Literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos organizuojamas festivalis jaunuosius knygų mylėtojus, juos lydinčius suaugusiuosius bei keturkojus draugus pakvies į nuostabų gamtos kampelį – Anykščių Dainuvos slėnį. „Nuotykiai tęsiasi“ vyks birželio 10–11 d., per šias dienas literatūros šventėje lankytojai išvys teatralizuotus pasirodymus, koncertus, galės sudalyvauti tikroje knygos premjeroje ir teatralizuotuose pasirodymuose.
Taigi kalbamės su Agne, kurios pamokanti ir šviesi knyga „Dingęs arbatinukas“ glaudžiai susijusi su šiųmetine festivalio tema – draugyste.
– Kodėl jums pasirodė svarbu parašyti knygą būtent apie draugystę?
– Draugystė yra neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. Pirmosios draugystės ne su šeimos nariais ima megztis vos tik vaikai palieka namų erdvę. Tai gali nutikti kieme, trumpesnėje ar ilgesnėje išvykoje, darželyje, būreliuose, mokykloje. Tos pirmosios draugystės nepaprastai svarbios, brangios, kartais išliekančios visą gyvenimą, tačiau kartais gali būti ir labai skaudžios bei jautrios. Man, kaip mamai, norėjosi su savo dukra, kartu ir su kitais skaitančiais vaikais, pasitelkus kūrybą, pasikalbėti apie draugystės svarbą. Parodyti, kad net ir pačioje gražiausioje draugystėje, nesvarbu, ar esi vaikas ar suaugęs, gali nutikti visko ir kaip susidūrus su nemaloniomis patirtimis nepamiršti, kokia nepaprasta vertybė yra draugystė.
– Ką draugystė jums pačiai reiškė vaikystėje?
– Man, tikriausiai, kaip ir daugumai, draugystė vaikystėje buvo ta ašis, aplink kurią sukosi pasaulis. Pamenu, kad šeimos nariai tartum nukeliavo į antrą planą. Atrodė, kad nėra nieko svarbiau, nei turėti draugą, su kuriuo gali pasikalbėti, kurį gali išklausyti, apkabinti, žaisti, viskuo dalytis... Aš net prabusdavau su mintimis kuo greičiau pamatyti savo draugus.
Ir nutikus pirmiesiems konfliktams, nesutarimams buvau sukrėsta, įskaudinta, jaučiausi taip, lyg tvirtas pagrindas po kojomis būtų ėmęs drebėti ir aižėti. Dabar, būna, šypteliu prisiminusi visus tuos pykčius. Suaugusio žmogaus akys į tai, kas vyko vaikystėje, žvelgia kiek kitu žvilgsniu. Matyt, dėl to vaikystėje buvau įsitikinusi, jog tėvai manęs nesupranta.
Gimus dukrytei Kamilei suvokiau, kad ir jos kasdienybė vieną dieną ims suktis aplink draugus, ją taip pat aplankys mintys, kad aš jos nesuprantu, o mūsų abiejų pasauliai ir patirtys visiškai skiriasi. Iš patirties ir susivokimo apie tai, kas dar laukia ateityje žvelgiant į vaikystę jau nebe vaiko, o mamos akimis, ir atsirado šis kūrinys.
– Kaip gimė pagrindiniai „Dingusio arbatinuko“ istorijos personažai? Kodėl pasakojimui pasitelkėte būtent personifikuotus gyvūnus?
– Kai pradėjau rašyti knygą, vis įsivaizdavau ne tik knygą savarankiškai skaitančius vaikus, bet ir šeimas, kuriose vaikams tėvai skaito nuo gimimo. Mudu su vyru Kamilei skaitome nuo pirmųjų jos gyvenimo dienų. Pačioje pradžioje ji niekuo kitu taip nesidomėjo kaip gyvūnais. Ją ypač žavėjo kiškiai ir voverės, todėl jie ir yra pagrindiniai kūrinio veikėjai. Personifikuoti gyvūnai atsirado visiškai natūraliai. Tai tartum padiktavo dukrytė, kuriai ir rašiau šią knygą.
Man pačiai pasitelkus gyvūnus norėjosi kiek sušvelninti pagrindinių veikėjų konfliktą ir kartu „sustebuklinti“ patį pasakojimą kiek atitrūkstant nuo visiškos realybės. Bandžiau suderinti realybe dvelkiančią draugystės temą su fantaziją įaudrinančiu, išgalvotu gyvūnų pasauliu.
– Ar rašydama istoriją prieš akis matėte būsimas iliustracijas? Kaip atrodė jūsų ir knygos iliustratorės Ievos Juknytės kūrybinis procesas?
– Mačiau! Nepaprastai aiškiai. Savo galvoje susidėliojau kiekvieną, net pačią mažiausią smulkmeną, apgalvojau, kaip ji turėtų atrodyti. Galbūt čia įsijungė ir mano kaip fotografės patirtis matyti pasaulį vizualiai.
Be galo džiaugiuosi, kad iliustratorė Ieva mano rašytą tekstą pamatė neįtikėtinai panašiai. Mus su Ieva suvedė leidykla „Nieko rimto“. Parodė jos darbus ir paklausė, ar aš sutinku, kad ji iliustruotų mano kūrinį. Jos darbai man patiko, tad sutikau ir tikrai leidau jai dirbi savo darbą. Pasitikėjau ja ir jos kūrybiniu procesu. Ievos paprašiau vos dviejų dalykų – kad iliustracijos būtų švelnių pastelinių spalvų ir su kuo daugiau smulkių detalių, į kurias nukrypsta mažesnių vaikų akys, kai jiems skaito tėvai. O tada nekantriai laukiau rezultatų, kurie tikrai pateisino mano lūkesčius.
– Knygoje rašoma, kad „Dingęs arbatinukas“ skirtas 7–10 m. vaikams. Kodėl pasirinkote būtent tokią amžiaus kategoriją?
– Būtent šią amžiaus kategoriją pasirinkau nesąmoningai. Kaip jau minėjau anksčiau, rašiau ne tik patiems skaitantiems vaikams, bet ir vaikams, kuriems dar skaito tėvai. Manau, kad aš tiesiog rašiau. Sudėjau savo mintis, idėjas, patirtį, o tada pabaigusi kūrinį supratau, kokiai amžiaus kategorijai jis galėtų būti aktualiausias.
– Vis kalbame, kad reikia kuo daugiau istorijų apie įvairias žmogaus tapatybes: lyties,
seksualinės orientacijos, religijos, rasės, kultūros ir taip toliau. Rodos, temos tik ir laukia rašytojo plunksnos. Tačiau svarstau, galbūt net ir talentingas rašytojas, pamėginęs pataikyti į trūkstamą temą, dėl įvairovės rizikuoja menine turinio kokybe? Kaip manote, ar visi rašytojai gali mėginti tokių temų imtis?
– Pati be galo mėgstu skaityti, tad kas kartą, kai autoriai imasi įvairesnių, galbūt kiek netradicinių temų, nudžiungu, nes ta įvairovė reikalinga, praplečia mūsų visų akiratį. Tačiau ar visi gali imtis tokių temų, nuoširdžiai abejoju. Esu linkusi manyti, kad kūryba keliauja iš širdies į širdį. Jog kuriantis žmogus kuria, nes jaučia, kad turi ir nori pasakyti kažką viena ar kita tema. O jeigu neturi? Neatrodo teisingas sprendimas rašyti tik todėl, kad yra temų, kurios taip ir laukia būti aprašytos. Turinio kokybė atsiranda iš patyrimo, žinių, kai kalbama apie tai, kas tau nėra svetima ar primesta. Tad esu linkusi manyti, kad ir kaip reikalinga įvairovė, kūryboje būtina nepamesti savęs.
– Parašėte ne tik knygą, bet esate ir aktyvi knygų apžvalgininkė. Kaip vertinate vaikų literatūros situaciją, palyginti su suaugusiųjų knygomis? Ar vaikiškoms knygoms pakanka dėmesio?
– Vaikų literatūra gausi, turtinga, įdomi, turinti ką pasakyti ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam, tik tiesa ta, kad knygų apžvalgininkai jai skiria neįtikėtinai mažai dėmesio. Tai pastebiu ne tik aš pati, bet ir leidyklos, su kuriomis bendradarbiaujame. Dėl šios priežasties, gimus dukrytei, pati ir ėmiau dalytis vaikiškų knygų apžvalgomis. Man trūko kalbėjimo apie įvairaus amžiaus knygas vaikams, jų rekomendacijų.
Socialiniuose tinkluose mane supa gausus tėvų būrys. Bene kasdien sulaukiu prašymų rekomenduoti knygas skirtingo amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų temą, žanrą, aktualumą, iliustracijas ir kitus aspektus. Tai puikiai įrodo, kad tėvams aktualu, naudinga ir kad knygų apžvalgininkų dėmesio vaikiškoms knygoms tikrai nepakanka.
– Kaip manote, ar egzistuoja tam tikros įtampos tarp bookstagramerių ir literatūros kritikų? Ar pati turite savo mėgstamiausius knygų kritikus arba apžvalgininkus?
– Nesmagu pripažinti, tačiau įtampa tikrai egzistuoja. Ir liūdniausia, kad tą įtampą neretai kuria patys literatūros kritikai, kuo nuoširdžiai ilgą laiką negalėjau patikėti ėmusi dalytis knygų apžvalgomis socialiniuose tinkluose. Kad ir kaip kritikams nepatinka knygų apžvalgininkų glausti, paprasti, ne akademiniai nuomonės išsakymai apie vieną ar kitą kūrinį, reikia pripažinti akivaizdų faktą, jog socialiniuose tinkluose parodytos, aptartos knygos pasiekia milžinišką žmonių auditoriją. Tad kodėl pykti, kad mes vieni kitus skatiname skaityti? Net jeigu tas skatinimas įvyksta vienu paprastu žodeliu „patiko“? Yra žmonių, kuriems ir tiek pakanka, kad jie panorėtų perskaityti knygą. Juk bookstagrameriai nesiekia pakeisti literatūros kritikų, užimti jų darbo vietų, jie puikiai supranta, kad šios apžvalgos neprilygsta profesionaliai literatūros kritikai. Atrodo, vietos po saule šiuo klausimu turėtų užtekti visiems, gaila, kad kol kas vis dar vyksta žodiniai pasistumdymai.
Pati turiu įprotį perskaičiusi knygą visų pirma parašyti knygos apžvalgą socialiniuose tinkluose, o tada, jei turiu laiko, paskaitau, kokiomis mintimis apie tą patį kūrinį pasidalijo kiti knygų apžvalgininkai. Kol kas artimiausios mintys knygų klausimu yra su @book.duo merginomis ir @knygu_dama. Net jei nuomonės vienu ar kitu klausimu dėl kūrinio nesutampa, visuomet būna įdomu perskaityti jų argumentus.
– Kaip pati renkatės vaikiškas knygas, kas turi įtakos jūsų pasirinkimui? Ar lengvai atsisveikinate su perskaitytomis?
– Vaikiškas knygas renkuosi be galo atsakingai. Man svarbu, ką aš skaitau savo dukrai ir ką ji savarankiškai skaitys ateityje. Be galo myliu vaikų literatūros klasiką, stengiuosi į dukros biblioteką įtraukti ne tik autorių iš viso pasaulio, bet ir nepamiršti savų, lietuvių autorių bei aprėpti kuo daugiau skirtingų temų įvairiais klausimais. Tikiu, kad knygos yra nuostabus įrankis vaikui pažinti jį supantį pasaulį, tad kuo knygos įvairesnės, tuo vaiko suvokimas apie pasaulį darosi platesnis.
Su skaitytomis knygomis atsisveikinti nėra lengva. Nuo vaikystės abu su vyru buvome savo tėvų ir senelių mokomi, kad knygos yra didelis turtas. To mokome ir savo dukrytę. Tad su knygomis elgiamės pagarbiai. Labiausiai patikusias paliekame savo lentynoje, o visomis kitomis dalijamės su visais, kuriems taip pat patinka skaityti. Neretai knygų dovanojame senelių namams ar mažesnių kaimų bibliotekoms.
– Kokius dalykus norėtumėte akcentuoti būsimiems „Dingusio arbatinuko“ skaitytojams, į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį?
– Visuomet prisiminti, kas yra svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime. Kad ne materialūs, o žmogiški, vertybiniai dalykai mus daro laimingus. Ir visai nesvarbu, koks tavo amžius, esi vaikas ar suaugęs, pykčių su draugais pasitaiko visuomet, tik geriausi draugai tuos pykčius geba išspręsti, na, o visi kiti, norim to ar nenorim, laikui bėgant atsisijoja.