Šių metų festivalio tema – „Parabolė“. „Šių metų festivalio programa įkvėpta mūsų nuostabaus poeto Ratko Vujoševičiaus, jo eilėraščio „Jausmų parabolė“, jo gyvenimo ir kūrybos. Jo eilėraščiai ir metafizika jo poezijoje iš tikrųjų buvo pagrindinis rodiklis mūsų šių metų atrankos procese“, – teigia organizatoriai.
Publikuojami Juodkalnijoje paviešinti teatro kritikų tekstai apie spektaklį.
Sulaužytomis formomis
Autorė Ana Tasić
Lietuvių trupė „Artūro Areimos Teatras“, pernai FIAT festivalyje palikusi stiprų įspūdį su spektakliu „Po ledu“, vaizdingai atspindinčiu mūsų civilizacijos sąvartyną, šįkart pristatė spektaklį pagal Rolando Schimmelpfenningo pjesę „Už geresnį pasaulį“.
Pradedant nuo teksto, kuris simbolizuoja košmarišką amžių, per kelių karių, kovojančių abstrakčiame kare, kurio jie nesupranta, įstrigusių džiunglėse, neturinčių tinkamų gyvenimo sąlygų, likimus, Areima sukuria daugiareikšmį, daugialypės terpės scenos pasaulį. Jį sudaro kruopščiai apgalvotas, daugiasluoksnis filmo ir gyvo atlikimo persipynimas, dramos, muzikinio, šokio teatro, taip pat performanso derinys.
Fragmentiški pasakojimai, pateikiami vaizdo projekcijoje, apie žmones, patekusius į karo spąstus, kovojančius sunkinančiomis aplinkybėmis ir skęstančius pelkėje, kurioje nebeliko švaraus vandens, oro, baigėsi maisto ir ginklų atsargos. Lygiagrečiai su projekcijomis šeši aktoriai vaidina scenoje, tarsi atkurdami tai, kas rodoma ekrane. Pasitelkiant dramos, pantomimos, miuziklo ir šokio motyvus, pasakojama apie krizes, vykstančias pasaulyje ir žmonių viduje.
Šios scenos yra vizualiai labai gerai apgalvotos, keliančios asociacijas, simboliškos. Buitiškas maisto gaminimas, jaučiant purškiamų aerozolių kvapą, girdint elektrinės gitaros triukšmą,sukuria nerimą keliantį, košmarą primenantį efektą. Buitines scenas lydi kitos, kuomet personažai sėdi su dujokaukėmis. tarsi primenant biblinius motyvus, šokant ritualinius šokius pagal kurtinančią elektroninę muziką.
Šis sudėtingas scenos pasaulis savo stiliumi ir forma primena multimedijos teatro ir performanso meno pradininkus „The Wooster Group“, kompanijos „Forced Entertainment“, Jano Fabre'o darbus.
Nevaržomi lietuviai atkuria Orvelo-Huxley'io distopijų projekcijas, visuomenes, kuriose sąmonė nuosekliai slopinama, kuriose žmonės tampa dehumanizuotais, tuščiaviduriais zombiais, gramzdinamais slegiančių baimių. Tačiau Areimos pjesės herojai nesusitaiko su pralaimėjimu, jie nenustoja ieškoti humanizmo, taip pat receptų, padedančių išsigelbėti, neatsisakant savęs ir kitų, meilės ir bendrumo, neišsižadant gamtos išsaugojimo.
Gyvenimas ar išgyvenimas?
Autorė Svetlana Višnjić
Terminologiškai labai panašios, bet iš esmės labai skirtingos sąvokos „gyventi“ ir „išgyventi“ yra pagrindas, kuriuo remiantis pastatytas spektaklis „Už geresnį pasaulį“, dalyvavęs šių metų FIAT konkursinėje atrankoje.
