2013-aisiais pirmą kartą pristatytas ir Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas spektaklis šį pavasarį bus parodytas po pusantrų metų pertraukos. Vido Bareikio režisuotame spektaklyje susijungia šokis, vaidyba, muzika ir literatūra. Scenoje su žinomais Lietuvos aktoriais pasirodo šokėjai A. Gudaitė ir L. Žakevičius bei gyvą muziką atlieka Adas Gecevičius ir Justas Butrimavičius. Visi jie „Kelionėje namo“ telpa vienuose namuose, kuriuose išryškėja tėvų ir suaugusių vaikų santykiai bei pastanga kalbėtis apie tai, apie ką kalbėtis nemalonu, skaudu, kas neretai nutylima. Ko nedrįstame ar nemokame vieni kitiems pasakyti.
Laisvės ir meilės samprata spektaklyje nagrinėjama pagal amerikiečių rašytojo Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, o kita – kaltės ir nesusikalbėjimo – tema spektaklio kūrėjų gvildenta dalinantis asmenine patirtimi repeticijų metu ir tapusi lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesės objektu.
Pasak režisieriaus V. Bareikio, „Kelionė namo“ yra spektaklis apie vaikystės namus, mėginant galvoti, kas jie yra, kada iš jų išeiname ir kodėl sugrįžtame. Spektaklyje, gyvos muzikos fone, suaugę vaikai kalba šokiu, o tėvai – prabyla organiškais M. Nastaravičiaus tekstais. Aktorius J. Braškys sako, jog „tai eksperimentas, kuriame susijungia šiuolaikinis šokis su tikra dramos kalba, ne vien metaforomis. Tai yra mylimiausias dabartiniu metu mano vaidmuo, jis yra neišsemiamas, šiame spektaklyje aš atviras iki galo. Jeigu spektaklis būtų daugiakalbis – išverstas į užsienio kalbas – neabejoju, jis keliautų po visą pasaulį. Šis spektaklis suprantamas ir jaunajai kartai, ir senjorams, turi labai plačią žiūrovų amplitudę. Aš nebuvau sutikęs žmogaus, kurio šis spektaklis nebūtų palietęs. Žiūrovai po šio spektaklio išeina ir džiaugsmingi, ir surimtėję.“
Spektaklyje sūnų vaidinantis ir šokiu išsireiškiantis L. Žakevičius priduria: „neretai pastebime ir apsiašarojusius žiūrovų veidus. Ir čia matome meno poveikį. Ilgą laiką vyravo diskursas, kad kultūrą mes vartojame tik norėdami papramogauti. Tiesa, net ir gerai leisdami laiką mes ilsimės, praturtėjame emociškai, gauname kitokią naudą. Kultūra sveikatai, kuri yra ne tik fizinė, bet ir emocinė, psichologinė, apima itin platų spektrą unikalių priemonių, kurios gali gerinti žmogaus savijautą.“
Dviejų kartų spektaklio atlikėjai sutinka, kad amžiaus riba kurti ir pasirodyti scenoje neegzistuoja. Teatras, kaip ir kitos meno rūšys, prisideda ne tik prie žiūrovų sveikatos ir emocinės būklės, bet taip pat ir prie kūrėjų ir atlikėjų gerovės.
„Ne veltui specialistai tikina, pataria, kad reikia nesustoti, o gyventi taip, kaip gyvenai nuo pat jaunystės ir nesudaryti sau patiems barjerų. Ir aš taip manau – nereikia uždėti sau taško. Naujos idėjos, kilusios atėjus į teatrą ar kitaip patiriant meną, pažadina naujas mintis, o mintys neleidžia žmogui senti. Menas tuo pačiu yra ir buvimas kartu su kitais žmonėmis, jis neleidžia aptingti, o priešingai, tempia link gyvenimo. Menas yra eliksyras – kol galvoji, analizuoji ir turi ką pasakyti, tol tai padaryti padeda ir fizinis kūnas. Na o šis spektaklis, „Kelionė namo“, gali padėti vaikams suprasti savo tėvus, o tėvams – savo vaikus. Tegul kelionės namo mums padeda suprasti, atjausti ir padėti vieni kitiems“, – į spektaklį Vilniaus Menų spaustuvėje kovo 18 dieną kviečia J. Braškys.
Tą patį savaitgalį, kovo 17 dieną, ten pat bus rodomas ir kitas, ką tik iš garsiojo Sadler’s Wells teatro Londone sugrįžęs, Vilniaus miesto šokio teatro Low Air spektaklis – „Žaidimas baigtas“, kuriame taip pat šoka A. Gudaitė ir L. Žakevičius, o gyvą muziką atlieka A. Gecevičius. Pasaulį apkeliavusiame, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotame, novatoriškame spektaklyje apjungiamos šokio ir vizualaus meno sritys.