– Kodėl pojūčių laboratorijai pasirinkote būtent svorį?
– Aplinką jaučiame per odą ir tai vyksta būtent prisilietimų – skirtingų svorių – dėka. Žinoma, buvo keletas aspektų. Pirmasis – taktiliškumas – konceptualiai atėjo iš tekstilės, kurią studijavau. Kitas aspektas, tai gravitacijos jėga, ją tyrinėjau vesdama kontaktines improvizacijas, šokio pamokas. Buvo labai įdomu pastebėti, kaip gravitacijos jėgos pagalba galiu pajausti savo kūno svorį, kaip be išimties jis paklūsta šiai jėgai. Pati tai patyrusi norėjau perteikti ir kitam.
Išties, prisilietimas yra pats jautriausias ir intymiausias pojūtis, per jį greičiausiai galima pajausti save, savo kūną. Kartais tai nejauku ar intymu, bet man labai svarbu kalbėti apie savęs pajautimą – pirmiausia per fizinę, o paskui ir per kitas plotmes.
– Turėjote keletą susitikimų pojūčių laboratorijoje „Svoris“ Kaune ir Folkstone. Ką pastebite?
– Mane nustebino tai, jog žmonės labai lengvai įsitraukia. Su šiuo darbu dirbu jau ketverius metus ir, atrodo, dabar ateidami į parodą „MagiC Carpets Landed“, lankytojai yra aktyvesni, drąsesni, nei ankstesnėse mano parodose. Jie nebijo, bando, noriai eksperimentuoja.
Jei palyginant patirtis Kaune ir Folkstone – skirtumai labiau kultūriniai. Instaliacijos lankytojams Anglijoje buvo svarbu įžodinti tai, ką patyrė – atrodė kalbėti buvo net svarbiau, nei patirti. Pas juos stipri verbalika ir jie truputėlį pasimeta, kai prisilietimas vyksta tyloje (vedant pojūčių laboratoriją, tuo metu, kai yra tyrinėjamas svoris, esame susitarę visai nekalbėti).
O Lietuvoje daugelis labiau nori likti su tuo, ką patyrė ir yra mažau linkę dalintis. Šiuo metu eksponuojamos instaliacijos erdvėje yra siena, kurioje galima užrašyti tą patirtį. Daugelis susimąsto, ką nori užrašyti ir tai padeda suvokti gautą patyrimą. Matant kitų patirtis, jas taip pat galima sulyginti su savąja.
– Koks lankytojų pasvertas dalykas labiausiai įsiminė ar išsiskyrė?
– Džiugina patirčių įvairovė: emocijos, išgyvenimai, kartais tam tikri juokeliai yra labai panašūs ir bendražmogiški, tačiau stebina jų svoris (skaičių dalis). Lankytojai labai skirtingai parašo kiek, pavyzdžiui, sveria meilė, ramybė, įtampa, nuobodulys ar dar kas nors. Labai įdomu tai matyti.
Mes visi turime bendražmogiškas patirtis, kurios tuo pat metu labai individualios bei skirtingos.
– Mėgstate tyrinėti savo kūnu. Koks netikėčiausias susitikimas su pojūčiu buvo pačiai?
– Man labai patinka savo kūną patirti kaip tam tikrą objektą, tokį, kuris juda erdvėje. Tuo metu tampi nuasmenintas ir panyri į fiziologiją: junti, kaip veikia kūno dalys, jos moka išgyventi tam tikrose ekstremaliose, rizikingose padėtyse. Išties, kūnas iš skirtingų ar nepatogių padėčių išeitį randa pats. Vienas iš pavyzdžių praktikuojant kontaktinės improvizacijos šokį – aplinką pradedi jausti nugara – kartais net nereikia pasižiūrėti, bet jauti kitą žmogų.
Pojūčių laboratorijų ankstesnėse parodose rodžiau video darbą, kuriame buvau užrišta į maišą ir manimi manipuliavo kitas žmogus: vartė, suko, nešė. Grynai, kaip tam tikrą pripildytą maišą. Buvo įdomu tyrinėti santykį su savo kūno svoriu. Pajusti, kaip galiu būti nuasmenintu svoriu kitam.
Vėliau radau, jog Japonijoje egzistuoja žmonių užrišinėjimo į medžiagas terapijos forma. Dar prieš gimdami, vystydamiesi gimdoje, būname labai suspausti, tad suspaudimas veikia kaip prisilietimas, kuris leidžianti geriau pajausti kūną.
Tai tarsi tąsa nuo meno iki terapijos, kurie yra gana arti vienas kito.
– Ar maišui rinkotės specialų audeklą, kuris (ne)leistų matyti?
– Tai buvo trikotažas, bandėme juodą ir baltą. Jis persišviečia, tad per jį matėsi, bet pradžioje klaustrofobijos pojūtis tikrai buvo, ypatingai tuomet, kai užspaudė visu kūnu. Jausmas nejaukus, tačiau pripratus buvo smagu: grįžau į kūno pojūčius ir dabartinį momentą.
Kai praktikuojiesi, vis labiau praplėti savo kūno ribų ir aplinkos suvokimą. Kviesdama žiūrovą eksperimentuoti, šiuo metu veikiančioje pojūčių laboratorijoje „Svoris“, visąlaik perspėju, kad bet kokiu metu, jei pasijus nepatogiai, gali nusiimti akis dengiančius akinius ir nebetęsti kelionės.
Lankytojai tik prisiliečia prie temos, kaip galime pažvelgti į save per kūno pojūčius. Saugumas yra vienas svarbiausių elementų, nes priešingu atveju – jaučiantis nesaugiai – visas kūnas užsirakina tvyrančioje baimėje ir tuomet nėra nei naudos, nei fun.
– Kaip atrodo pačiai, kodėl vis tik svarbu pajausti savo kūną?
– Jei nejauti savo kūno, negali suvokti kur esi apskritai ar kas su tavimi vyksta.
– Interaktyvią instaliaciją – pojūčių laboratoriją „Svoris“ sudaro svoriai, kurie yra dedami ant kūno, taip pat video darbas, kabantys pripildyti maišai, ventiliatorius ir smėliu, akmenukais padengtas gultas. O vaikštant instaliacijos viduje tarsi laipsniškai einama lygiais. Gal galėtumėte pakomentuoti?
– Yra tam tikros stotelės, kurias dariau ne šiaip sau – tai priėjimai prie tam tikrų aspektų. Pavyzdžiui, maišas kuris dedamas ant galvos, simbolizuoja racionalų mąstymą, mintis. Vanduo, kuriuo užpildytas vienas maišų – kaip emocionalaus, intuityvaus pasaulio simbolis.
Mes mąstome ne tik galva, bet visu savo kūnu: kūnas turi savo intelektą, savo išmintį. Emocijas jaučiame skirtingose kūno vietose, kaip pvz.: nemažai stiprių emocijų juntama žarnyne, pilve – nerimas, baimė ar susijaudinimas, įsimylėjimas. Yra pasakymas: drugeliai pilve skraido. Širdies sritis dažnai susijusi su džiaugsmu, euforija, meile, širdgėla ir pan. Galvą priskiriame racionalaus mąstymo sričiai logikai. Ji svarbi ir tikrai jos nenuneigiu, bet emocinis intelektas, kuris jaučiamas visu kūnu, yra be galo svarbus pajausti visumai. Taigi, svoris yra dedamas ant galvos ir taip žaidybiniu būdu atkreipiamas dėmesys į galvą kaip į kūno dalį, o ne tik kaip į mąstymo įrankį, Ši stotelė primena, jog esame vientisi bei mąstome ne tik galva.
O maišai pripildyti birių medžiagų – tai žaidybinis momentas ir eksperimentavimas su skirtingomis svorio kokybėmis.
Savo svorį geriausia pajausti per kontrastą, todėl pradžioje sensorinio pasivaikščiojimo po instaliacijos vidų metu ant kūno uždedami specialūs svarmenys. Svarmenų sukeliamas pojūtis gali būti panašus į apkabinimą ar prisilietimą (tai atėjo iš terapinės srities, kai tam tikriems žmonėms rekomenduojamos pasunkintos antklodės, tai ypatingai ramina autistiško spektro žmones).
Rezidencijos metu Folkstone kartu su menininku Jon Law įrašėme garso įrašą apie gravitacijos jėgą. Jis yra apie tai, jog iš tikrųjų visi kūnai nuolat krenta žemyn ir jei nebūtų kitos krypties, gyvybinės energijos, būtume tiesiog priploti prie žemės. Mes visi visąlaik esame veikiami gravitacinės jėgos. Atsigulus – gali atsipalaiduoti ir tame pabūti, atkreipti dėmesį į kūną veikiančią jėgą ir taip pajausti subtilesnį ryšį su žeme.
Instaliacijoje veikiantis ventiliatorius turi kelias funkcijas: kvapą ir patį lengviausią – vėjo – prisilietimą, kurį dar gali pajausti odos paviršiumi.
Taip visos pojūčių laboratorijos „Svoris“ metu tarsi pereinama skalė – nuo sunkaus iki vos juntamo, švelnaus prisilietimo (svorio).
– Parodoje vykstančios programos metu lankytojai gali ateiti ir su asistentų pagalba išmėginti interaktyvią instaliaciją ar net pabendrauti su kūrėja – jumis. Gal kas įsiminė, stebint smalsuolius, norinčius išmėginti svorį?
– Įsiminė pokalbiai su lankytojais. Labiausiai, kaip su viena lankytoja kalbėjome apie kūno pojūčius: kokios jo vietos įsitempia, o kokios yra labiau atsipalaidavusios. Ši bendravimo forma man buvo naujas patyrimas – nesitikėjau, kad taip paprastai, tiesiog aptariant kūno pojūčius, kalbėtis galima su nepažįstamu žmogumi ir tai daryti ilgiau nei keletą minučių.
– Pastebėjau, kad instaliaciją noriai išbando ir vaikai...
