Naujame miuzikle herojų tarpusavio santykiai, raida kreipiama gerokai nūdienai artimesne linkme, veiksmas vyksta mūsų dienomis, tad ir pasakojimo kontekstas labiau artimas ir suvokiamas. Prieš būsimą premjerą apie savo heroję pasakoja pagrindinio vaidmens kūrėjos Viktorija Streiča ir Gabrielė Bielskytė.
– Kauno muzikinio teatro scenoje Viktorija Streiča vaidina ir dainuoja nuo 2004 m., bet tik dabar sulaukė galimybės kurti vieną ryškiausių moterų paveikslų – Karmen. Šiandien šis vardas tapo tam tikro moterų įvaizdžio apibendrinimu. Tad kokia gi bus Jūsų Karmen?
– 19 a. tokia istorija ir toks personažas buvo vertinamas kaip nesusipratimas. Dabar gi žmonių nebestebina daugelis dalykų, tarp jų ir laisvos meilės tema, šiandien tokių Karmen daugybė. Manau, jos filosofija artima kiekvienai moteriai ir kiekviena stengiasi būti Karmen. Kurdama jos paveikslą bandau grįžti prie ištakų - ne prie laisvos ir nepriklausomos Karmen, o prie moteriškumo prado, prie laukinio, mistiško prado. Ieškau mistinės, kerinčios, moters prigimties, išreiškiančios Karmen. Tos, kuri visus valdo ne veiksmais, o žvilgsniu. Tos, kuri vyrams yra „sutartis tarp geismo ir sąžinės“...
– Kiek ir kaip Karmen, kaip asmenybė, artima Jums ir kodėl, Jūsų manymu, miuziklo žanras gali suteikti žinomai dramai šiuolaikiškumo?
– Man visada įdomiau kurti vaidmenis, kurie nėra artimi man - taip lengviau atsiriboti nuo savęs. Kaip jau minėjau, stengiuosi atskleisti moters prigimtį, kuri glūdi kiekvienoje mūsų. Nuo šio suvokimo priklauso, kaip mes mylim, nekenčiam, atsiduodam. O nuo auklėjimo, kultūros, religinio požiūrio priklauso, kaip tai išreiškiam. Galiu teigti, kad mano prigimtis sutampa su karmeniškaja.
Tik gyvenime ją reiškiu skirtingai. Miuziklo žanras toks pats universalus kaip ir dramos spektaklis. Čia išgyvenimai turi būti šimtaprocentiniai, nesuvaidinti, o muzika rašoma pagal jausmų ir sielos virpesius. Miuziklas iš artisto reikalauja įvairiapusio parengimo - dainuoti, šokti, vaidinti kaip profesionalas. Teatrui turi būti atsidavęs taip aistringai, kaip aistringai gyvenimui atsidavusi Karmen.
Miuzikle garsioji Karmen istorija įgauna netikėtų posūkių, kuriuos lemia kūrėjų siekis suteikti žinomai dramai šiuolaikiškumo. Beje, miuziklą „Karmen“ stato jau gerai „susigrojusi“ komanda - režisierius Kęstutis S.Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.
– Kas yra „modernu“ šiuolaikiniame spektaklyje ir kokios šiuolaikinės išraiškos priemonės teatre naudojamos norint suaktualinti gerai žinomą istoriją?
– Karmen - pasaulyje viena žinomiausių istorijų ir turi daugybę interpretacijų – nuo klasikos iki „moderno“. Miuzikle „Karmen“ bendras vaizdas pakankamai universalus - aišku, veiksmas vyksta 20 amžiuje, bet tiksliai nusakyti kada, manau, nebus įmanoma. Teatras tuo ir žavus, kad geba staigiai pasiglemžti visas technines naujoves ir jas panaudoti savo tikslams. Juk atsiradus džiazo muzikai pradėjo „džiazuoti“ ir teatras, operetei teko transformuotis į miuziklą. Mūsų spektaklyje dar atsiranda ir cirkas - to pas mus dar nėra buvę. Nesitikėjau, jog ir pati dalyvausiu magijos triuke!
– Karmen miuziklo pabaigoje miršta. Ar sunku mirti scenoje ir kiek prireikia laiko, kad po to „atsipeikėtum“ ir sugrįžtum į realų pasaulį?
– Miuzikle mano herojė miršta, o „mirti“ scenoje man patinka. Tai balansavimas ties riba, prisilietimas prie paslapties... Sunku, jei tą akimirką šmėsteli prisiminimai apie iškeliavusius artimus žmones. Taip nutiko per penktąsias brolio mirties metines. Vaidinau miuzikle „Aida“, kur „miršta“ mano kolegė ir keli draugai.
Kartu vaidinęs Egidijus Bavikinas „mirė“ man ant rankų, o prieš akis iškilo siaubingose kančiose mirštančio brolio paveikslas. Buvo baisu. O atsipeikėti po suvaidintos mirties nesunku. Kur kas sudėtingiau sugrįžti į realų pasaulį po paties spektaklio. Gal, kad išgyvenu scenos veiksmą giliai ir jausmai būna tikri?
– Iki šiol teatro chore dainavusi Gabrielė Bielskytė jau turėjo keletą nedidelių vaidmenukų, tačiau matydamas ryškius merginos vokalinius duomenis, puikią sceninę išvaizdą, režisierius K.S.Jakštas jai patikėjo pagrindinį - Karmen – vaidmenį. Nemenkas iššūkis! Tad kokia gi Gabrielės Karmen?
– Mano Karmen - laisva, stipri moteris, kuri elgiasi taip kaip nori. Meilė mano herojei nėra nei laisva, nei nelaisva. Ji tiesiog yra arba ne. Meilė nesirenka, tiesiog ji ateina ir tu nesupranti, kodėl mylimas žmogus tampa tobulu. Karmen mėgavosi savo seksualumu ir nuotykiais, bet nežinojo kas yra meilė. O kai meilė rado ją, Karmen suvokė, kad tai ne tai, ko ji ieškojo.
Kai užklumpa meilė, visiškai nesvarbu, kokiame amžiuje gyvename. Ar tai 2000 metų pr. Kr. ar šiandien. Šiam nuostabiam jausmui apsilankius, nustembame, kaip meilė gali mus pakeisti. Mano herojei labai pasisekė, ji buvo viena iš nedaugelio, turėjusi galimybę patirti tikrą meilę. Jausmą dėl kurio gali padaryti bet ką, ir nieko nebijai, net mirties.
Kiekviena moteris trokšta būti mylima. Karmen didžiausią įspūdį palieka tai, kad Chosė joje įžvelgė žmogų, ją apgynė. Šiais vyrų sumoteriškėjimo ir moterų suvyriškėjimo laikais kiekviena moteris nori surasti savo Chosė, kuris ja rūpintųsi, šalia kurio jaustųsi saugi, leistų sau būti silpna, šalia kurio jai nebereikėtų žodžių, nes jie suprastų vienas kitą ir be jų. Galbūt kai kurių moterų nereikia uždaryti į narvą, galbūt jos turi bėgioti laisvėje iki tol, kol suras žmogų, kuris bėgtų kartu.