Kaip skelbiama pranešime žiniasklaidai, šiame projekte pasitelkiama filosofų Gilleso Deleuze’o ir Pierre-Félixo Guattari geismų mašinerija, įsitraukiama į nesibaigiančią tėkmę, kurioje dekonstruojamas žmogiškumas, siekiant šį pažadinti iš snaudulio. Tai leido sukurti unikalias šokėjų dramaturgines linijas, kuriose Deleuze’o ir Guattari filosofijos raktiniai žodžiai įkvepia judesį, tampa neatsiejama kiekvieno šokėjo dalimi.

„Mums šių filosofinių paieškų reikėjo, kad šokėjams padėtume sukurti tam tikrus distopinio pasaulio kodus. Kaip sukurti tokią būseną, kuri netiesiogiai galėtų tarp žmonių pramušti vyraujantį stiklą, jį ištirpdyti?“, – apie būsimą patirtį pasakoja choreografė A. Naginevičiūtė.

Kūrėjai žiūrovus kviečia tapti scenografijos dalimi: spektaklio scenoje – 15 cilindrų. Išdėstyti Dūmų fabriko erdvėje, šie cilindrai leis patiems žiūrovams nuspręsti, kaip savo kūną projektuoti, kur ir kaip pro savo stiklo cilindrą žiūrėti. Skirtingi rakursai – skirtingi žiūrėjimo taškai, iš kurių kursis autentiškas, nesikartojantis spektaklio reginys. Aktyvios scenografijos, garso architektūros ir kolektyvinio išgyvenimo dalimi virstantis žiūrovas susidurs su asmenine patirtimi: kurioje žmogiškoji egzistencija sulipdoma tarsi dūžtančio stiklo šukės.
 Projektas kūnams "Alkis" (D. Matvejevo nuotr.)

„Alkis“, anot choreografės A. Naginevičiūtės, įspėja ir tarsi išprovokuoja tarp vienos ir kitos stiklo pusių esančių – žiūrovų ir šokėjų dialogą.

Stiklas – be galo trapus, tačiau kartu tai yra medžiaga, kuri išlieka nesuirusi tūkstančius metų, pasiruošusi naujam gyvenimui atgimti kitokiose formose.

Stiklo temą, kaip ir tarpinę būseną pratęs 2023 metus pradėsianti AIROS šokio teatro kelionė į Kauną: sausio 18 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovai turės galimybę pamatyti prieš metus naują kvėpavimą įgavusį A. Naginevičiūtės darbą „Stiklo sodai“.

Efemeriškų būsenų pripildytas, žmogaus būties klausimus keliantis šokio spektaklis – ledinėje scenografijoje įrėmintas kūrinys, kalbantis apie būties trapumą ir tvarumą, kuris užgimsta nesibaigiančiame gyvybės cikle.
Stiklo Sodai (Martyno Aleksos nuotr.)

„Stiklo sodai“ – tarpsmas, erdvinė, dramaturginė, teminė begalybė. Ir ta begalybė keliauja tarp šiapus ir anapus. Bet anapusybė mano spektaklyje nėra mirtis ar išėjimas: ji yra kažkur tarp žemės ir dangaus. Ieškojom sąsajų, kas yra „Stiklo sodai“? Kas yra gyva ir negyva vienu metu? Kažkada su kūrėjais atsiminėme spektaklio dramaturgiją – ji atspindi personažų būsenas. Anapusybė man – tarpinė būsena, kai esi vis dar čia, bet jau nebe čia. Šią temą įvairiomis klostėmis papildėme ieškodami tarpinės būsenos sąšaukų“, – sako A. Naginevičiūtė.
Aira Naginevičiūtė (D.Matvejevo nuotr.)
Aira Naginevičiūtė
„Anapusybė man – tarpinė būsena, kai esi vis dar čia, bet jau nebe čia. Šią temą įvairiomis klostėmis papildėme ieškodami tarpinės būsenos sąšaukų“
Stiklas šiame spektaklyje įgauna kitą formą: du pasauliai – dangaus ir žemės, gyvybės ir amžinybės – egzistuoja vienas greta kito, neišvengiamai vienas kitą papildydami.

Priešingai, nei „Alkyje“, juos skirianti riba – nematoma, tačiau jaučiama. Kiekvienas kuriamas personažas – žmogus, brėžiantis savo gyvenimo trajektoriją, vedančią pro vienus iš dviejų stiklo sode esančių vartų: gimimo arba mirties. Pasak choreografės, šios atskirų personažų trajektorijos – nesibaigiančios: jos audžia gyvuosius paveikslus, kurie šiame trapiame pasaulyje, kaip ir gyvenime, nebūtinai kada nors susidurs...

Projektas kūnams „Alkis“ Vilniuje, Dūmų fabrike bus parodytas lapkričio 4 ir 5 dienomis. Spektaklis „Stiklo sodai“ – sausio 18 d. Kaune, Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją