– Nuo ko prasidėjo spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ kūrybinis procesas? Kokie buvo jo etapai?
– A. Šeiko: Pirmosios idėjos šia tema gimė dar tuomet, kai buvo ruošiama paraiška, siūlant Klaipėdą kaip Europos kultūros sostinę. Buvo renkama istorinė medžiaga apie miestą bei jame gyvenusias iškilias asmenybes. Tai lyg mažo miesto sindromas, dėl kurio norisi atsiremti į garsius, svarbius žmones, siekiant sustiprinti tapatybę. Šiame kontekste Goda Giedraitytė pasiūlė kontroversišką Heinricho Schliemanno personą ir jo istoriją. Tuo metu juo domėjosi ir Britų muziejus, esantis Londone, kur buvo surengta jam skirta paroda bei išleistos jo biografinės, istorinės knygos.
Susidomėjimas kilo dėl Schliemanno asmenybės, puikiai atliepiančios dabartinį laiką. Naudojant populiarų anglišką terminą, jį galima įvardinti kaip self-made man. Tai buvo pirmoji ir ašinė tema, kuri mus sudomino ir pakvietė plėtoti idėją. Schliemanno biografijoje ryškus tiesos ir melo santykis, savo istorijos, įvaizdžio kūrimo istorija. Šios temos puikiai siejasi su šiandienine socialinių tinklų situacija, kuomet sunku atskirti tikrovę nuo mito. Jo biografijos, dienoraščių tyrinėtojai teigia, kad kai kurie faktai yra nerealūs, nes jie paprasčiausiai negalėjo įvykti dėl to, jog jis fiziškai negalėjo būti tam tikrose vietose bei dalyvauti didinguose to meto įvykiuose, kurių dalimi pats norėjo būti. Tokiu būdu iškilo ir žmogaus gyvenimo archeologijos tema per kurią galėjome klausti: kiek mes patys savęs atkasame, o kiek slepiame?
Po šių analizių pakvietėme prisijungti likusią komandos dalį – Sandrą Straukaitę, Sigutę Šimkūnaitę, Godą Dapšytę, kad galėtume tęsti spektaklio kūrybinį procesą. Nusprendėme daryti ne dokumentinį spektaklį, bet pasirodymą, paremtą minėtomis bendražmogiškomis idėjomis bei susijusį su Klaipėdos istorija.
– S. Straukaitė: Prisijungus prie proceso iškart gavome koncentruotą medžiagą, nuo kurios galėjome puikiai atsispirti. Norėjau, kad kostiumai panašėtų į kiautus, sustingusias skulptūras, fosilijas, iš kurių šokėjai galėtų išsinerti ir per šokį pasakoti žmogišką istoriją. Pirmajai daliai pasirinkome sovietinių laikų audinį, kurį radome užsilikusį ir sudūlėjusį. Jis pats atrodė kaip archeologinis objektas – audinį teko net išvalyti. Parduotuvėje jį išskleidus, pradėdavo byrėti smėlis. Kitai daliai pasirinkome veganišką šilką, kuris gražiai pabrėžė kūno linijas ir susiliejo su scenografijoje dominuojančiais mėlynais pelenais.
– Kuo, Jus, Agnija, iš choreografinės, o Jus, Sandra, iš vizualinės perspektyvos sudomino ši istorija? Kaip ji jus inspiravo?
– A. Šeiko: Keletą metų domiuosi archeologija, istorijos tyrinėjimais. Klaipėdos spektaklio kūrimo procese buvo tyrinėjimi Šv. Jono bažnyčios pamatai, kuriuos aplankėme su šokėjais. Kartu su mūsų bičiuliais archeologais praleidome keleta dienų. Vėliau pati choreografija gimė iš techninių archeologinių judesių, o viena iš spektaklio scenų buvo pilnai tuo paremta. Be to, negalėjome ignoruoti Schliemanno susidomėjimo Graikija, tyrinėjome sukulptūras, kai kurioms jų trūko galūnių, nepaisant pačios figūros tobulumo. Iš to kilo klausimas, kaip vienas kūnas gali papildyti kitą, užpildyti trūkstamą dalį. Kitose scenose taip pat galėjome abstrakčiai pritaikyti sudėtingą Schliemanno santykį su moterimis, jo mama, dvejomis žmonomis bei jo norą būti mylimu.
Tolesnio proceso metu rinkome raktinius žodžius, su šokėjais analizavome jų reikšmę bei kokius judesius tai gali išprovokuoti. Be to, rėmėmės faktu, kad Schliemannas atrado devynias Trojas, kurias pats ir susprogdino kartu su kitais vertingais artefaktais. Kartais galvoju, kur mūsų aistra gali nuvesti? Kartais patys galime negebėti surinkti likučių po mūsų pačių sukeltų sprogimų. Kiekvienas iš devynių šokėjų turėjo atskirą Troją, kuriai turėjo atstovauti, reprezentuoti jos savybes.
