Iki premjeros likus vos kelioms dienoms, režisierių A. Latėną kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.
– Režisieriau, Jaunimo teatro sezoną pradedame jūsų statomu spektakliu „Lukas“. Sakykite, kuo jus patraukė G. Steinssonas ir jo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius parašytas kūrinys?
– Pirmiausia – man labai patinka islandų literatūra, turinti tūkstantmetę istoriją. O ši G. Steinssono pjesė teatre gulėjo jau apie 15 metų... Mintimis vis prie jos priartėdavau, paskui vėl nutoldavau, bet dabar, matyt, jai atėjo laikas.
Man visada buvo įdomi valdžios tema. Dėl to mano kūrybiniame kelyje atsirado tokios pjesės kaip „Ričardas III“, „Makbetas“... G. Steinssono pjesė pasirodė patraukli dėl to, kad ši tema joje labai gražiai užkoduota šeimos kontekste. Visgi pasakojimas čia konstruojamas ne buitiškai, o subtiliai, sudėtingai, dėliojamas tarsi mozaika.
Manau, atėjo laikas apie valdžią, jos reikšmę mūsų egzistencijai kalbėti būtent dramaturgo pasiūlytu būdu. Valdžia negali be mūsų, o mes negalime be jos. Autorius klausia, kas sujungė šiuos du polius – Dievas ar Šėtonas? Esu įsitikinęs, kad šie du poliai turi pereiti į kitą kokybę, kitą lygmenį, nes šiandien jie jau išsigimę. Turime atrasti naujų egzistavimo būdų: negalime likti nubukintais rinkėjais, o jie, valdantieji, amžinais išrinktaisiais. Tai turi pasikeisti.
– Spektaklyje pagrindinį – Luko – vaidmenį kuria į Jaunimo teatrą po nedidelės pertraukos grįžęs aktorius Tomas Kizelis. Jam keliama užduotis šiame spektaklyje – išties nelengva. Juk jis ne tik vaidina, bet ir gyvai groja perkusija.
– Tomo įkūnijamas personažas – daugialypis. Dramaturgas G. Steinssonas jį pavadina paprastai – tiesiog Luku. Tačiau kas jis iš tiesų, spręsti palieka mums patiems. Tai vienu metu ir sūnus, ir diktatorius, ir Dievas, ir Šėtonas, teisėjas, visaregis, budelis, kankintojas, galiausiai – Nukryžiuotasis, Šventasis...
T. Kizeliui keliama užduotis – išties sudėtinga: tarp muzikinių improvizacijų mušamaisiais instrumentais jis turi atskleisti ir užkoduotus, povandeninius autoriaus siekius, kurti personažą, kuriame atpažįstami visų laikų diktatorių bruožai, jiems būdingi dėsningumai. Maža to – visa tai daryti turi prisidengęs šypsena, gėrio kauke – taip, kaip yra įprasta, būdinga šių dienų valdantiesiems.
Tokiam sudėtiniam, daugialypiam personažui atskleisti ieškojome įvairių formų – sprendėme, kaip atlikti konkrečias aktorines scenas. Mušamųjų instrumentų įvedimas – tik vienas elementas. Tačiau aktorius daug ką išreiškia ir per judesį, per kūno kalbą, mimiką. Tai – tie patys monologai, tik atlikti kita forma.
– Muzikai, garso efektams, ritmui spektaklyje skiriamas ypatingas dėmesys. Kodėl visgi pasirinkote mušamuosius instrumentus, kaip svarbiausią akcentą?
– Žinote, saugumiečius mes vadindavome „stukačiais“. Ir tai susiję ne tik su įskundimu, įdavimu, bet ir su būgnų mušimu, paradais... Juk ne vienas diktatorius iš tiesų pradėjo nuo pionieriško būgnelio mušimo, kuris palaipsniui išaugo į masinius maršus.
– Mušamuosius scenoje išnaudojate ir, tarkim, valgymo, rijimo scenoms iliustruoti...
– Man net sunku įsivaizduoti, kaip dar įtikinamiau perteikti tą besotį maisto kimšimą, rijimą, kaip iliustruoti valdžios nepasotinamumą, godumą... Mušamieji pasirodė puiki išeitis. Daug dirbome, galvojome, fantazavome su visa kūrybine komanda, kaip išgauti garsą, kurį skleidžia, tarkim, kibire krebždantys vėžiagyviai ar gliaudomos krevetės...
