Agnius Jankevičius: teatras – kaip „fyfa“, reikalauja labai daug dėmesio sau

Ko gero, nesuklystume režisierių Agnių Jankevičių pavadinę intelektualiu šiuolaikinio Lietuvos teatro anarchistu, tačiau etiketės, kaip ir bet kokie primesti rėmai, šiam kūrėjui visiškai nelimpa. Ne vienu reikšmingu apdovanojimu įvertintas režisierius kratosi sentimentalumo teatrui kaip institucijai, nevengia aštresnių žodžių tam, kas neretai vietos kūrėjų pasaulyje laikoma šventa karve, ir simpatizuoja kūrybiniam pankavimui. „Nuo vaikystės jaučiu susižavėjimą nuostabiais padugnėmis“, – pranešime žiniasklaidai sako A. Jankevičius, kurio spektakliai „Mari Kardona“ ir „Samurajaus knyga“ rugsėjo pabaigoje bus parodyti Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ rengiamoje alternatyvioje teatro platformoje „Out of(f) Circle“.

Agniau, tavo gyvenimo aprašyme – įspūdingas skaičius festivalių, teatro vitrinų ir akcijų. Įdomu, kas tave traukia prisidėti prie šių renginių, kuo jie svarbūs tavo veikloje?

Niekada negalvoju apie tai, ką kur nors nuėjęs galėčiau gauti. Galvoti apie naudą man atrodo labai merkantiliška. Aš – smalsus žmogus, man tiesiog įdomu. Kalbant apie festivalius ar akcijas... Kartais, būna, vyksta teatro festivalis, galbūt geras ir kokybiškas, bet tuomet pamatau raudoną kilimą ir porų nuotraukas kokiame nors bulvariniam žurnale – tai man kvepia kažkokiu išsigimimu. Tuo tarpu maži festivaliai man ir patinka dėl savo mažumo, dėl to, kad kyla iš idėjos. Jie kažką pradeda – nieko neturėdami eina partizaniniu keliu, siekdami kažką patirti. Viskas, kas yra partizaniška, šalia greitkelio, o ne jame, man visą laiką įdomu. Aš nuo vaikystės jaučiu didelę simpatiją žaviems ir nuostabiems padugnėmis.

Viena iš teatro vitrinos „Out of(f) Circle“ iniciatorių, teatro prodiuserė Giedrė Liugaitė prisimena, jog su tavimi vieni ryškiausių prisiminimų jai taip pat susiję su teatro festivaliais, konkrečiai – Audronio Liugos organizuota „Naujosios dramos akcija“. Įdomu sugrįžti į tuos laikus – kas tave „Naujosios dramos akcijoje“ patraukė, kaip pradėjai ten dalyvauti?

„Naujosios dramos akcijos“ atsiradimas mano akiratyje turėjo labai ūkines priežastis – be jokios romantikos ar didelių egzistencinių tikslų. Joje pradėjau dalyvauti dar būdamas studentas. Pirmą kartą dalyvavau kaip aktorius – pirmame kurse, kuriam vadovavo Jonas Vaitkus, darėme Sarah Kane pjesės „Apvalytieji“ eskizą. Man patiko, kad tai vyko ne teatre, o Menų spaustuvėje, kuri tuo metu buvo visiški griuvėsiai. Jie mane siaubingai užvežė. Tai buvo tikra „Naujosios dramos akcija“ – susirinko chebra, spjovė į visus teatrus, atėjo į griuvėsius ir rodė tai, ko jokiame repertuare negalėjai pamatyti. Tai buvo tikras pogrindis, tokia partizaninė diversija.

Tiesą pasakius, iki dabar labiau mėgstu būti ne teatre. Man labiau patinka repetuoti ir rodyti spektaklius kitose erdvėse, neturiu teatro pastatui jokių pasijų, man visiškai nusispjauti ant teatro mitologijos, jo kaip šventovės. O vėliau – kadangi studijavau režisūrą ir tuo metu mes buvome tik antras režisierių kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – Audronis Liuga, rengęs „Naujosios dramos akciją“, tiesiog atnešdavo mūsų kursui įvairias pjeses, kad pabandytume sukurti kokį nors eskizą ar skaitymą. Tai buvo reali praktika, kuomet galėjome išbandyti savo mintis ir idėjas. 2004-aisiais man būnant pirmame magistro kurse išėjo pirmas spektaklis, kurio pradžia buvo „Naujosios dramos akcijoje“. Rodėme jį Menų spaustuvėje – ten tuo metu buvo toks garažas, iš kurio padarė salę, o šalia veikė pankų klubas. Prieš kiekvieną spektaklį aš eidavau tartis su jais, kad nebrūžintų savo gitarų, ir man tai kažkuo net patiko. Iš esmės „Naujosios dramos akcija“ turėjo keletą labai gerų dalykų – visų pirma, jos dėka turėjau galimybę gana plačiai susipažinti su pačia šviežiausia to meto Vakarų dramaturgija. Be to, tai buvo praktinė laboratorija, ir jei tos akcijos nebūtų buvę, kaži, kaip būtų susiklostęs mano darbinis likimas. Gyvenime būna daug atsitiktinių dalykų, kurie iš tiesų nėra atsitiktiniai.