Pagal Rolando Schimmelpfennigo tekstą pastatytas spektaklis, kurį režisavo Artūras Areima, – tai pasakojimas apie priežasties ir pasekmės įvykius ir apie tai, kas iš mūsų liko, kuriant prisiminimus apie tai, kas buvome.
Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ žiūrėjimas gali būti šiek tiek sudėtinga, net skausminga, bet tuo pačiu – stipri ir akis praverianti, tarsi prablaivinanti, patirtis. Režisierius Areima spektaklio siužetą pateikia kaip postapokaliptinį manifestą. Pakaitomis į dėmesio centrą iškeliami vaizdo įrašai, rodomi projektoriuje ir scenoje vykstantys psichologiniai veikėjų išgyvenimai.
Vaizdai iš biblinių motyvų, politinių, ekologinių ir socialinių krizių sukuria įspūdį apie žmones, gyvenančius su sudužusiais lūkesčiais ir sutraiškytomis istorijomis.
Kartu keliamas klausimas – ką iš tikrųjų reiškia išgyventi ir ar mes visi, kolektyviai, esame akli viskam, kas vyksta jei ne su mumis, tai aplink mus?
Režisieriaus Areimos siekis, kaip jis pats sakė po spektaklio, buvo parodyti, kokiais laikais dabar gyvename:
„Labai įvairus ir sudėtingas laikas. Turime daugybę problemų – klimato kaita, karai, vis didėjantis nepriteklius ir maisto trūkumas. Yra daug įvairių temų ir motyvų, kuriuos norėjau aprėpti. Iš esmės tai toks teatras, kad kiekvienas, žiūrintis spektaklį, gali rasti kažką, kas jį konkrečiai paliečia, ir iš tiesų tai tarsi miniatiūrų pasaulis, prikeltas naujam gyvenimui“, – aiškino jis.
Karai, kurie vyko per visą istoriją, taip pat vyksta ir šiuo metu Europoje, yra didžiausias, kaip sakė Areima, mūsų egzistencijos absurdas.
„Karus pradeda du žmonės dėl asmeninių interesų. Tada prasideda nelaimės – civilių gyventojų žudymas, prievartavimai, badas, mirtis. Kariai taip pat nelaimi šiuose konfliktuose. Kai karas baigiasi, žmonės išgyvena potrauminius sindromus. Deja, net ir pasibaigus karui niekada nebegalima grįžti prie ankstesnio gyvenimo“, – sakė jis
Pasak Areimos, pasaulis tapo šizofreniškas.
Kai jau manai, kad pagaliau gali pasidžiaugti gražia diena, tave užklumpa baisios naujienos.
„Žmonės žūsta karuose, nukenčia nuo įvairių ligų, potvynių. Kyla gaisrai. Aplink daugybė siaubo, ir kai mes jį pastebime, kyla klausimas, ar išvis įmanoma normaliai gyventi tokiame pasaulyje. Tikiuosi, kad kada nors bus geriau, bet šiuo metu nematau jokios galimybės. Pasaulį valdo milijonieriai, kurių vienintelis tikslas – daugiau pinigų. Ieškoti vaistų nuo įvairių ligų, gerinti aplinkosauginį sąmoningumą ir sustabdyti chaosą nėra jų prioritetai. Visa tai – politinis žaidimas, kuris galėtų baigtis“, – sakė Areima.
Kur mus veda Baltasis Triušis?
Autorė Stela Mišković
Rugsėjo 14 d. festivalio FIAT Nacionalinio Juodkalnijos dramos teatro didžiojoje scenoje buvo pristatytas Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Už geresnį pasaulį“ – tai aštuntas pagrindinės atrankos metu rodytas festivalio pasirodymas.
Įvairių multimedijų pagalba vaizdžiai pateikiamas siužetas apie nesibaigiantį karą, kareivių kančias.
Šiais laikais, kai mes tampame veidmainiais, o žiniasklaidos pagalba bandoma pakeisti masių nuomonę ir indoktrinuoti pasaulėžiūrą, kažkas išdrįso kalbėti apie mažiau populiarų aspektą – karių, kurie ėjo į karą savo noru ( arba tuo jie buvo įtikinti) padėtį.
