeba nupūsti nuo paprastų tiesų banalumo dulkes. Padėtų pamatyti, kaip ten švyti tiesa.
Vienoje, berods, korėjiečių, istorijoje pasakojama, kad nesėkmių užkluptas jaunuolis, sužinojęs, kad kalnuose gyvena visiems padedantis išminčius – sėdo į autobusą ir nuvažiavo pas jį. Atvykęs pamatė, kad prie išminčiaus durų nusidriekus didelė eilė, o autobusas atgal išvyksta už valandos... Sako, tiek to, važiuosiantis namo, nestovėsiantis eilėje. Laukdamas autobuso ėmė šlavinėti šaligatvį. Iš nugaros išgirdo sakant – jei šluoji, šluok iš širdies. Atsisuko, ogi ten praėjo tas pats išminčius, senukas, pas kurį jis važiavo. Eidamas tik mestelėjo šitą frazę, ir nuėjo sau.
Pasikeičia žiūros taškas
– Galbūt ir Jums kažkuriuo reikiamu momentu teko išgirsti jau žinomą tiesą, kuri įgijo visai kitas prasmes, gal net įsiminėte tą žmogų, kuris pataikė, kitaip tariant, atitiko esamą laiką kaip siūlas adatą, buvo tuo angelu, kuris per kito žmogaus lūpas perdavė žinią?
– Neseniai viename interviu „Metams“ prisiminiau tokį atvejį, galiu tik pakartoti. Kadangi rašau dienoraštį, neseniai sugrįžau prie savo jaunų dienų, kai man buvo kokie dvidešimt penkeri, buvau nusivylęs daugeliu minčių, sakiau, kad žmogaus kalba išvis negali jokios tikros tiesos pasakyti, buvau priartėjęs prie sokratiškojo „žinau, kad nieko nežinau“. Tada užrašiau maždaug tokius žodžius į dienoraštį: „Pasaulyje egzistuoja vienintelė tiesa, vienintelė tikra žinia – Dievas yra. Ir netgi jei Jo nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra žinia.“
Po kiek laiko iš filosofo Algirdo Šliogerio lūpų išgirdau tą pačią mintį, tik visiškai kitaip pasakytą. Jis pasakė: „Taip, kaip daug kas sako – Dievo aukštesnės jėgos nei įrodyti, nei paneigti negalima, tačiau gyvent žmogui priklauso taip, tarsi toji jėga egzistuotų.“ Jisai pasakė šitaip, o aš – kitaip, bet visiškai vienodos mintys, apie tą patį. Tarsi pati banaliausia tiesa – Dievas yra.
Daug kartų girdėjome, daug kartų paneigėme savyje, daug kartų patvirtinome... Bet, kai supranti, kad tai vienintelė tikra tiesa, ir net ne taip svarbu, ar Jis yra ar nėra, – tai pakeičia tavo vidų, kažką išgramdo, nuo tos lemputės taip pat... Pradedi truputį kitaip gyventi, kitaip žiūrėti į savo veiksmus, į santykius su žmonėmis, artimaisiais, netgi į tuos, kurių šiek tiek nemėgai, į visą pasaulį imi kitaip žiūrėti. Žiūros taškas pasikeičia. Pasikeičia taip, kad tau gyvenimas tampa daug mielesnis, nes tu maždaug žinai, ką ir kaip jame turi daryti. Nebūtinai rašyti ar žygdarbius daryti – gyvent paprastą gyvenimą, tai svarbiausia.
– Ir sudėtingiausia?
– Taip, ir sudėtingiausia, nes reikia kažkokio slūgio, arba, kaip sakėte, kad angelas kito žmogaus lūpomis pakuždėtų kažkokią banalią tiesą, ar tu pats iš kažkur sužinotum, per kažkokią vibraciją. Tada gyvenimas nušvinta, tada ir iš vidaus pradedi šviesti. Be abejo, po kiek laiko vėl apmusiji, bet tokios prašviesėjimo akimirkos – labai svarbios. Tu jų niekad neužmiršti. Tiesa, kartais jų ilgiesi... Kai vėl kažką negero padarai, ar ne ten pasuki – žinai, kad jos egzistuoja.