Atsispirdami nuo istorinių nuorodų, viso spektaklio metu keliaujame per skirtingus archeologinius sluoksnius. Muzika padėjo sujungti naratyvo kryptis su dabarties perspektyvomis. Melodija prasideda nuo romantizuotų istorinių garsų iki šiuolaikinio ritmo kartu įpindama tekstus, pristatomus skirtingomis kalbomis. Tokiu būdu paliečiamas ir faktas, kad Schliemannas kalbėjo aštuoniolika kalbų.
– S. Straukaitė: Antrindama Agnijai galiu pasakyti, kad jau minėti mėlyni kostiumai buvo skulptūriški. Vėliau jie pakeičiami kasinėtojų safari pobūdžio šortais, prie kurių pridėjome idėją sutepti šokėjų plaukus moliu ir tokiu būdu pavaizduoti užkastus bei atkastus žmones. Taip buvo apibrėžtas visas skulptūriškas vaizdinys.
– Jau užsiminėte apie įvaizdžio, jo sukūrimo klausimą. Kaip jį analizavote ir plėtojote? Galbūt per spektaklio rodymų laikotarpį atsirado naujų minčių šiuo klausimu?
– A. Šeiko: Visų pirma, pats spektaklis kaskart bręsta vis labiau. Tai atsiliepia ne tik pačioje įvaizdžio temoje, bet ir tuo, jog pats spektaklis tobulėja ir progresuoja. Prieš premjerą neturėjome daug finansinių galimybių dirbti su scenografija, scenoje praleidome vos keletą dienų. Dabar atrandame vis daugiau savęs pristatymo aplinkybių pačioje spektaklio aplinkoje. Laikui bėgant šokėjai suprato, kaip panaudoti erdvę kuomet ji tampa slidi, o krentantys pelenai blokuoja matomumą, trukdo kvėpuoti. Trupė atranda daugiau pasitikėjimo ir išmoksta priimti trukdį.
Grįžtant prie savęs reprezentavimo temos, spektaklyje yra karių scena, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai dramatiška. Visgi, jei mes leistume sau pagalvoti apie Schliemanno gyvenimo kontroversiją, tai prieštarauja scenų monumentalumui, kuris atskleidžia jo vidinį santykį į save patį. Jis save matė kaip didžiulį herojų, atradusį Troją. To negalima paneigti, jis atkasė dalį artefaktų – ginklų, papuošalų. Visgi, jis visada dirbo gerindamas, išpūsdamas savo įvaizdį, papirkinėjo žmones. Dėl to spektaklyje matome daug sluoksnių. Pačiame plastiko pelenų kritimo veiksme simboliškai atsiskleidžia socialinių tinklų netikrumo sluoksnis, taip pat ir ekologinė, vartojimo problema.
– S. Straukaitė: Sigutės Šimkūnaitės vizualinis sprendimas yra išties instragraminis. Tai atsiskleidžia per pačią spektaklio estetiką, pasigėrėjimą gražiu vaizdu, į kurį galima panirti. Spektaklio metu vyksta gyva paveikslo tapyba. Žiūrėdama spektaklį kiekvieną kartą pamatau naują, nesikartojantį vaizdą.
Taip pat ir didelis kiekis pasidalinimų apie spektaklį socialiniuose tinkluose pateisino įvaizdžio temą. Be to, norėčiau paminėti, jog norėjome, kad pati Agnija šįkart leistų sau sukurti didelį darbą, investuotų į savo kūrybą, nepaisant spektaklio biudžeto dydžio – apšvietimo, scenografijos, kostiumų medžiagos. Siekėme, kad bendras spektaklio vaizdinys apimtų ne tik grynąjį šokį, bet ir visus kitus aspektus.
– A. Šeiko: Sigutė su Sandra mane paskatino plėtoti šį projektą, nustoti taupyti savo projektams. Aš vis užleisdavau vietą kitiems. Visada noriu, kad kiti turėtų erdvės kurti, tokiu būdu pamiršdama save. Pasiekti rezultatą padėjo ir bendras komandos palaikymas, pasitikėjimas. Patys šokėjai norėjo atsisakyti dalies atlyginimo biudžeto trūkumo atveju, kad tik galėtų įvykti spektaklis. Rizika buvo didelė, bet mums pavyko.
– Kuo Schliemannas, kaip asmenybė, įdomus šiandienos kontekste? Kokias dar problemas jo asmenybė gali atspindėti dabar?
– A. Šeiko: Ryškiausia Schliemanno asmenybės linija, tai – tiesos ir melo santykis bei per tai atsiskleidžianti tiesos manipuliacijos problema. Kitas aspektas, šiandienis visuomenės spaudimas siekti savo svajonės bet kokiomis priemonėmis – Schliemannas, nepaisydamas nieko, siekė savo tikslo, susprogdindamas svarbius istorinius objektus. Iš to galime klausti, ar viskas pateisinama? Galiausiai, iškyla meilės sau klausimas. Schliemannas norėjo būti mylimas dėl savo pasiekimų, bet taip pat siekė ir moterų meilės, tačiau mirė vienišas. Visa tai – įvaizdžio konfliktas, keliantis klausimą – kas aš esu iš tiesų?