Scenoje matome šešis aktorius, sėdinčius ir kvėpuojančiu į mikrofoną. Penki iš jų dėvi dujokaukes, o šeštas – triušio kaukę. Šioje antipasakoje Baltasis Triušis nuveda mus ne į Stebuklų, o į Karo šalį.
Projektoriaus ekrane matome niūrias scenas, daugiausia – karių, kurie skęsta baimės, vilčių, vienatvės, mirties ir per ilgai užsitęsusio karo pelkėje.
Jų istorijų tragizmas, sumaniai apgalvoti kadrai ir kameros rakursai yra svarbiausia ir dramaturgiškai tiksliausia šios pjesės dalis, kuri per kareivių asmenines kančias ir išsekimą pateikia autentišką psichologinės žmogaus tikrovės paveikslą. Aktoriai su nepaprasta energija ir preciziškai nušlifuotomis išraiškomis pateikia mums šio distopinio pasaulio, kuriame gyvename, scenas.
Kol rodoma projekcija, situacija scenoje yra visiškai kitokia. Išskyrus gražią ir žaismingą veikėjų įžangą, kurioje vaizdas scenoje aiškiai ir plastiškai susiejamas su projekcijos vaizdu, likusi spektaklio dalis iki paskutinio pusvalandžio stilistiškai, prasmiškai ir dramaturgiškai visiškai priešinga tam, kas rodoma ekrane. Šis kontrastas spektaklį paverčia painiu, nebeįmanomu sekti.
Personažų ir veiksmo teatrališkumas pasiekiamas ryškia stilizacija, išskirtiniais kostiumais, šokio judesiais ir intensyvia muzika bei garsais. Nors aktoriai vaidina meistriškai, išreikšdami personažų jausmų ir santykių subtilybes, vis dėlto trūksta aiškaus dramaturginio veiksmo, sujungiančio scenas (pavyzdžiui, pasigendame akimirkos, kurios visą laiką laukėme – kad Triušis nusimestų kaukę, taigi vienas geras spektaklio aspektas lieka neužbaigtas). Dėl intensyvaus spektaklio ritmo, daugeliui žiūrovų šios dviejų valandų trukmės pjesės sekimas virto kova su pagunda išeiti iš salės.
Tačiau šis įspūdis gerokai sušvelnėja paskutinėje pjesės dalyje, kuomet scenoje sukeliamas beviltiškumo jausmas ir autentiška intymios kančios atmosfera.
Ekrane matome pelkėje plaukiojantį dvivietės lovos dydžio čiužinį, ant kurio lyg įsimylėjėliai guli kareivis ir jo nužudytoji moteris, taip pat vilkinti uniformą, ir kalbasi. Amžinas draugo ir priešo poliarizacijos klausimas ir šių sąvokų dekonstrukcija. Žmonių, kurie kitame pasaulyje galėtų būti meilužiai, bet dabar yra priešai, paveikslas.
Kol tai vyksta ekrane, scenoje vienas iš aktorių nurengiamas ir nukryžiuojamas kaip Kristus, jį pažymi stigmomis. Tą akimirką mums šauna į galvą, kaip būtų gražu, jei kas nors galėtų pasiaukoti už mus visus, kaip Jėzus. O dar gražiau būtų, jei aukai visai nereikėtų egzistuoti.
Sceninis siužetas, dramaturgiškai pernelyg sudėtingas ir pretenzingas, susilpnina daugelio sėkmingų režisūrinių sprendimų estetinę vertę. Vis dėlto, nepaisant nevienodos kokybės, spektaklis „Už geresnį pasaulį“ yra pavykęs pastatymas, atskleidžiantis niūrią visuomenės tikrovę ir grobuonišką žmogaus prigimtį, kurios jis neatsisako net dabartiniu metu.
Recenzijas iš anglų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė