Apie įspūdingai parašytą, gerai užsuktą ir skaniai kaip geras patiekalas sluoksniuotą romaną, išleistą leidyklos „Baltos lankos“, negailėta gerų žodžių, o autorius praskleidė rašymo užkulisius ir išdavė, kad antroji romano dalis jau parašyta – jos galime laukti Vilniaus knygų mugėje.
„Romano istorija papasakota greitai, dinamiškai. Tai prikaustanti knyga, kurioje yra ne tik stambusis planas, bet ir puikiai išpildytas bendrasis planas, fonas, kuriame vyksta veiksmas. Štai autorius pateikia butus, gatves, miestus, namus, net daiktus – jam puikiai pavyko visa tai nutapyti. Skaičiavau, kad knygoje yra 30 herojų, ir turiu pripažinti, kad visi jie išrašyti kinematografiškai. Maža to, imponuoja ne tik labai dinamiškas bendrojo ir stambiojo plano kaitaliojimas, bet ir filosofijos, teologijos inkliuzai, istorijos ir net alternatyvios Lietuvos istorijos inkliuzai, žvalgybos tarnybų užkulisiai, ezoterika ir dar labai daug geros literatūros nuorodų“, – taip, pradėdamas vakarą, apie romaną „Moneta & labirintas“ sakė R. Valatka.
Vilnius, kokio trūko
Pokalbio pradžioje mėginta išsiaiškinti: kokio žanro knygą parašė M. Adomėnas? Ar tai detektyvas, trileris, ar šnipų romanas?
„Ši knyga nėra detektyvas – tai tikras šnipų romanas. Ir reikia atkreipti dėmesį, kad yra skirtumas tarp trilerio – bendrosios šnipų romano formos – ir detektyvo. Juk detektyvo atveju priešas yra nežinomas ir jis galiausiai išskaičiuojamas, išaiškinamas. O trileryje priešas žinomas nuo pat pradžių, tik nežinoma, kaip viskas susiklostys ir pasibaigs. Taigi detektyvas prasideda nuo pabaigos – kažkas nužudomas, imamasi aiškintis, kas įvyko, – o trilerio struktūra tokia, kad nuo pat pradžių žinome jėgų išsidėstymą, bet nežinome, kaip viskas baigsis“, – aiškino M. Adomėnas.
Paklaustas, kokia knyga patraukė prie šnipų romano žanro, autorius prisipažino, kad viena pirmųjų tokio žanro knygų, padariusių jam įtaką, buvo Gilberto Keitho Chestertono romanas „Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis“.
„Pamenu, 1989 m. Krokuvoje nepaprastai pigiai nusipirkau į rusų kalbą verstą knygos leidimą ir traukiniu grįždamas iš Krokuvos jį perskaičiau. Taip prieš mane atsivėrė pasaulis, kuriame šnipų ar žvalgų veikimas atsiskleidžia kaip kažko gilesnio simbolis. Romane svarstoma problema, ar pasaulis yra sąmokslas, nukreiptas prieš mus, ar galbūt tikrovė, kurioje mes galime rasti namus“, – prisiminimais dalinasi romano autorius.
Dar viena paskata imtis tokio romano buvo miestas, kurį jis rado grįžęs iš Kembridžo.
„Grįžus iš studijų ir dėstymo Anglijoje, tas Vilnius, kuris atsivėrė, turėjo savotišką paslaptingą gelmę, kuri traukė, atrodė labai romantiška, – norėjosi tą jos poetiką ar mitologiją atskleisti. Norėjau parodyti, kad Vilnius gali turėti ne tik Gavelio aprašyto miesto nykumos bruožus, ne tik Kunčino paliktą bohemiško purvo ir lengvos desperacijos vaizdinį, bet gali išreikšti ir tą didįjį nuotykį, kuris šiame mieste vyko ir tebevyksta“, – įsitikinęs M. Adomėnas.
Ezoterika, sąmokslai ir tikrovė
R. Valatka atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad knygoje svarbi ir ezoterinė plotmė, kurią autorius, regis, taip pat puikiai išmano. Iš kur tos žinios ir kiek jos svarbios pačiam romanui?
„Knygoje tikrai yra to, ką galima pavadinti ezoterine metaforika, ezoteriniais įvaizdžiais; to turi ir teorijos, kurios pasitelkiamos ir įtraukiamos į romano eigą. Romano veikėjų santykį su šiuo žvalgybinio veikimo lygmeniu geriausiai nusakytų vienoje iš paskutinių romano scenų aprašytas labirintas, nutapytas Mantujos kunigaikščių rūmų lubose. Ten per visą labirinto kelią nuo periferijos iki pat centro pakaitomis eina užrašai: „Galbūt taip“–- „Galbūt ne“. Herojaus santykį su ta ezoterine tikrove irgi galima taip apibūdinti – galbūt taip, o galbūt ne. O kaip iš tiesų baigsis, kuris žodis bus paskutinis, paaiškės antroje dalyje – jos skaitytojai sulauks Vilniaus knygų mugėje“, – aiškina romano autorius.