– Kalbant apie prozą, – ar planuose yra naujas kūrinys?
– Taip, nusimato. Esu su leidykla šnekėjęs, jie kažką gal ir darys, tikriausiai, spausdins mano dienoraščius. Šitos knygos dar laukiu. Tiktų pacituoti Aidą Marčėną: „Būtų džiaugsmas rašyti knygą, kuriai esi skirtas, ir nebaigti tos knygos...“ Dabar šį džiaugsmą beveik ir patiriu. Rašau knygą, kurios turbūt ir nebaigsiu... Ir visiškai man nesvarbu, ar jinai gera, ar bloga, – pats procesas man mielas, pripildantis kasdienybę kūrybos palaima, buvimo palaima. Žinau, kad tą knygą rašysiu, ir jos nebaigsiu, šitą džiugesį turiu.
– Taip, tai skamba poetiškai, daugiaprasmiškai ir metaforiškai... Bet jei žvelgiant paprastai, – nebaigti darbai, jie kiek neramina, ar ne?
– Aišku, jeigu gali, tai juos pabaik. Visada reikia stengtis pabaigti visus darbus. Bet čia – truputį kitas ėjimas. Čia tu net ne knygą rašai, vieną iš savo paskirtėlių / užduotėlių vykdai, kurios tau dar likusios, tai yra tau dovana kaip žaislas. Kadangi tu galvoji, kad esi literatas, kuris visą gyvenimą kažką skrebeno, ir va, tau duodamas dar vienas žaisliukas. Jeigu atimsi jį – nežinia, ar rasi kuo pakeisti. Gal tik prie televizoriaus sėdėsi ir dejuosi, kad skauda sąnarius... jau geriau pusę dienos skirti darbui, kuris nesibaigs, kuris su tavimi išeis, bet tu dirbsi, vykdysi užduotėlę. Žaisi žaidimėlį, to ir užtenka.
– Galbūt ir neblogai, ypač jei turi viltį, kad gali ilgai tuo užsiimti...
– Taip, jeigu kažkas duos sveikatos, tai žiūrėk, dar ir parašysi tą knygą, tada sakysi, kad kitos noriu, kurios negalėsi pabaigti.
– Ačiū už pokalbį, ir šį papildymą, kurį išgirdus „lemputė“ ima šviesti ryškiau.
Paprašytas pasidalinti savo kurtu, šiuo metu jam mieliausiu eilėraščiu, D. Kajokas atviravo, kad dabartės jam artimiausias – „Ganytojas“:
„Nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas / į antpirštį tilptų avytė / aš pats nedidukas / ganau ją, ji skabo lapus / prie stikso mirkstančio saulėj / taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis.“
***
Poetas, eseistas, prozininkas D. Kajokas gimė 1953 06 13 Prienuose. Tinklapyje rasytojai.lt skelbiami tokie literato biografijos faktai.
1971–1975 m. studijavo Kauno kūno kultūros institute (dabar Lietuvos sporto universitetas).
1975–1976 m. dirbo Kauno vaikų sporto mokykloje sportinės gimnastikos treneriu, paskui trumpą laiką Turistų klubo instruktoriumi ir Greitosios pagalbos sanitaru.
1977–1980 m. dirbo Literatūros muziejuje vyriausiojo mokslinio bendradarbio pareigose, o 1981–1989 m. Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto katilinėje chemijos laborantu.
Nuo 1989 m. pradėjo dirbti „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi, o žurnalui tapus savaitraščiu iki pat 2012 metų darbavosi jame vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
Šiuo metu yra profesionalus rašytojas. D. Kajoko kūryba įvertinta daugeliu Lietuvos literatūrinių premijų, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įtraukta į moksleivių ir studentų mokslo programas, cituojama moksliniuose straipsniuose, apie poeziją, eseistiką ir romanus rašomi magistro darbai.
Rašytojas dalyvavo kūrybos skaitymuose Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Gruzijoje, Liuksemburge, JAV. Išvertė ne vienos šalies poezijos ir prozos kūrinių, filosofinių tekstų, kai kurie vertimai išleisti atskiromis knygomis. Yra sudaręs bei redagavęs virš dvidešimties kitų autorių knygų.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1985 m.