87-ąjį gimtadienį minintis Juozas Domarkas: mano darbas nenuėjo šuniui ant uodegos

Liepos 28 dieną, penktadienį dirigentas Juozas Domarkas mini savo 87-ąjį gimtadienį. Paklaustas, koks gi muzikos kūrinys šiandien labiausiai atitinka gimtadieninko būseną ir jauseną, J. Domarkas sakė, kad jo galvoje nuolat skamba muzika. Sutuoktinė Liudvika Domarkienė suskumba patikslinti: Bethoveno „Penktoji simfonija“. Maestro neužtikrintas, bet nesiginčija, tik priduria, kad labai seniai ją bedirigavęs. „O ką jūs norite sužinoti apie Bethoveno „Penktąją simfoniją?“, – smalsiai paklausia sukaktuvininkas, ir taip prasideda mūsų pokalbis.

Vaizduotė privalo būti

– Norėčiau ją prigretinti prie Jūsų gimtadienio: kaip šiandien jaučiatės? Viena muzikė yra gražiai pasakiusi, kad pagal tai, kokių kūrinių yra klausomąsi, tuo metu galima nuspėti žmogaus būseną. Patiko ši mintis, galvoju, kad taip sužinosiu, kokios gi yra gimtadieninės nuotaikos?

– Galima taip pasakyti... Bet geriausia, kai menininkai gali žaibiškai persiorientuoti į kūrinio esmę. „Apsimesti“ tuo, koks jis turėtų būti tame kūrinyje, kaip jis įsivaizduoja. Vaizduotės reikalas čia – labai didelis dalykas, antroji specialybės pusė. Vaizduotė privalo būti.

– Taip, iš tikrųjų! O diriguojant kūrinį – kaip pavykdavo pasiekti maksimumą, išlaikyti tokią aukštą profesionalumo kartelę, kokia Jūsų paslaptis?

– Paslaptis didelė, ir tuo pačiu visai nedidelė. Pirmiausia, reikia pradėti nuo to, kad aš gavau nepaprastai gerą dirigavimo mokyklą. Mokiausi tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) pas garsiausius mokytojus, kurie buvo žinomi visame pasaulyje. Stažavausi pas prancūzų dirigentą Igorį Markevičių Maskvoje, baigiau profesoriaus Iljos Musino simfoninio orkestro ir operos dirigavimo klasę. Beje, I. Muslino knygos išleidžiamos visomis didžiausių Europos šalių kalbomis, ir ne tik Europos.

– Sakote, kad būtent studijos suteikė tą didijį pagrindą, jautrų muzikos pajautimą?

– Ta mokykla padėjo man persiorganizuoti visą mąstymą, valdyti jį ir pojūčius, persiorientuoti į ten, kur man tai yra reikalinga teoriškai. Tokia paslaptis. Ir dėl to gaunu maksimalų rezultatą, tokį, kokį užsinoriu.

– Viename savo interviu esate pasakojęs apie savo kaip muziko kasdienybę. Ilgus metus buvote Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Vaizdžiai apibūdinote savo darbą: „šimtas žmonių, valstybė valstybėje, didžiulė jėga ir kasdien kiekvienam muzikantui žiūriu į akis... O du šimtai akių žiūri į mane...“ Skamba įkvepiančiai!

– Jeigu reikia – keiksnoja, o jeigu ne – ne. Kai po ilgos pertraukos ateinu į Filharmoniją, mano „senosios“ mergaitės puola man ant kaklo... (juokiasi.) Aišku, ne dėl to, kad aš „pjoviau“ be peilio... Dirbome kartu, jiems, matyt, patiko mano darbo metodas, stilius, dėl to mielai [muzikai] atiduodavo viską, kas tik būdavo galima. Labai puikus kolektyvas! Pagrindas ir dabar tebėra. Mano mokinys taip pat išmano daug gerų dalykų, turiu mintyje dirigentą Modestą Pitrėną. Kolektyvas pateko į geras rankas, laiku. Man atrodo, kad čia ir yra pagrindinė esmė, – mano džiaugsmas ateičiai. Vis dėlto, mano darbas nenuėjo „šuniui ant uodegos“, kažką pavyko padaryti. Didelis laiko tarpas, Viešpatie mielaširdingas... 51-eri metai!

– Tikrai ilgas laiko tarpas, ištisas etapas... Matuojant žmogaus amžiumi, ko gero, būtų galima sakyti, kad sulaukus tiek įvyksta ta tikroji, esminė asmenybės branda?

– Man pavyko šitai padaryti, nes gan jaunas atėjau vadovauti. 1964-ųjų rudenį, studijuojant paskutiniuose kursuose, į Sankt Peterburgą atvažiavo anuometinis Kultūros ministras, šviesaus atminimo Juozas Banaitis, iškvietė atvažiuoti ir užimti šitą poziciją, vadovauti pagrindiniam respublikos – Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoniniam – orkestrui. Penktą kursą Sankt Peterburgo konservatorijoje baigiau, kaip juokauju, traukiniu – nuolat važinėdamas.