Anot autoriaus, knygoje žaidžiama maginiais įvaizdžiais, bet, kaip taikliai pastebi Bernardas Gailius, tai veikiau ne maginis realizmas, kiek realybės magija.
„Pavyzdžiui, Antikoje žmogus susidurdavo ar net gyvendavo tikrovėje, kuri iš to, ką mes vadintume empirine gamtamokslio tikrove, be siūlės pereina į maginę tikrovę ir atvirkščiai. Šio romano veikėjai veikia kažkokioje panašioje dviprasmiškoje tikrovėje – juk jie patys yra šešėlio figūros, kur racionalumas pasiekia ribą. Ar yra kas už tos ribos, ar ne? – tai klausimas, į kurį jie ir bando atsakyti. Ar veikia giliosios schemos, ar yra sąmokslo teorijos, nulemiančios žmogaus valios vaidmenį tokioje tikrovėje? Tai labai įdomūs ir rimti klausimai. Kita vertus, norisi skaitytojus nuraminti, kad romane yra tiek skaitymo lygių, kad tikrai nebūtina sugaudyti visas nuorodas ir aliuzijas“, – aiškina M. Adomėnas.
Kiekvienam rašytojui reikalingas redaktorius
Autorius atskleidė, kad jis linksta prie rašymo kaip amato, o ne literatūros kaip įkvėpto meno teorijos.
„Turiu pasakyti, kad visiškai ramiai gyvenau nepasakodamas istorijų ir iš manęs nesiveržė begalinis noras pasipasakoti. Greičiau, kaip tikram filologui, tiesiog norėjosi teksto, kurį būtų smagu skaityti. Bet ir dabar, knygai pasirodžius, neturiu ir nekuriu iliuzijų, kad ši knyga yra didis menas, nes man kur kas labiau priimtinas supratimas apie rašymą kaip apie amatą. Tad ir norėjosi gerai padaryti daiktą, sukonstruoti jį taip, kad nekyšotų palaidi galai, kad niekas nekliūtų.
Mes dažnai nuvertiname amato reikšmę literatūroje. Kalbėdami apie rašytojus, kažkodėl įsivaizduojame, kad tai būtinai turi būti meniškos sielos žmonės su galvomis anapus debesų. Tas romantinis menininko vaizdinys šiaip jau yra baisus krūvis rašantiems, nes rašytojai ima jausti, kad kaskart turi sugalvoti kažką nepaprastai naujo ir originalaus. Bėda ta, kad, išskyrus tikrai didelius talentus, toks iš spaudimo nuolat būti originaliam atsirandantis rašymas dažnai pagimdo tiesiog nepaskaitomus tekstus. O štai detektyvai ir trileriai šiuo požiūriu kitokie: jie uždeda griežtus žanro reikalavimus, negali parašyti bet ko, kiekvienas dalykas turi sklandžiai sekti vienas kitą ir atitikti logikos reikalavimus. Kitaip tariant, tokiose knygose žmogus negali sėsti į automobilį, o atvažiuoti su dviračiu“, – šypsojosi autorius.
Per pristatymą autorius ne kartą pabrėžė, kad tai, kokia knyga yra, – didelis ne tik jo kaip autoriaus, bet ir prie knygos dirbusių redaktorių nuopelnas.
„Kai klausiama, kaip man pavyko suvaldyti tekstą, aš savo ruožtu žiūriu į redaktorius, kurie geriausiai žino, kaip vyko darbas, kaip scenos slankiojo iš skyriaus į skyrių, kaip buvo ieškoma ritmo, dinamikos, galvojama, kad gal jau metas pakeisti plokštelę, pridėti veiksmo. Ir tokiame dėliojime tikrai nėra jokios mistinės giluminės būtinybės, viskas daroma labai pragmatiniais sumetimais: būtent skaitomumas, skaitymo smagumas yra pagrindinis kriterijus. Nebuvo jokio išankstinio plano, prieš pradėdamas rašyti nežinodavau, kaip skyrius baigsis. Net darbinio romano pavadinimo neturėjau, kol nesusėdom su leidyklos redaktore Saulina ir nepradėjome apie tai galvoti“, – darbo užkulisius atskleidė M. Adomėnas.
Pasak jo, sunkiausias dalykas buvo išgaudyti visokius neatitikimus.
„Pamenu, jau vienoje paskutinių redakcijų aptikome, kad štai herojus nueina miegoti nenusirengęs, o už penkiasdešimties puslapių rašau apie šone sudėtus jo drabužius. Tai va, būtent tokius dalykus išgaudyti buvo tikrai sudėtingas uždavinys, todėl esu tikras, kad kiekvienam rašytojui reikalingas geras redaktorius“, – sakė M. Adomėnas.