– Šią savaitę intensyviai ruošėtės Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ premjerai (idėjos autorė, režisierė, choreografė Greta Grinevičiūtė). Ji įvyks netradicinėje erdvėje – Nacionalinėje dailės galerijoje. Kokios įtakos rašant spektaklio muziką turėjo galerinė erdvė?
– Erdvė, kurioje mes veikiame, vizualinio meno galerija, daro didelę įtaką – viskas ten skamba kitaip. Garsas tampa garso meno kūriniu labiau negu spektaklio muzika. Ši didelė ir ištempta galerinė erdvė turi daug aido, atspindžių. Ji visiškai pakeičia balsų, skambančių iš garso irašų, estetiką, jausmą ir reikšmę. Svarbu pasakyti, kad Gretos spektakliai nelabai telpa į tradicinę formą. Tai padeda apie garsą mąstyti kaip apie konceptualų istorijos pasakojimo metodą. Garsas nėra simuliacija emocijoms. Šio spektaklio garsą įsivaizdavau kaip kino filmą. Jis turi savo žinutę, jis jaučiasi ir girdisi kaip dokumentas. Greta spektakliuose labai mėgsta naudoti kameras, visa atmosfera kuriama kinematografiškai. Aš ne tik rašau muziką, bet ir pati esu spektaklio dalis. Neturiu personažo, nevaidinu, bet būnu scenoje tam tikroje būsenoje.
– Spektakliams kuriate unikalią garsinę atmosferą, daug galvojate apie muzikos konceptualumą. Ne visi teatre muzikai skiria tiek daug dėmesio, kai kam ji atlieka fono funkciją. Ar būna, kad spektakliuose vargstate nuo ten skambančių garsų? Kaip apskritai vertinate garsą Lietuvos teatre?
– Kuriu per konceptualumą, bet neneigiu kūrybos, kuri yra intuityvi, emocinė. Aš labiausiai pavargstu nuo kakofonijos, kai vienoje scenoje skamba būgnai, kitoje – elektronika, trečioje – koks nors žinomas kūrinys, o ketvirtoje – pianinas. Tada man kyla klausimas: „O tai koks čia personažas?“. Nemėgstu, kai muzika laikoma fonu. Nors fonu ji tampa dažnai, bet ir jis gali pasakoti istoriją, būti aktyvus reikšmės kūrimo procese. Aš noriu suprasti, ką muzika man duoda. Ne tai, kad ji tiesiog „liūdna“, „linksma“, „kokybiška“, „nekokybiška“, o koks personažas ji galėtų būti? Nedažnai apie tai kalbama. Bet Lietuvos teatre yra daug puikios muzikos, turiu savo mėgstamus kompozitorius.
– Kaip jūs sukuriate muzikinius personažus?
– Rašydama muziką galiu sugalvoti, kad, pavyzdžiui, personažas yra tam tikro laikmečio kavinės grupė. Tada galvoju, kas ten galėjo skambėti, kokį tekstą ta grupė dainavo. Arba personažas gali būti koks nors praeities balsas. Pavyzdžiui, performanse „Pilėnai*“ muzikos personažas yra dualus. Viena vertus, dramaturginė garso reikšmė ten yra asmeninis performerių archyvas, o kita vertus, jis yra istorinis dokumentas iš praeities – Sausio 13-osios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įrašai, padaryti prieš pat išjungiant transliaciją. Aš iš jų iškirpau agresyvius žodžius, palikau tik vietas, kuriose kalbama apie jausmus. Gretos spektaklio atveju personažas yra kino filmo ištrauka, o atmosferine prasme – pokalbis.
– Dirbate prie įvairių kino ir teatro projektų. Kaip atsirenkate bendrakeleivius? Su kokiais žmonėmis sutinkate leistis į kūrybinį procesą?
– Dažnai apie tai galvoju, kai gaunu naujų pasiūlymų. Visi mano, kad aš labai užsiėmusi – nereikia taip galvoti. Man įdomu nauji dalykai, nauji iššūkiai, visada gera išgirsti pasiūlymus. Jei nesu mačiusi žmogaus darbų, pirmiausia pažiūriu, koks jo skonis, išklausau idėją. Jeigu esame nepažįstami, vienas svarbiausių dalykų renkantis kolegas man yra pavaikščioti kartu į pasimatymus. Pabūti apie nieką: nueiti į teatrą, pašnekėti apie tai, kokie filmai patinka. Klausinėju visko, bandau pažinti žmogų.
– Turbūt ne visi šiais skubos laikais nori pažinčiai skirti tiek daug laiko?
– Aš ir nedirbčiau su tuo, kas nenori skirti laiko, nes man tai yra asmeninė kelionė. Yra kompozitoriai, kurie prisijungia į antrą proceso dalį ar pabaigą, greitai sukuria muziką tam, ką jau mato. O aš kuriu kitaip – iš proceso. Žinau, kad su kūrybine komanda praleisiu daug laiko, dažnai kolegos tampa draugais. Būna, kad žmonės žino, kaip kūriau anksčiau ir prašo padaryti taip pat, kaip konkrečiame spektaklyje. Jei reikia kopijuoti, tada atsisakau. Mes gi neprašome aktoriaus būti tokiu pačiu personažu.
– Menininką įprasta įsivaizduoti iracionalų, iš intuicijos, emocijų veikiantį žmogų. Tačiau jūs savo kūrybinį procesą pradedate nuo tyrimo. Nors esate menininkė, rašote ir disertaciją, kurią netrukus ginsitės. Ar tarp jūsų vidinės menininkės ir vidinės mokslininkės vyksta dialogas? Jei taip – koks?
– Disertacija man labai padėjo. Moksle yra be galo daug kūrybos, daug naujų idėjų, minčių, įžvalgų. Tinkamų žodžių radimas man, kaip menininkei, padeda suprasti, kaip aš kuriu. Kai galvoju apie savo muzikos ar garsų užgarsį, vis dėlto mąstau ir racionaliai, ir iracionaliai. Dažnai galiu būti vedina koncepto, bet gale padaryti jausminį sprendimą – kaip man gražiau. Žmogus gi turi protą ir širdį, jie vienodai naudojami. Bet bandant įsivardinti kūrybos metodą, net jei jis ir bus jausminis, tam vis tiek reikės žodžių ir kažkokios struktūros.
– Esate plataus spektro menininkė: baigėte studijas Vilniaus dailės akademijoje, o pavasarį MMLAB debiutuosite režisierės rolėje. Ar profesinė kompozitorės etiketė, pagal kurią dažniausiai jus žino, jūsų neriboja?
– Esu daug apie tai galvojusi, tikrai manau, kad etiketės riboja. Aš visą gyvenimą grojau, visi galvojo, kad būsiu fortepijono atlikėja. Norėjau kurti, bet nežinojau, kad galima studijuoti kompoziciją. Man ir kinas įdomu, ir fotografija, ir tapyba. Kai buvau medijų meno studentė, dirbau su kostiumais, rašiau muziką. Dabar dėstau Vilniaus dailės akademijoje, bet baiginėju Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Kai siunčiu į užsienį savo kūrybinę biografiją, visą laiką rašau, kad esu menininkė (ang. artist) ir su garsu dirbu kaip su pagrindine medija. Užsienyje tai atveria žmonėms vaizduotę, deja, Lietuvoje mes taip dar neįvardiname. Taip, etiketė yra dalykas, ateinantis iš praeities. Manau, kad menininką šiais laikais svarbu suprasti plačiau. Bet įvardinimas kompozitore man patinka, aš to ilgai siekiau. Kadangi studijavau medijų menus, manęs akademikai dažnai nemato kaip kompozitorės akademikės. Aš ir nesu akademikė, bet kompozitorė esu.
Spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ premjera Nacionalinėje dailės galerijoje įvyks lapkričio 29 ir 30 d.