– Ar per tuos visus 51-erius metus buvo įvykęs koks nors lūžis, galbūt teko ypatingas iššūkis, kurį ir šiandien vis iš naujo prisimenate?

– Šitokį darbą dirbant, iššūkiai, jie, galima sakyti, įvyksta, jeigu ne kas savaitę, tai kasdien, tikrai. Dėl to, kad šis darbas surištas ir su fizine žmogaus struktūra, jo pajėgumais. Turi būti manualinė, rankų technika, nepasipiktinkit mano pasakymu, – nuo mamytės. Ką mama man davė, tą ir gavau. O mama man davė labai daug.

Su kiekvienu žmogumi, ne tik su manimi, lygiai tas pats – ką gavai, tą ir turi.

Atsakingai žiūrėjau į savo darbą, atsakingai priėmiau tiesioginį ministro J. Banaičio kvietimą. Tai buvo labai protingas žmogus, išprusęs, visapusiškai išsilavinęs. Ir aš, žinoma, stengiausi iš visų jėgų, būdamas visai „mažas“ (kiek ten man buvo... 28-eri, na, vaikas). Ateinu ir žiūriu, į du šimtus akių kiekvieną rytą...

Muzika – pirmoje eilėje

– Dirigento specialybė – reikalaujanti atidos, tikslumo, su empatija susijusių savybių. Pajausti tiek žmonių, atrodytų, neįmanomas uždavinys! Kaip suvaldyti tiek daug muzikantų?

– Matote, čia pirmiausia reikalingas visapusiškas išsilavinimas... Muzika – pirmoje eilėje. Kai ruošiausi važiuoti į Sankt Peterburgo konservatoriją, anais laikais privačiai (nesistebėkit!) mokėjau paskutinius mamos pinigus, kad mane išmokintų ir teorijos, ir harmonijos, ir solfedžio, muzikos istorijos, stilistikos... Visko mokiausi ne tik oficialiose mokyklose, bet net ir privačiai. Tad jeigu nori išprusti – išsimokyti reikia ne vienerius metelius. <...> Viską man davė išsilavinimas. Gavau ypatingai dideles galimybes, man pasisekė, likimas man buvo sėkmingas.

– Nusprendėte pasukti į muzikos pasaulį. Kodėl būtent toks pasirinkimas, juk atsiveria tiek daug kelių, bet kažkodėl yra nusprendžiama panirti būtent į tokią neužtikrintą sritį kaip kūryba, menai, muzika... Buvo daug prieštaraujančių, palaikančių?

– Labai ilga tema. Noriu pasakyti tokį dalyką: prieštaraujančių, pavydinčių – pabrėžiu šitą žodį – visokių neprietelių yra visada ir visur, ir aš jų turėjau. Dieve, kokių aš turėjau neprietelių! Geriau nepasakosiu... bet buvo ir žmonių palaikančių. Turėjau didelį palaikymą iš oficialiųjų instancijų.

Žinoma, esu dėkingas savo tėvams, kad mane, vis dėlto, išleido studijuoti tokiais sunkiais laikais. Ir instrumentus pirko... Dieve, Dieve... kokie buvo sunkūs laikai... Mus vežė į Sibirą, buvome „pažymėti“. Ir dabar turiu pažymėjimą, kad buvau nuskriaustas (tremiamųjų sąraše).

– Liudvika: Pirmiausia tėtukai Juozą išleido į muziką, o jau vėliau pats kaip darbštus „arkliukas“: ėjo, darė, mokėsi, vadovavo orkestrui – pareigingai į visa tai žiūrėjo. Pagalvojo, jeigu gavo kolektyvą, jį reikia padaryti aukščiausio lygio, tam „išėjo“ visi penkiasdešimt metų... Intensyviai, muzikantai po repeticijų išeina išsunkti, bet labai laimingi. <...> Šalia esu, būnu ir repeticijose – matau koncertuose – galiu pasakyti, kad Juozas savęs nelaiko kūrėju. Kūrėjas jam – kompozitorius. Juozas save laiko atlikėju. Toks atlikėjas, kuris turi muzikantą priversti groti taip, kad žiūrovas aštuntoje eilėje – ašarą brauktų. Va, čia yra didysis dirigento uždavinys, jis visą gyvenimą to siekė, atrodo, kad jam pavyko.

Laikas savo parodo

– Dabar yra pastebima ne kokia tendencija, – kad klasikinė muzika eina į užmarštį. Muzikai atvirauja, dedantys daug pastangų, kad ji vėl taptų klausoma. Ar klasikinė muzika gali atgimti dėl muzikų įdedamų pastangų?

– Šičia norėčiau kiek paprieštarauti. Klasikinę muziką labiausiai mėgsta rimtosios muzikos mėgėjai. Ką reiškia klasika? Tai išbandyta. Mocartas, Bethovenas, Brahmsas, Čaikovskis – tokių kūrinių labai daug, jie populiarūs ir mėgstami, net negaliu pasakyti, kad šiuolaikinė muzika (dabartinių kompozitorių) būtų populiaresnė už klasiką. Taip tikrai nėra.

