Virtualus darbas su skaitmeniniais failais, tekstais ir maketais taip iškreipė mano „estetinį skonį“, kad atsidūręs salėje su daugybe paveikslų, tiesą sakant, nebežinojau, į ką ir kaip žiūrėti. Intensyvus, sunkokas, daugiau kaip metus trukęs albumo sudarymas taip sujaukė protą, kad nuėjęs į parodą, tikrinau, ar kūrinių originalai prilygsta reprodukcijoms, nors turėtų būti priešingai...
Lankytis pas įvairius žmones (važinėjome trise su tapytojo žmona Roma Skačkauskiene ir parodos kuratore Milda Žvirblyte), matyti Skačkausko kūrinius skirtingoje aplinkoje, tarsi apgaubtus tų žmonių, kurie įsigijo paveikslus, jausmais, nuotaikomis, asmeninėmis istorijomis, buvo nepaprastai įdomu. Šiuo atžvilgiu paroda, išgrynintas, sunormintas, konceptualizuotas darinys, praranda dalį emocinio paveikumo, tačiau neabejotinai įtvirtina autoriaus statusą.
Skačkauskas paliko labai daug kūrinių, visų net neįmanoma surinkti, susisteminti. Tapytojo kūryba buvo gana populiari, noriai perkama, todėl didžioji paveikslų dalis išblaškyta, kai kurių net buvimo vietos nustatyti neįmanoma. Kadangi tapė nepaprastai intensyviai, o paveikslus, dažnai vos spėjusius išdžiūti, parduodavo, jo kūryba įvairialypė, vieni periodai sėkmingesni, kiti gal mažiau pavykę ar labiau paveikti komercijos, vis dėlto tam tikrus stilistinius pokyčius galima atsekti, o kai kurie siužetiniai motyvai, personažai nuolat kartojasi.
XX a. 9-uoju dešimtmečiu, iš dalies ir 10-ojo pirmojoje pusėje Skačkausko kartos tapytojai buvo pasinėrę į specifinį simbolizmą, net mitologiją. Šį bruožą pastebėjęs Alfonsas Andriuškevičius, mitą to meto lietuvių tapyboje traktavo kaip „orientavimąsi į fundamentalias būties problemas“ ir specifinį siužetiškumą, figūratyvumą: „binarinę [mito – K. Š.] opoziciją labai dažnai sudaro nariai, sukonstruoti vizualinių įspūdžių pagrindu: viršus / apačia, vidus / išorė, šviesus / tamsus, pilnas / tuščias, baltas / juodas ir t. t. O mediatoriumi tapyboje, matyt, gali būti pačios tapybos priemonės.“ (1)
Mediatorius, arba tarpininkas, Skačkausko kūryboje, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių figūrų. Jis įgauna skirtingus pavidalus, dažnai atlieka kokius nors kasdieniškus buitiškus veiksmus, tačiau po jais visada slypi fundamentalesnės funkcijos. Galima numanyti, kad ir menininkai turi galių derėtis su Likimu, tarpininkauti. Ypač dažnas gyvūno kaip tarpininko tarp tikrovės ir mito, tarp gyvenimo ir mirties motyvas. Tam tikru simboliu laikytinas ir nuotakos arba našlės įvaizdis.
Kodėl Skačkausko vaizduojamos buitinės, kasdieniškos scenos taip smarkiai primena ritualą, mitiškai besikartojantį veiksmą? Ekspresyvi, abstrahuojanti tapysena bet kokį siužetą perkelia į mitinį erdvėlaikį. Juk, pasak Mircea Eliade’s, „tai, kas priklauso pasaulietiškai tikrovei, nėra tikra būtis, kol jos ontologiškai nepagrindė mitas.“ (2) Todėl kasdienišką siužetą Skačkauskas užkloja ontologiniu.
Lietuvių tapyboje daug tokių kūrinių, kai išreiškiamas ne buitinis (nors vaizduojamas būtent toks), o ritualinis veiksmas. Tiesa, apie sakralumą byloja ne tiek jis pats, kiek situacija, bendra atmosfera, „sukurta pirmučiausia tapybos priemonėmis: spalva, šviesa, erdve ir kt.“ (3)
Skačkauskas paraidžiui nekartojo mitologinių siužetų, remdamasis jais, nutapė nebent vieną kitą paveikslą. Tapytojas susikūrė subjektyvią mitologiją – tai specifinė jo kūrinių kvintesencija, kurią galima vadinti mito erdvėlaikiu.