Dabar, praėjus nemažai laiko nuo „Naujosios dramos akcijos“, vėl grįžti į naują alternatyvų teatro renginį – vitriną „Out of(f) Circle“. Kokie laimingi atsitiktinumai tave atvedė čia?

Kalbant ūkiškai – žmonės, kurie dabar vargsta prie vitrinos organizavimo, pamatė tuos porą mano režisuotų spektaklių, ir jie jiems pasirodė verti nuodėmės. O nuodėme ne nuodėmė pasidalinti su kitais, juk ji dažnai būna saldi (juokiasi). Aišku, yra ir mūsų bendra darbinė istorija – daugybę metų esame pažįstami įvairiomis aplinkybėmis. Kalba apie štai tokią vitriną kilo mums besiruošiant kažkuriam mano spektakliui „Atviro rato“ studijoje Ašmenos gatvėje. Stoviu aš toje miniatiūrinėje erdvėje, žiūriu į dekoracijas ir tokia pankūcha viskas pakvipo! Tai labai įkvėpė – žavu, kad žmonės ateis į kažkokį koridorių pažiūrėti spektaklio. Man toje studijoje apskritai patinka – ten ne teatras, nėra jokių prožektorių, nieko gręžti negali, nes paveldas... Toks debilizmas, o debilizme pankūchai augti yra pats tas.

Užsiminei apie bendrą savo ir „Atviro rato“ kūrėjų istoriją. 2010-aisiais trise su režisieriais Aidu Giniočiu ir Ieva Stundžyte LMTA surinkote studentų kursą, o dabar susitinkate teatro vitrinoje. Kaip prisimeni darbą su šiais žmonėmis?

Dabar man gana paprasta kalbėti apie mūsų bendradarbiavimą tuos ketverius metus, nes turiu kitas patirtis su vėlesniais kursais ir darbu komandoje. Kas liečia buvimą su Aidu ir Ieva, yra vienas labai vertingas dalykas, įvykęs, ko gero, Aido iniciatyva – mes visą laiką tardavomės. Po kiekvienos etiudų peržiūros kalbėdavomės, ieškodavome bendro konsensuso, į kokią pusę kokį studentą bandyti kreipti. Su jais visą laiką jaučiau, kad mano gebėjimai yra vertinami. Kitur dirbdamas to, deja, nepatyriau – tuomet savo ankstesnę patirtį pradėjau dar labiau vertinti. Vienu metu buvau visiškai praradęs motyvaciją dirbti akademijoje ir galvojau, su kuo iš ten esančių žmonių galėčiau bendradarbiauti. Supratau, jog iš tiesų kokybiškai tai pavyktų tik su Aidu.

Visi trys esame žmonės su charakteriais ir gana skirtingomis profesinėmis pasaulėžiūromis. Nors vietomis dėl meninių ar estetinių dalykų susikirsdavome, niekas niekur neišėjo, puikiai išleidome savo studentus. To kurso išleistuvės man yra vienas prasmingiausių, šviesiausių prisiminimų. Iki dabar visame tame matau didelę prasmę ir daug meilės.

Ne paslaptis – su dalimi tą kursą baigusių žmonių iki šiol palaikai darbinius ir ne tik darbinius santykius, drauge įkūrėte kūrybinį sindikatą „Bad Rabbits“. Kaip susiformavo toks glaudus ryšys tarp dėstytojo ir studentų?

Aš niekada nesijaučiau dėstytoju, mane erzina, kai esu taip vadinamas. Niekada nepozicionavau savęs kaip dėstytojo chrestomatine prasme – aš nieko nedėstau, tiesiog dalinuosi tam tikra patirtimi. Kai minėtas kursas buvo surinktas, tarp mūsų nebuvo didžiulio amžiaus skirtumo – koks dešimtmetis ar net mažiau. Kadangi nebuvau senas pirdyla, turėjau smalsumo ir azarto, tai padėjo suartėti. O pagrindinis impulsas buvo tai, kad LMTA nėra pati linksmiausia vieta pasaulyje – ten yra daug dalykų, kurie demotyvuoja. Pamačiau, kad dalis žmonių yra labai užsispaudę. Buvo laikotarpis, kada ir pats toks jaučiausi – tuo metu išleidau spektaklį „Akmuo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir pajutau, kad labai komfortiškai gyvenu. Kilo klausimas – kas toliau, kam to reikia? Buvo momentas, kai buvau pradėjęs labai rimtai svarstyti viską mesti ir užsiimti kažkuo kitu. Kartą mokslo metų pabaigoje apniko labai panašus jausmas, bet netrukus prasidėjo atostogos, o liepos mėnesį gavau skambutį iš LMTA tarptautinių ryšių skyriaus. Jie pasakė,kad kažkaip pražiopsojo gatvės teatro dirbtuves Turkijoje po dešimties dienų, į kurias būtina nusiųsti septynis studentus su dėstytoju. Pamaniau, kad reikia pabandyti. Surankiojau saviškius iš visų pakampių, o Birutei Beladai Tauterytei, kuri žinojau, kad piešia, pasiūliau prieš išvykstant pasidaryti vėliavą. Nusprendėme nuvažiuoti ten ne kaip studentai, o kaip tikri partizanai!

Ekspromtu sukūriau visą „Bad Rabbits“ ideologiją, išklojau viską Beladai, galiausiai iš eskizų išrinkome vieną tinkamą ir į oro uostą jau atsivežėme vėliavą su „Bad Rabbits“ logotipu. Turkijoje rugpjūčio pirmą dieną buvo beprotiškai karšta – gal 42 laipsniai karščio. Tokiu oru bendroje virtuvėje sudegėme visas žvakes, ant spintelės pakabinome vėliavą, prikasiau žemės ir įvyko iniciacija į „Bad Rabbits“ riterius. Po to mus pakvietė dalyvauti gatvės teatro projekte Slovėnijoje, dar vėliau gavome pasiūlymą padaryti savo autorinį gatvės teatro spektaklį, o tuomet jau pradėjome kurti ir scenoje. Visgi „Bad Rabbits“ esmė – sukurti laisvės oazę, prieglobstį nuo visko, kas slegia. Niekada nenorėjau, kad „Bad Rabbits“ taptų teatro institucija. Tai turi būti visiškai laisvas, savotiškai virtualus darinys. Atsiranda žmogus, atsiranda idėja – mes veikiam. Jei to nėra – viskas tiesiog kažkur sklando. Jokiu būdu nenoriu daryti repertuaro ar reklamuotis. Tai turi likti partizaniniu apkasu.

Dar vienas dalykas, kurį vengi reklamuoti – tai, jog esi ne tik režisierius, bet ir dramaturgas. Tiek „Samurajaus knyga“, tiek „Mari Kardona“ – tavo autoriniai darbai. Kokią vietą tavo kūrybiniame gyvenime užima rašymas?

Tiesą pasakius, niekada apie tai negalvojau. Kai buvau moksleivis, nutiko tokia banali istorija – įsimylėjau savo klasiokę, jai apie tai pasakiau, o ji atsakė, kad jai nepatinku. Tada apimtas didelės nevilties parašiau pirmąjį eilėraštį – visiška klasika... Bet paskui mane eilėraščių rašymas labai užkabino. Paskaičiau keletą Gintaro Patacko ankstyvųjų rinktinių, pirmą Sigito Parulskio eilėraščių knygą. Man pasidarė įdomu, kad eilėraščiai gali būti vitališki, daiktiški, nenuobodūs – ne kažkokie liurlalai. Taip po truputį pradėjau domėtis šiuolaikine lietuvių poezija, antikine filosofija, o tuomet ir rašyti eilėraščius, netgi padalyvavau keliuose konkursuose. Vėliau, atvažiavus į akademiją mokytis, teatras užmušė poetą manyje. Teatras – kaip fyfa, reikalauja labai daug dėmesio sau (juokiasi).

Prie tikro rašymo sugrįžau su „Samurajaus knyga“. Tai atsirado iš reikiamybės – spaudė terminas, gavome projektui pinigų iš kultūros fondo ir turėjome padaryti spektaklį apie tai, kaip išsirinkti teisingą lyderį. Buvo likę nedaug laiko iki ataskaitos pateikimo, ir pasiūliau parašyti pjesę. Nuėjau į parduotuvę, žiūriu – redbulis stovi. Tada šovė į galvą – Tomas Lašas, berniukas, gyvenantis pagal samurajaus kodeksą... Nusipirkau to redbulio ir per keturias naktis parašiau „Samurajaus knygą“. Po to atsivėrė čakros – iš pokalbių su aktore Gabriele Ladygaite atsirado „Mari Kardona“, praėjusį sezoną parašiau dramaturgiją spektakliams „Šventė“ ir „Niggaz“, iš dalies perrašiau dramaturgiją „Pavojingiems ryšiams“, sukūriau beveik visiškai autorinę „Idioto“ inscenizaciją – ten pusė manęs, pusė Dostojevskio. Rašymas man dabar ant bangos. Jaučiu, kad tą darau neblogai, tad kol kas sustoti ir nenoriu.