Agnė Sabulytė pristato naują dainą: gal kažkam atlieps ar padės išbūti savose istorijose

Dainininkė, kultūrinių projektų sumanytoja, poetė Agnė Sabulytė, muzikinio, patriotinio projekto „Laisvės kovų dainos“ iniciatorė, šiandien pristato trečią autorinę dainą „Atminimai“, iš kuriamo dainų ciklo „Moters gyvenimo ir gamtos ratų paralelėse“, kviesdama nebijoti išbūti žiemoje, šaltyje, patiriant baimes ir netikrumą, tam, kad be kompromisų atrastume savo gyvenimo esmę ir su dėkingumu atminimams pasitiktume pavasarį, rašoma pranešime spaudai.

– Tai jau trečia per pusę metų Jūsų autorinė daina, intensyvus kūrybinis etapas?

– Taip. Šie metai iš miesto ritmo dėmesį labiau nukreipę koncentruoti į gamtą, save, aplinką, buvo didelis stimulas kūrybai. Per šiuos metus inicijavau ir su kolegomis įrašėme nemažai kūrinių: tiek laisvės kovų dainų temoje, tiek prisiliečiau prie įvairių tautų liaudies dainų, taip muzika keliaudama po pasaulį.

Pradėjau taip pat įrašinėti originalią savo kūrybą, kuri vis nedrąsiai brendo mintyse, užrašų knygose. Pandemija sustabdė įprastines veiklas, bet atidarė duris susitikimui su savimi, aplinka, su kūryba, apmąstant, ką, kaip ir su kuo norime daryti, kur mus veda Dievas.

„Atminimai“ – tai trečia mano autorinė daina, kartu su muzikos prodiuseriu Saxtone ir videomenininku Matu Vaišnoru. Džiaugiuosi ir jaudinuosi, paleisdama ją skristi, ar suras ji širdis, namus, kuriems atlieps, nuramins, ar įkvėps.

– Apie ką ši daina?

– Toliau tęsiu savo originalių dainų ciklą „Moters gyvenimo ir gamtos ratų paralelėse“. Kiekviename moters išgyvenime, istorijoje galima įžvelgti sąsajų su gamtos tam tikru ciklu. Kartais moteris – pavasaris, kartais – vasara, tam tikrais etapais – ruduo ar žiema. Tas etapas nebūtinai sutampa su kalendoriniu gamtos ritmu, kartais moteris greičiau ar lėčiau išgyvena ciklus, kartais peršoka. Žavu stebėti ir atpažinti tas persipynusias moters ir gamtos paraleles, jas sudėti į tekstus, melodijas, vaizdus. Dalintis.

Pirmoji daina, kurią pristačiau rudenį su didžėjumi Dirty Vibezs per savo gimimo dieną buvo „Ežerai“, moters ir vasaros dialogas su gamta, vandens stichija, vėliau – Kalėdų daina, duetas su violončelistu ir muzikos prodiuseriu Justu Kulikausku, apie muziką apjungiančią mus visus, kur bebūtume, suteikiančią vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad me esame ne vieni, koks sudėtingas laikas bebūtų, o trečioji, paskutinė daina „Atminimai“ – perėjimas iš žiemos ciklo, lyg sapno, į pavasarį.

Kai praeitis užšaldoma po ledu, kad pabusti iš naujo. Pasilieka dėkingumas, šildantis iš vidaus, lyg malda, ir stingdančiame šaltyje suteikiantis viltį išlikti. Tą stingdančio šalčio būseną manau yra patyrusi ne viena moteris, į kurią mes atvedamos ne veltui. Moteris būna saulė, būna vanduo, būna žemė, būna oras. Savus atminimus, išgyvenimus, kai kuriuos užšaldo, kad vėl galėtų pasitikti pavasarį ir subrandinti vasaros derlių.

Mano dainos – tikros istorijos. Gal kartais perdaug atviros ir nuogos, tikros žodžio, muzikos, ir vaizdo kūriny su dėkingumu. Gal kažkam atlieps ar padės išbūti savose istorijose, gal kažką įkvėps kurti ar ieškoti savo stiprybės šaltinių, būsiu laiminga.

– Kaip, kur gimsta dainos?

– Dainos gimsta iš patyrimų. Susideda tekstuose, melodijose, vaizdiniuose. Mano mūza – pats gyvenimas, kai kiekvienos dienos pulsas – potencialus dainos ritmas, o įsiminusios emocijos – būsimos melodijos užuomazgos, nebijant nei disonansų, nei pauzių ar staigių ritmo pakeitimų, nei pasyvios linijos, kurioje tyliai pulsuoja mintis. Tiesiog stebėti save ir pasaulį aplinkui belieka.

Taip skatinu kūrybiškai žvelgti į gyvenimą ir savo vaikus bei mokinius. Džiugu matyti, kai vaikai atranda motyvaciją mokytis per kūrybą, savo idėjų realizavimą. Tai, ką atradau, perduodu kitiems.

Stebiu, kaip per mano dainavimo pamokas moteris atsipalaiduoja, pažįsta savo kūną naujai, kaip jos akys pradeda šviesti ir ji pozityviai nusiteikusi išeina į savo kasdieninį vyksmą dainuoti gyvenimo. Matau prasmę, ką atrandu kūryboje, dalintis su kitais.

– Kas Jums yra kūryba?

– Kūryba – stebuklas, Dievo dovana, kuri padeda eiti į priekį, tikėti, šviesti, dalintis, mylėti. Nuo pat mokyklos laikų prisimenu, kad nuostabiausias momentas būdavo grįžus po pamokų namo atsisėsti prie pianino ir groti bei dainuoti pagal kokią nors poeziją taip išreiškiant dienos patirtis, atradimus, jausmus.

Kiekvieną kartą kūrybiniai atradimai – neapsakomi žodžiais, už juos iškalbingiau tik patys darbai, kartais galbūt svarbūs daugiau tik pačiam kūrėjui, kartais surandantys rezonansą ir su daugeliu klausytojų ar per laiką atrandami. Kūryba yra gyvenimas. Su savo tempu, dinamika, nuotaika ir sustojimais.

– Kas Jums yra pavasaris?

– Gražu šiais metais buvo stebėti sniegynuose paskendusią gamtą. Tam stingdančiame šaltyje ir akinančiame baltume formavosi tobulas grožis. Medituodamas tokiuose vaizduose supranti, kad pavasaris neįmanomas be darganos ir gruodo. Taip ir žmoguje – atradimas, pajautimas savęs ir pasaulio įvyksta po sudėtingų išbandymų, kartais, kai atrodo, kad jau sunku įkvėpti. Manau, visa tai tam, kad surastume esmę be jokių kompromisų.

Linkiu visiems pasitikti savo pavasarį, atrandant tai, ko ieškojo siela, žinoma, pažįstant su meile ir patį save.