Agnija Šeiko: iki šiol šokis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalimi

Viena iš Klaipėdos kultūros magistro vardą šiais metais pelniusių – klaipėdietė šokėja, choreografė, šokio pedagogė Agnija Šeiko. Anot jos, tai vienas svarbiausių įvertinimų. Visgi, kaip prisipažino A. Šeiko, iš savo miesto sulaukus tokio palaikymo ženklo aplanko nevienareikšmiškos mintys. „Kyla vidinė drama. Nežinau, ar teisinga ši žmonijos sugalvota sistema, kai vieni iškeliami virš kitų. Yra daug žmonių, kurie verti apdovanojimų, nuoširdžiai dirbančių. Iš vienos pusės, džiugu, iš kitos – bendruomenė labai nedidelė, tai įneša šiek tiek atskirties“, – sakė šokėja, kartu ir atkreipdama dėmesį į problemą – iki šiol dauguma šalies šokėjų atstovauja nepriklausomam sektoriui, nėra nė vieno valstybinio šokio teatro.

„Tokia šokio meno situacija Lietuvoje – yra tik nevyriausybinis sektorius (išskyrus baleto trupes, kurios yra didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje). Kiekvienas įvertinimas, apdovanojimas mus stiprina. Tai tarsi įrodymas, kad šiuolaikinis šokis turėtų būti traktuojamas taip pat kaip ir kitos meno šakos. Šokio studijos rengia šokėjus, kuriems vienintelis šansas norint pasilikti Lietuvoje – tapti laisvai samdomu menininku“, – iškėlė aktualų klausimą A. Šeiko.

Ieškojimo ir atradimo būsenoje

Visas kūrėjos gyvenimas tampriai susijęs su šokiu. Paklausta, kaip atėjo noras išreikšti save per šokio meną, A. Šeiko sakė, kad tai tas pats, kaip kvestionuoti, kodėl gimęs lietuviu, graiku ar britu kalbi savo gimtąja kalba.

„Laimingi tie žmonės, kurie pakankamai anksti suranda savo kalbą. Mano kalba – judesio, nuo pat mažumės. Niekas manęs taip netraukė kaip baletas, šokis. Tai buvo natūralus ėjimas tuo keliu. Taip, paauglystėje buvo visokių abejonių, kurias sukėlė neįstojimas į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tarsi pasikeitė kryptis, tarsi sustojau, pamaniau, kad studijuosiu literatūrą. Visgi, matyt, žvaigždės ir vidinė pajauta leido suprasti, kad vis tik šokis yra mano kalba, jei ja nekalbėsiu – nebūsiu savimi. Toks organiškas pasirinkimas“, – pasakojo pašnekovė.

Į pastebėjimą, kad choreografiją Klaipėdos universitete ir Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“ studijavusiai, Šeiko šokio teatrui vadovaujančiai A. Šeiko turbūt nelikę jokių teatro ir šokio paslapčių, pašnekovė šypsodamasi sakė, kad visko iki galo nereikia žinoti: „Ateina mirtis, kai leidi sau pasakyti, kad viską žinai – tada jau viso gero, nelieka prasmės. Svarbu visą laiką būti ieškojimo ir atradimo būsenoje.“

A. Šeiko pastebėjimu, esame teatro šalis, tad dažnai bandome šokį įsprausti į teatro logiką – kuriamas personažas, vystomas vaidmuo, išreiškiami jausmai, tačiau šokis savyje esą koduoja kitus principus.

„Kūnas autentiškas, priėjimo prie vaidmens negali atsieti nuo savęs – eini per savo kūną, per tai, kas tu esi. Apskritai klaustukas, ar tai yra personažo kūrimas... Ne veltui šokis labai nutolęs nuo naratyvo, siužeto. Baletas turi savo tradiciją, dėliojama dramaturgija, o šiuolaikinis šokis šiek tiek nuo to tolsta. Daug kalbama apie idėjas, jausmus, nekuriant ryškių personažų – kitokia logika. Dirbama su asmeninėmis žmonių patirtimis, prisiminimais, jausmais. Asmeninė patirtis transliuojama per kitą lygmenį – globalesnį ir bendražmogišką, šiek tiek kitaip negu aktorius kuria savo personažą“, – paryškino skirtumus A. Šeiko.

Šeiko šokio teatras egzistuoja kone penkiolika metų. Nuo 2016-ųjų teatras surizikavo ir pakvietė šokėjus dirbti, kaip sakė A. Šeiko, full time. „Pakankamai didžiulis iššūkis, nes negaunant stabilaus finansavimo – nėra lengva, tačiau bandome visais būdais tai įgyvendinti, sukurti šokėjams darbo vietas. Tada įmanoma užauginti kokybę, kviesti užsienio choreografus“, – pasakojo ji.

Karantinas, teatro vadovės žodžiais tariant, „stipriai davė per galvas“: „Kaip ir visiems, nelengva, bet susivienijome, atvirai kalbėjomės su komanda, netgi buvome atsisakę atlyginimų, kad teatras išliktų. Su antruoju karantinu situacija taip pat sudėtinga – iš dalies prastovose, iš dalies dirbome. Bet bandome gyvuoti. Jei viskas bus gerai, rytoj turėtume išskristi į Daniją su spektakliu. Tikras stebuklas! Šokio spektaklių formatai, kaip juokauju, lankstūs, kaip ir šokėjai. Turime spektaklių lauke, mieste. Jau pernai vasarą daug dirbome, rodėme spektaklius viešose erdvėse – taip ir šiemet. Turime verstis kūliais, kad užsidirbtume, žiūrovą susigrąžintume, ir patys pasirodytume.“

Šokis savyje koduoja daug laisvės, pasipriešinimo

Šiuolaikinis menas sulaukia dviprasmiškų vertinimų, o kaip šokis? „Patiko kolegos Audronio Imbraso išsakyta mintis, kad šokis – tautos sąmoningumo ir laisvėjimo lakmuso popierėlis. Šiuolaikinis šokis nėra sisteminis, užtat ir kyla konfliktai, neigiamas požiūris. Iš esmės, jis nuo pat atsiradimo savyje koduoja daug laisvės, pasipriešinimo. Žinoma, tai gali slėpti ir nekokybę, kadangi tai yra „čia ir dabar“ vykstantis menas“, – samprotavo šokėja.

Klasikinis menas, anot jos, iki mūsų atėjęs išfiltruotas, todėl turi didžiausią išliekamąją vertę, o šiuolaikinio šokio skalė labai plati – tiek kokybės, tiek formos, tiek turinio prasme.

„Esame atėję iš stiprios sistemos – todėl žmonėms norisi, kad viskas būtų aišku, suprantama. Šokis palieka daug erdvės interpretacijai, tarsi susitikimas su savimi – netgi jei ir nepatinka. Vis dėlto, situacija pasikeitusi, daug geresnė, nei buvo prieš penkiolika metų – net lyginti nėra ką. Anuomet daugelis išvis nesuprato, ką darome. Buvome pripratę matyti sisteminius žanrus – su aiškia mokykla, taisyklėmis. Čia staiga įpuola tokie, kurie leidžia sau nustumti ribas – tai iki šiol sukelia įvairių reakcijų“, – apie žiūrovo lūkesčius kalbėjo A. Šeiko.

Viename savo interviu A. Šeiko sakė, kad šokis – tai laikas. Šios minties ji neatsisako ir šiandien: „Iš tikrųjų, laikas – visais pjūviais, visomis prasmėmis. Judesio, buvimo scenoje, choreografijos atlikimo. Laikas – vienas svarbiausių elementų.“

Leidžia gyvenimui būti atviram

Paprašyta pafantazuoti, kaip atrodys „šiuolaikinis“ šokis po daugelio metų, kokių elementų jame atsiras, A. Šeiko nebuvo niekuo tikra – atsakyti sunku, nes nežinia, kaip visa Žemė atrodys. Per šiuos metus pamatėme, kad nieko negali kontroliuoti ar numatyti.

„Šokis keliauja su savo laikmečiu arba netgi jį intuityviai peršoka. Didžiulė sąsaja su tuo, kas vyksta aplink, kokios problemos, kuo žmonės gyvena, kas yra svarbu. Jei pažvelgti į praeitį kaip atskaitos tašką – technologijos atsirado šokyje. Visoje Europoje buvo galima pamatyti daug pastatymų, kuriuose vyravo technologijos – išmanieji prietaisai, robotai. Buvo įdomu visa tai stebėti. Vėliau visas technologijų bumas pasiekė mūsų kasdieninį gyvenimą, tapo neatsiejama dalimi. Kas tuomet atsitinka? Visada grįžtama prie žmogiškumo, tikro kūno, emocijų – šis elementas visada išliks, nebent tapsime robotais, – nusijuokė A. Šeiko. – Kūnas niekada nesumeluoja... Deja, šiandien mūsų visuomenėje kūnas užmirštas, paliktas. Bet šokis vis grįžta, jis bus visada.“

Ar šokis pačiai A. Šeiko visada išliks svarbiu, ji atsakyti negalėjo. „Nustojau rūpintis tuo, kaip bus. Dabar man virš keturiasdešimt. Iki šiol šokis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalimi – viskas sukosi tik apie tai. Vakar po ilgo užsidarymo rodėme spektaklį žiūrovams. Stoviu ir galvoju, kokia esu laiminga. Be galo įdomus gyvenimas. Matyti šokantį žmogų, būti arti kūrybinio proceso – norėčiau, kad taip ir liktų. Ar taip bus? Esu pasiruošusi viskam. Žmonės atsiranda labai netikėtose situacijose, tad neprojektuoju. Leidžiu gyvenimui būti atviram“, – kalbėjo šokėja.

Per savo karjerą, A. Šeiko buvo nominuota ir apdovanota regioniniais ir nacionaliniais apdovanojimais. Vien per paskutinius kelerius metus jai teko tokie svarbūs prizai kaip Boriso Dauguviečio auskaras 2016 metais, „Auksinis scenos kryžius“ 2018 metais, Vitos Mozūraitės premija 2019 metais, Vyriausybės kultūros ir meno premija 2020 metais.