– S. Straukaitė: Svarbi ir žmogaus dvilypumo tema. Schliemano istorija panaši į daugelio kitų iškilių asmenybių. Pavyzdžiui, Nobelio – jis sukūrė paraką, o dabar teikiama jo vardo taikos premija, arba Sacharovas, kūręs atomines bombas, o vėliau – kovojęs už žmogaus teises. Žmogaus kontroversija visada yra šalia – nėra teisiųjų ir neteisiųjų, žmogus yra žmogus, jis turi neapšviestų juodųjų pusių.
– Kiek istorinių faktų naudojimas svarbus Jūsų kūryboje šiandien? Ar tai kryptis, kuria galima lengviau paaiškinti dabartį, ypač pastarųjų metų kontekste?
– S. Straukaitė: Visų pirma, istorinių faktų panaudojimas, tai – skatinimas domėtis šiuo žmogumi, laikmečiu. Norėčiau, kad žiūrovai, prieš ateidami į spektaklį, pasidomėtų jo kontekstais. Aišku, būtent šį spektaklį galima stebėti ir atsitraukus nuo to.
– A. Šeiko: Istorinis kontekstas padiktavo scenografinį sprendimą, susijusį su Klaipėdos gaisru. Vienintelio Schliemanno turtas nesudegė. Iš to kyla ir sėkmės tema – dabar populiarus sėkmingų žmonių įvaizdis. Remiantis socialiniais tinklais mes galime teigti, kad žmonija yra tik sėkminga ir nuostabi, kas visiškai prieštarauja realybei.
Kitas įdomus spektaklio kūrybinio proceso aspektas yra susijęs su istorija, tai – darbo laiko kontekstas: tuo metu, kai vystėme spektaklį, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai taip pat mums sukėlė klausimų, nes Schliemanno tiekti indigo milteliai Krymo karo metu buvo naudojami Rusijos kariuomenės uniformoms dažyti.
Istorija atsikartoja, vėl ir vėl girdimi jos aidai. Sauja žmonių karo metu visada tampa labai turtingi. Schliemanno kapitalas buvo sukrautas karo metu. Dėl to jis galėjo vykdyti kasinėjimus.
– Spektaklis buvo apdovanotas net trimis Auksiniais scenos kryžiais. Koks Jūsų santykis į šiuos apdovanojimus? Jų svarba Jums?
– S. Straukaitė: Malonu būti apdovanojamai. Tai – proga žmonėms suprasti, kurie spektakliai yra tikrai verti pamatyti. Esame ne kartą apdovanotos už komandinį darbą, o šis Auksinis kryžius mums su Sigute buvo labiau suasmenintas.
– A. Šeiko: Trys apdovanojimai parodo, kad spektaklio elementų susijungimas sėkmingas ir, kad mums, kaip komandai, pavyko įsiklausyti vieniems į kitus. Kartais sunku atskirti, kas pasiūlė tam tikrus sprendimo variantus, idėjas. Be to, kiekvienas Auksinis kryžius nepriklausomam teatrui prideda tvirtybės ir kūrybinio svorio, primena apie mūsų matomumą. Nepriklausomas darbas dažnu atveju yra panašus į stovėjimą ant bedugnės krašto, nes vien tik iš bilietų pragyventi yra neįmanoma, jei norime rodyti aukšto lygio spektaklius.
Gavus apdovanojimą kartais jaučiuosi nejaukiai, nes vertų apdovanojimų scenos meno erdvėje yra tikrai labai daug. Vienetų išskyrimas visada yra lydimas keistumo. Kita vertus, visada malonu būti pastebėtai ir daug džiaugsmo sukelia tai, kad buvo apdovanota ir komanda.
– Ar iš Jūsų perspektyvos apdovanojimų reikšmė Lietuvoje kinta per pastaruosius metus?
– S. Straukaitė: Apdovanojimai atliepia valstybės situaciją. Būtų neskoninga daryti turtingas, pompastiškas ceremonijas. Nereikia vaidinti to, kuo nesame. Gyvename mažoje šalyje. Norėtųsi daugiau skoningumo, subtilumo, atsigręžti į skandinavus, vertinančius paprastumą. Reikia judėti į Vakarus, o ne Rytus. Geriau paremti nacionalinius kūrėjus, jų darbus.
– A. Šeiko: Tikslingiau yra parodyti dėmesį paprastai ir nesureikšminti pačios ceremonijos. Teatro laukas Lietuvoje nėra didelis. Reikia kreipti dėmesį į pagarbą vienas kitam. Šiuo atveju galima prisiminti auksinio Belgijos amžiaus kūrėjus – Platelį, Fabre, De Keersmaeker. Jų stiprybė, nepaisant kiekvieno kūrėjo unikalumo, buvo vienas kito palaikymas. Svarbu vertinti išskirtinumą ir nesusikoncentruoti į vienkrypčių darbų vertinimą. Turime mokėti pagirti vieni kitus.
– Dėkoju už pokalbį.