– Ko gero, analizuojant šiuolaikinę muziką ir pasimato didžiausi skirtumai?

– Reikalas tas, kad kiekvienoje epochoje, kiekviename amžiuje, kur kompozitoriai gyveno – tada tai buvo šiuolaikinė muzika. Bethovenas buvo „muštas“ ne vieną kartą, visi gavę, net ir Stravinskis, kurio visa paletė ir šiandien neišnyksta iš pasaulio muzikų repertuaro. Visa muzika kažkada buvo barama, mušama. Klykiama, sakoma, kad tai pasaulio pabaiga ir kad tave pragaras prarytų (juokiasi.) Apskritai, šiuolaikinių kompozitorių sukurti kūriniai, kurie kada nors pereis į tą sąrašą (arba nepereis, nes yra milijonai ) – pasidaro klasika. Laikas savo parodo.

Juozas Domarkas

„Visi priėjimai prie muzikos vienodi, jeigu pradedama jos klausytis. O vėliau viskas priklauso nuo klausymosi išprusimo. Kiek daug būta koncertuose, kiek daug domimasi muzika. Juk ne tik klausyti reikia, praleisti savo laisvalaikį, bet reikalinga domėtis“

– Vis dažniau pastebima, kad dabar klausytojui tapo ne tiek svarbus gilinimasis į pačią muziką, labiau domina kūrėjų biografijos, tikslai. Ar šiuolaikinis klausytojas tikrai tapo toks...

– Žingeidus? Visada buvo. Vienas domisi, kitas – ne. Čia yra paprastas reikalas, kaip ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, kuris nori sužinoti daugiau – turi galimybių, pasiima knygutę, pasiskaito ir sužino, kaip viskas yra.

Visi priėjimai prie muzikos vienodi, jeigu pradedama jos klausytis. O vėliau viskas priklauso nuo klausymosi išprusimo. Kiek daug būta koncertuose, kiek daug domimasi muzika. Juk ne tik klausyti reikia, praleisti savo laisvalaikį, bet reikalinga domėtis. Yra įvairių žmonių, vieniems patinka labiau romantinė, kitiems šiuolaikinė, dar kitiems – senoji Vienos klasikinė muzika su Mocartu ir Bethovenu priešakyje. Sunku pasakyti, – skonio, išprusimo, išsilavinimo, poreikių reikalas.

Kiekvienas turi savo gyvenimą, o žmogus gimsta su vienodu taikiniu į muzikinio gyvenimo aspektus. O vėliau viskas priklauso nuo to, kaip išsilavina.

<...> Iki šių dienų dar vis dėstau Muzikos akademijoje – mokiniai, studentai nori pas mane semtis žinių. Auginu naujus genijus. Ne kiekvienam mama vienodai duoda turto. Kuriems davė – tokių yra mažiau. Bet ateina motyvuoti, – mano mokiniai daug kur sėkmingai rodosi.

Dievo malonės ir globos

– Gimimo diena – ypatinga proga, kokį atsiųstumėte palinkėjimą sau?

– Kaip katalikas galėčiau vieną palinkėjimą sukurti: Dievo malonės ir globos. Štai, ko galėčiau palinkėti sau.

– Šis palinkėjimas skamba kaip geroji žinia, – gali plisti.

– Žiūrint, kuo žmogus tiki. Jeigu tiki į velnią, tai nieko gero neišeis. O aš esu katalikas nuo pat mažų dienų. Tarp kitko, jau aštuoniolika metų esu Plungėje vykstančio Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovas. Mano gimtasis miestas – Plungė. Šiais metais Plungės naujoji, raudona, pagal savo dydį – viena iš keturių bažnyčia – švenčia 90 metų. [Data] sutampa su mūsų festivalio pabaiga, paprašiau, kad klebonas mane priimtų uždaryti festivalio į bažnyčią. Būdamas vaikas giedojau šios bažnyčios chore, dar prieš muzikos mokymąsi... Parinkau Mocarto „Karūnavimo mišias“. Dalyvaus Filharmonijos kamerinis orkestras, choras „Vilnius“ ir jauni solistai, kuriuos dabar ruošia pedagogas Vladas Prudnikovas.

– Pasidalinkite, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir užsidegimo veikti? Juk kiti, deja, jo netenka dar būdami visai jauni?

– Tegu pasižiūri – gal mama turėjo daug stiprybės, atsparumo ir užsispyrimo, ir tai perteikė? Kad ir kas būtų – nepasiduoti. Gyvenime surasti geresnius dalykus, o ne žiūrėti į prarają, kuri pasitiko tave kaip šulinys. Apie savo smūgius tyliu, nenoriu grįžti – užteko ir tų smūgių, ir visko, – kiek tik nori... Jeigu užsibrėži, ko nori, teigiamai žiūri į gyvenimą – taip ir bus, vis tiek kažką pasieksi.

– Dievo malonės ir globos. Ačiū už pokalbį!