80-ąjį jubiliejų minintis rašytojas Vytautas Martinkus: visokių pagundų buvo, bet vis tiek sugrįždavau prie literatūros

Gegužės 28-ąją prozininkas, meno filosofas, literatūrologas Vytautas Martinkus mini 80-ąjį jubiliejų. Gimtadienio proga „Delfi“ pakalbintas sakė, kad, deja, „nenorėtų būti toks senas, bet jau nesantis jaunas...“ Rašytojas, narpliojantis būties temas, reflektuojantis simbolines prasmes ir likiminius posūkius, liūdnai konstatuoja, kad šiandien jau yra vyresnis už savo tėvelį, kuris šią ašarų pakalnę paliko 79-erių. Kita vertus, priduria jis, į šį faktą genetikai pažvelgę nuspręstų, kad jis yra kilęs iš ilgaamžės giminės. Kad ir kaip greitai pasaulis sukasi, linkime – „Ilgiausių metų, ilgiausių!“

Didžioji idėja ir lemtis – literatūra

2011-aisiais išleistame V. Martinkaus novelių rinkinyje „Dvylika lieptų“ pasakotojas tarsi keliauja astronominiu laiko ratu. Atsispiriant nuo šio pavadinimo iškyla šiandienos kontekstui tinkantis, „adaptuotas“ palyginimas: „Aštuoniasdešimt lieptų.“ Galbūt jau yra matyti, kokia yra pagrindinė gija, sujungianti visus šiuos gražius nugyventus metus, – teiraujuosi garsaus rašytojo.

„Nuo likimo ar nuo savo gyvenimo niekas nepabėga. Ir aš negaliu meluoti, ko nors prasimanyti. Mano gyvenimo, visų aštuoniasdešimt (po dvylika lieptų) – didžiulio skaičiaus, didžioji idėja arba mano lemtis, ko gero, yra literatūra. Su ja nuo vaikystės susitikau ir neišsiskyriau, nors daug kartų norėjau pabėgti – tapti inžinieriumi, filosofu, savo laiku, – ir politiku. Visokių pagundų buvo, bet vis tiek sugrįždavau prie literatūros, net ir šiandien, kai pasitinku sukaktį be naujos knygos, lyg ir galėčiau sakyti, kad atsisveikinau su literatūra. Ne, neatsisveikinau, nes kasdien ką nors perskaitau, kokį žodį / sakinį užrašau“, – sakė V. Martinkus ir pridūrė, kad savo svarbiausio gyvenimo knygą, apibendrinantį „lieptą“ – teberašo.

Knyga, kaip literatūros metafora, V. Martinkus svarstė, nėra toks paprastas ir vienareikšmis dalykas.

„Turėčiau sakyti, kad knyga kaip lieptas, kaip tiltas, pamatas – taip pat yra šiandien labai trapi. Jaudinuosi dėl jos likimo. Tikiu, bet kartu ir jaudinuosi. Gal nebus per daug filosofiška, jeigu prisiminsiu Platoną. Idėja – abstrakti jėga, bet tokia, kuri yra tapsmas, kuri padeda sukurti konkrečias knygas, konkrečius mano parašytus puslapius, noveles, apysakas, romanus. Matyt, taip ir nugyvensiu likusį gyvenimą, galvodamas, kad knyga yra toks daiktas, ne visai materialus, ne visai dvasinis – kažkokia pasaulio atvertis, per kurią ir aš gal kažką kitiems reiškiu, kažką pasakau, ištariu. Nemėgstu, kai literatūrą (kurią susiaurinome iki knygos vaizdo) supaprastina, suprimityvina, kai ja norima pakeisti kitus reiškinius“, – kalbėjo rašytojas.

Anot jo, dažnai mokykloje literatūra tarsi turi pabūti kažkuo, kuo ji nėra, arba neturėtų būti – žiniomis tiesos paieškose, etika, dorove, tikėjimu, politika, istorija, kultūra...

„Visi mano išvardinti dalykai svarbūs žmogaus gyvenime, bet literatūra turi savitą pasaulį, savitą turinį. Aš visą gyvenimą bandžiau surasti savo takelį, unikalią literatūrą, nelabai man sekėsi, taip ir teberašau tą knygą, kurios nesu parašęs, nesu išleidęs“, – sakė V. Martinkus ir pridūrė, kad tai – procesas, kuriame nėra pradžios ir pabaigos.

Vytautas Martinkus

„Didžioji idėja arba mano lemtis, ko gero, yra literatūra. Su ja nuo vaikystės susitikau ir neišsiskyriau, nors daug kartų norėjau pabėgti – tapti inžinieriumi, filosofu, savo laiku, – ir politiku. Visokių pagundų buvo, bet vis tiek sugrįždavau prie literatūros, net ir šiandien, kai pasitinku sukaktį be naujos knygos, lyg ir galėčiau sakyti, kad atsisveikinau su literatūra. Ne, neatsisveikinau, nes kasdien ką nors perskaitau, kokį žodį / sakinį užrašau“

Rašo taip, kaip niekada anksčiau nedrįso

Šiandien ne vieną knygą parašiusiam V. Martinkui yra malonu ne tik sau prisipažinti, bet ir kitiems viešai ištarti, kad jis pastaruosius penkerius metus rašantis taip, kaip niekada anksčiau nedrįsęs.

„Neturiu užbaigtos knygos formos, kurią norėčiau tik užrašyti; Ta knyga prasidėjo nuo vidurio, nežinau, kokia bus jos pradžia, tuo labiau – pabaiga. Toks ratas, daugybė ratų, kuriuos aš keliauju savo rankraštyje, iš tikrųjų, tikras procesas. Kas naujo mano mąstyme apie šiandienos literatūrą? Pritariu savo kolegai, taip pat sukaktuvininkui, poetui Algimantui Mikutai, kurio prisiminimus neseniai perskaičiau iš „Languotų sąsiuvinių“. Jis apmaudauja, kad mūsų dideliame literatūros pasaulyje kasmet išeina visas knygų kalnas... Labai daug antrinės literatūros, arba, kitaip tariant, „second hand“. Literatūros iš „antrų rankų“, kai medžiaga yra lyg ir skolinama, pasisavinama, nusižiūrima iš kitur. Savos patirties vis mažiau ir mažiau, nes autoriai lyg ir nebeturi, arba mažiau teturi tos savos patirties – patirtis tampa unifikuota, panaši. Visi autoriai – filologai, rašytojai iš didžiosios raidės, nebe taip, kaip anksčiau. Rašytojai turėjo profesijas, jų gyvenimas sukurdavo ir patį kūrinį“, – dabartinį savo santykį su knyga ir rašymu paaiškino V. Martinkus, kuriam autentiškumo paieška šiandienos literatūroje – maksimaliai svarbi.

Populiarumo siekis, anot V. Martinkaus, ne tik šiandieninės literatūros dalia, bet ir visos kultūros, siauriau – meno.

„Toks palikimas. Populiarusis menas, populiari muzika, populiari literatūra – dominuojanti jėga, ji patraukia skaitytoją, vartotoją, leidžia tikėtis gero autorinio atlyginimo. Jau esu užmiršęs apie honorarą... Kiek gaunu už kokią recenziją ar romaną – „ašaros“, negaliu išgyventi. Tačiau niekada dėl to nesielvartavau, ir dabar nesijaudinu, nes niekada negyvenau tik iš literatūros, vis turėjau kokią tarnybą, vis kažką veikiau, gaudavau atlyginimą“, – pažymėjo pašnekovas.

Šiuo atžvilgiu, tęsė jis, esi nepriklausomas – netarnauji, nevergauji populistinei jėgai, leidėjų prievartai, kurie sako: rašyk tokia tema, būtent apie tokius, o ne kitokius personažus.

„Gali rašyti nuoširdžiai, talentingai, arba gerai, ką laisvai pats pasirenki, nes, mano giliausiu įsitikinimu, užsakomojo pobūdžio knygos šiek tiek antrarūšės. Taip, gali būti gabiai parašytos, bet jos taikomojo pobūdžio, laisvalaikiui praleisti, žinioms rasti. O literatūros įvykiui atsirasti, kai skaitome grožinę knygą, reikalinga neeilinė pastanga ir iš autoriaus, jis pats turi būti kažkokio egzistencinio įvykio akivaizdoje, turėti gebėjimų užrašyti tą atsivėrimą, gal per aukštas žodis... stebuklą. Jis pats turi nustebti, kad jam tai atsivėrė, kad jis gali tai užrašyti. Tada jis nieko nemėgdžios, nekartos, užrašys tik tai, kas jo paties išgyventa. Tai yra literatūros, ir ne tik – ir muzikos, ir tapybos, kiekvieno meno nepakartojamas džiaugsmas. Bet jis yra retas, nekasdienis dalykas“, – kalbėjo rašytojas.

Yra patirčių, kurios neatstoja, persekioja

Paklaustas, ar yra tokių asmeninių patirčių, kurios tapo vedančiomis rašant knygas, kurių negalintis pamiršti iki šių dienų, V. Martinkus neslėpė – tokių patyrimų, be abejo, yra.

„Yra tokių patirčių, kurios neatstoja, kurios persekioja, kurios tampa lyg ir pamatu. Įdomu, kad jos lyg ir kuriam laikui išnyksta, nugrimzta, atmintyje pasislepia, bet, kai pradedi kokį naują tekstą rašyti – jos vėl ir vėl atsiranda. Kaip pavyzdį galiu paminėti – mano asmeniniame gyvenime lygiai prieš keturiasdešimt metų patyriau autoįvykį Juodkalnijoje, tuometinėje Jugoslavijoje, išlikau gyvas. Buvo irgi gegužės mėnuo, 12 diena“, – prisiminė pašnekovas.

Šią dieną V. Martinkus vadina antruoju savo gimtadieniu. „Esu dėkingas, nežinau kam, – čia jau tėvai kiti – reikia kalbėti apie Dangų, Žemę, kažkokias kitokias jėgas... Susiklostė taip, kad turistų autobuse susikeičiau vietomis su greta sėdėjusiu skulptoriumi Vytautu Juzikėnu, beveik savo bendraamžiu, taip pat jurbarkiškiu, kaip ir aš... Jis žuvo, atsisėdęs į mano vietą po poros minučių, o aš likau gyvas. Tebegyvenu iki šiandien, ir švenčiu dar vieną keturiasdešimtmetį, – tuo metu buvau keturiasdešimties, dabar jau aštuoniasdešimties“, – pasakojo V. Martinkus.

Ši liūdnas įvykis, V. Martinkus pabrėžė, turi simbolinę reikšmę, vis įsiveržia į kūrybą: „Įsiveržė į romaną „Simonija“, kurį rašiau prieš kokius trisdešimt metų, jis savaip ir mano dabartinį rankraštį veikia. Dabartinė mano knyga – autobiografinė esė, bandymas per atsiminimus keliauti, savo visą gyvenimą, per savo patirtį. Kai ją pradėjau, pirmiausiai užrašiau, ką man atmintis pasakė arba leido prisiminti iš tos dienos. Yra tokie dalykai, kurie mano paties gyvenime lyg ir tampa mano gyvenimo archetipais, nors susiję tiek su manim, tiek su kitais žmonėmis. Įvykis tik atrodo atsitiktinis, o iš tikrųjų, tam yra priežastys. Tai asmeniškas patyrimas, bet aš kaip tik tokius dabar labai vertinu, nes jis yra, kaip ir minėjau, tik mano, savas, nesumeluotas, nepasisavintas.“

Sava patirtis – nėra kliuvinys

Vis dažniau pastebima, kad šiandieninė visuomenė darosi vis uždaresnė. Viename savo interviu rašytoja Danutė Kalinauskaitė atviravo į idėjų skolinimąsi žvelgianti atlaidžiai, intertekstualumas, anot jos, kitąsyk ir neišvengiamas. Galbūt intertekstualumas, kitaip tariant, tekstų žaismė atsiranda ir dėl to, kad nenorima dalintis asmeninėmis patirtimis?