Skačkauskas, pasak Laimos Kanopkienės, susitelkė į „krizinės asmenybės“ tyrinėjimus. (4) Sąvoka pasiskolinta iš sociologo Vytauto Kavolio, kuris „krizinę asmenybę“ apibrėžė, pasitelkdamas pasaulietinės ir religinės moralės kraštutinumus. Skačkausko kūryboje iš tikrųjų dominuoja kraštutinės opozicijos – gyvenimas versus mirtis, moralė versus amoralumas ir t. t.
Tą subjektyviąją mitologiją iš dalies sustiprina Marco Chagallo įtaka, kurią „išduoda“ Skačkausko paveikslų erdvė, laikas, siužetas. Chagallo magiškasis realizmas, parankus ir koloristinei tapybai, padėjo pabėgti nuo nykios kasdienybės, įkyriai peršamų socrealistinės tapybos dogmų.
Vis dėlto kūrybos pagrindas, medžiaga, iš kurios lipdomas mitas, Skačkauskui kaip ir Chagallui yra tikrovė – pirmiausia subjektyvi atmintis, joje nusėdę jaunystės, praleistos kaime, įvykiai, kaimiškos šaknys ir pasaulėžiūra. Miesto motyvai gana reti, šmėsčiojantys nebent kaip užuomina į šagališkąjį provincijos miestelį.
Esama kūrinių, paremtų aktualijomis. 1987 m. plačiai nuskambėjo istorija apie Artūrą Sakalauską, tarnavusį sovietinėje armijoje ir nušovusį keletą kitataučių kareivių, kurie nuolatos jį žemino ir kankino. Skačkauskas sukūrė apibendrintą, net abstrahuotą portretą – veidą su pamušta akimi, su šūvių žymėmis kaktoje. Tai kančios metafora, kuri atspindi tiek kankinimus ir patyčias, tiek paties kankinio šūvius... Beje, tai vienas iš nedaugelio, gal net vienintelis Skačkausko „politinis“ kūrinys.
Ant kvazimitologinių siužetų, pagrįstų atsiminimais ir aktualijomis, dažnai klojamas kultūrinės atminties ir simbolių sluoksnis. Kultūros istorijos citatomis, personažais, motyvais Skačkauskas naudojasi laisvai – jam tai tiesiog atspirties taškas, medžiaga, kuria galima žaisti, kurią galima transformuoti ir kuri gali tapti leitmotyvu, bet nebūtinai tiesiogine nuoroda į konkretų kultūros istorijos kontekstą griežtąja prasme.
Sakykime, sceną su besiilsinčiais uogautojais ar su duobkasiais galima suprasti kaip Nicolas Poussino kūrinio „Et in Arcadia ego“ parafrazę ir pan. Tačiau tokios sąsajos nėra būtinos, o ir pats tapytojas net nebūtinai sąmoningai jas suvokė. Iš dalies tuos motyvus galima traktuoti kaip automatiškai perimtus kartu su to meto kultūros fonu.
Žinoma, po visais šiais sluoksniais glūdi ekspresyvios tapybos pagrindas. Siužetas, pasakojimas yra tik vienas iš sandų, susijusių su tapyba, tepimu, spalvų santykiais per se. Pats tapytojas pabrėždavo, kad tikroji jo paveikslų fabula yra koks nors skambus, rėkiantis ar priešingai – prislopintas spalvų derinys, pagal kurio diktuojamą nuotaiką parenkamas ir siužetinis motyvas.
Algis Skačkauskas kūrė savitą subjektyvios mitologijos pasaulį, kuriame atsiminimai, kasdienybė susipina su kultūros fenomenais. Šio dailininko kūrybinis kelias – tarsi metraštis, rodantis, kaip keitėsi, evoliucionavo, kokias įtakas patyrė tapytojai, bėgant metams, keičiantis meno madoms ir t. t. Skačkauskas nekūrė savo paties mito, tačiau sukūrė savitą mitologinį tapybos erdvėlaikį.
1 Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė: 1975−1995. Vilnius. VDA leidykla. 1997, p. 59.
2 Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius. Mintis. 1997, p. 67.
3 Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė, p. 65.
4 Laima Kanopkienė. Algio Skačkausko kautynės su kraštutinumais. Kultūros barai. 1998, nr. 7, p. 39–40.