– Tėvų, sutuoktinių Elžbietos ir Alberto vaidmenis kurti patikėjote jauniems, iš tiesų dar tik pradedantiems aktoriams – Robertai Sirgėdaitei ir Matui Dirginčiui. Kaip jiems sekėsi prisijaukinti vaidmenis ir Jaunimo teatro Didžiąją sceną? Juk jie dar studentai...
– Taip, Roberta ir Matas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai (kurso vadovas A. Latėnas, – aut.). Tai specialiai Jaunimo teatrui rinktas kursas. Reikia pasakyti, kad šis kursas – ypač muzikalus ir paslankus, vienas iš stipriausių, su kuriais yra tekę dirbti.
Kalbuosi su šiais jaunais žmonėmis kaip lygus su lygiais, užsimiršdamas, kad jie – tik antrakursiai. Žinoma, dabar aktorinio meistriškumo studijų programa daug tirštesnė, nei buvo mano studijų laikais – žiūrėdamas į šiuos jaunus žmones matau ir jaučiu, kad žmonija iš tiesų tobulėja.
Krūviai, kuriuos jiems tenka pakelti, yra milžiniški. Juk nepaisant to, kad kuria pagrindinius vaidmenis premjeriniame spektaklyje, jie privalo ir pavyzdingai lankyti paskaitas, atlikti visas užduotis, nepamiršti kitų pareigų...
Jie dirba be galo daug ir nuoširdžiai. Tačiau, žinoma, tam, kad galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis scenoje, man, režisieriui ir pedagogui, reikėjo ieškoti naujų formų, priemonių, kurios padėtų jiems tai išpildyti. Jauniesiems aktoriams buvo sudėtinga ne tik dėl to, kad viso spektaklio metu jie turėjo aktyviai veikti scenoje ir nenusileisti profesionalaus ir didžiulę patirtį turinčio aktoriaus T. Kizelio meistriškumui. Bet ir todėl, kad šioje pjesėje nėra konkrečių personažų – visi jie sudėtiniai. Pasakojimas taip pat nenuoseklus, daugiasluoksnis.
Atrinkdamas aktorius šiam spektakliui, iš anksto turėjau mintį sukeisti amžiumi tėvus ir sūnų. Norėjau, kad per tuos jaunus žmones visų amžiaus grupių, socialinių sluoksnių atstovai atrastų, išgirstų sau pažįstamas, perskaitomas užuominas.
Man patinka, kad dramaturgas neina tiesmuku keliu – neapsiriboja vien šeimyninių santykių modeliu, galiausiai – man ir nebūtų įdomus toks kūrinys. O šioje pjesėje per tą mažą šeimos pasaulį atsiskleidžia tokie dideli dalykai...
„Lukas mūsų gyvenimui suteikia prasmę. Be jo mes esame niekas“, – spektaklyje kartoja Elžbieta ir Albertas. Bet juk per šią jų tezę, nuolatinį atnašavimą, aukojimą Lukui atsiskleidžia ir absurdiška mūsų kasdienio gyvenimo tiesa: negi be valdžios mes nebemokame gyventi? Negi be jos mūsų gyvenimas netenka prasmės?
– Scenografiją spektakliui kuria Giedrė Brazytė. Kaip jai pavyko vaizdu perteikti Jūsų režisūrinį sumanymą?
– Su Giedre dirbti buvo labai gera. Ji puikiai suprato mano norą scenoje kurti ne buitinį vaizdą, tarkim, butą, kuriame gyvena šeima, o konceptualų, daug simbolių talpinantį sprendimą, atspindintį ir paties kūrinio daugiasluoksniškumą, sudėtingumą.
Scenoje pamatysite kryžių, kurio vieta kinta, galima įžvelgti ir savotišką altorių, tačiau tuo pačiu, apšvietus antrą planą, matyti ir tarsi antikiniai griuvėsiai, simbolizuojantys civilizacijų griūtį... O gal, tikiuosi, žiūrovai įžvelgs ir kitų dalykų, kurie vienaip ar kitaip paveiks juos, privers susimąstyti, kelti sau klausimus...