„Taip, intertekstualumas tampa tam tikru išsigelbėjimu jaunesniems autoriams, jie gali plačiai ir giliai dairytis, vartoti kitų žmonių patyrimą, jau užrašytą, pasidalintą, tai įdomu skaityti, jeigu tai talentingai daroma. Jauniems autoriams tai yra puiki mokykla, šitaip išmokstama rašyti. Bet manęs tai netraukia, esu perėjęs tą mėgdžiojimo, kartojimo, skolinimosi, „antrų rankų“, svetimo patyrimo situaciją. Irgi piktnaudžiavau, tiesiog neturėjau kitokio kelio“, – atvirai kalbėjo V. Martinkus.

Jis pateikė Žano Polio Sartro pavyzdį, kuris savo autobiografinėje apysakoje „Žodžiai“ yra sakęs, kad vos pramokęs skaityti, puolė rašyti, bet pradžioje tai esą tebuvę vien tik kitų autorių sekimas.

„Mėgdžiojo kitus autorius, o kol priėjo prie savo būties, filosofinių sąvokų įsisavinimo, apibūdinimo – turėjo praeiti ilgas laiko tarpas“, – konstatavo rašytojas ir pridūrė, kad būtent dėl to intertekstualumas jam taip pat labai svarbus. Intelektualius autorius mėgsta, iš jų daug ko galintis pasimokyti. V. Martinkus ragino nesibaiminti, kad sava patirtis neva per daug asmeniška, kaip pažymėjo pašnekovas, – ji nėra kažkoks kliuvinys, tvora ar siena, kuri mus uždaro.

Siekiant universalumo

Užtat V. Martinkus prisipažino kaskart supykstantis, kai išgirsta sakant, kad rašytojas turintis rašyti užsienio kalba, kad pasaulyje būtų greičiau pastebėtas, skaitomas.

„Ne, negaliu rašyti ne savo gimtąja kalba, netobulai tuos dalykus tesugebu užrašyti. Tarkim, mano paminėtus nuotykius, įvykius, kad juos įvardint, – didžiulis iššūkis, nes stereotipų, štampų nemėgstu. Patirtis, kaip ir tiesa – yra daugiaveidė, daugiareikšmė, prie jos reikia priartėti. Tuos žodžius atrasti, susikurti. Kaip susikursi anglų kalba kažkokį naują žodį, jeigu jo dar nežinau lietuviškai, ir negaliu žinoti? Arba turiu įkelti tarmybę, pavartoti vietoj įprastesnio žodžio... Keičiu individualia patirtimi, kuris yra vienintelis tikras kelias, kuris leidžia ir rašančiam, ir piešiančiam, ir šokančiam – pasiekti universalumą“, – aiškino rašytojas.

Anot jo, universalumas, globalizmas – jis gali vertis tik per įsigilinimą. „Šiuo atveju, visiškai nebijau pasmerkto, nurašyto žodžio – „tautiškumas“. Bent mano karta – Sąjūdžio karta, mes šią tautos vertybę buvome pametę, ir ačiū Dievui, vėl atradome. Dialektika (toks senas filosofų nuvalkiotas žodis) – vertybė. Mane ta kryptis guodžia, kad galiu kažką daryti. Ar padarysiu – nežinau. Bus matyti, kaip Dangus leis. Vis kovoju su jėgomis, kurios ne nuo manęs priklauso, tačiau toks priešinimasis yra tam tikras sveikatos proveržis. Kai man būdavo sunku gyvenime, tai rašymas, literatūra – visada buvo vaistas“, – sakė V. Martinkus.