– Jie yra kaip pasaulio tyrinėjimo ir džiaugsmo mokytojai. Aplinkos tyrinėjimas per pojūčius natūraliai yra jų kūnuose. Manau, suaugusieji galėtų pasimokyti to iš vaikų ir dažniau pasikliauti savo kūno pojūčiais.
– Jums svarbus ne tik medžiagiškumas, pojūčiai, tačiau ir terapiniai aspektai mene. Kokie nauji projektai, kūriniai, šiuo metu bręsta?
– Šiuo metu studijuoju kūno terapiją ir terapinio aspekto mano kūryboje atsiranda vis daugiau. Esminis momentas, jog kūryba būtų naudinga ne tik man, tačiau ir kitiems.
Dabar plėtoju užuomazgas kūrybinių laboratorijų „Judėti širdimi“ (tai dar pradinis pavadinimas). Tyrinėjimai vyksta per judesį, prisilietimą ir vizualines priemones. Ką reiškia judėti širdimi? O gyventi širdimi? Tyrinėju šią temą per fiziškumą: širdies pajautimą, naudoju daug somatinių judesių praktikų, o po to kalbuosi su žmonėmis... Kolkas dar nežinau, į ką tai išsivystys, bet man jau patinka.
– „Stebuklingų kilimų“ rezidencijos metu dirbote su vietine bendruomene. O ką jums reiškia pati bendruomenė?
– Bendraminčius. Taip pat galimybę dalintis savo gebėjimais ir idėjomis su kitais.
Folkstone turėjau keletą užsiėmimų svorio tema neįgaliųjų dienos centre. Paskui šios bendruomenės nariai apsilankė mano parodoje. Tas momentas, kai jie atėjo, labai sušildė, lankydamiesi drąsiai jautėsi ir smalsiai tyrinėjo instaliacijos objektus. Jaučiau, jog tuo metu įvyko tam tikra komunikacija. Bendruomenė tikriausiai ir yra apie tai, kiek įvairiuose lygiuose gali įvykti tam tikrų mainų.
– Jūsų rezidencija projekte buvo viena pirmųjų. Ką pačiai reiškia būti šio tinklo dalimi ir stebuklinguoju kilimu perskristi Europą?
– Šie metai man tikrai buvo stebuklingi: susipažinau su labai šiltais žmonėmis tiek Kaune, tiek Folkstone. Įgyta patirtis suteikė „svorio“ mano instaliacijai ir įkvėpė dar gilesniems tyrinėjimams. Nuo to jau nemažai kelio nueita – ketveri metai, bet labai smagu prisiminti šį darbą su dideliu nuoširdumu – juk norėjosi, kad būtų gerai.
Jaučiausi labai laiku ir vietoje bei komunikacija su organizatoriais vyko sklandžiai ir šiltai. Po to menininkas Jacob Bray pasikvietė dalyvauti jo projekte Lietuvoje – to net nesitikėjau ir buvo smagu dar kartą susitikti Kaune. Praėjusią vasarą savanoriavau šokėjo Manto Stabačinsko ir Vasaros Visockaitės dirbtuvėse negalią turinčių asmenų centre KORYS. Net nežinojau, jog tai taip pat projekto „Stebuklingi kilimai“ dalis – ėjau, nes man buvo įdomu ir netikėtai pamačiau susirenkant organizatorių kompaniją.
– Kaip per tuos ketverius metus pasikeitė pati pojūčių laboratorija „Svoris“?
– Ji pradėta šiek tiek seniau, tačiau rezidencijos Folkstone metu susikūriau tam tikrą struktūrą ir objektus. Tai buvo puiki galimybė kurti: viską pasisiūti, susistatyti į vietas. Tuo metu vyko nemaži ieškojimai. Vėliau turėjau parodas galerijose „Artifex“ ir POST. Paroda gyva, ji kas kartą keičiasi ir nors lieka panašus karkasas.
Už visą „Stebuklingi kilimai“ projekto patirtį esu labai dėkinga – atrodo, keliavau visus ketverius metus kartu užšokdama tyčia ar netyčia ant „skrendančio kilimo“. Būna vienąsyk sudalyvauji ir paleidžia, o čia tarsi ilgas, gyvas procesas. Jaučiausi projekto bendruomenės dalimi. Pojūčių laboratoriją „Svoris“ tikriausiai rodau paskutinį kartą, nes dabar tai kaip užbaigtas procesas. O tie ketveri metai atrodo pakankamai laiko išsigryninti pačios sau užduotus klausimus ir tikrai džiaugiuosi, jog man teko tokia patirtis ir skraidančių kilimų bendruomenė, su kuria galėjau augti.
Aistės Jančiūtės pojūčių laboratorija „Svoris“ Kauno Paveikslų galerijoje parodoje „MagiC Carpets Landed“ veikia iki sausio 23 dienos. Paroda yra „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Parodos kuratorė Benedetta Carpi de Resmini. Projektą „Stebuklingi kilimai“ (MagiC Carpets) finansuoja Kūrybiška Europa ir Lietuvos kultūros taryba, projektui vadovauja Kauno bienalė. Daugiau informacijos: landed.magiccarpets.eu