Prieš dvejus metus, tamsią 2014-ųjų žiemą, Kuckaitė pradėjo raižyti ofortų ciklą „Akių glamonės“, nes išsiilgo emocijų. Nedidelių šio ciklo (parodoje eksponuojamas 31 atspaudas) ofortų esmė, pasak autorės, yra žavėjimasis, kuris jai reiškia ir kūrybos procesą, ir įvairius kūniškus potyrius, patį gyvenimo geismą: „Oforto linijos perteikia geismo intensyvumą, apraizgo mintis.“
Poetinėmis metaforomis išreikštas geismas, švelni erotika ženklina visą Kuckaitės kūrybą, tačiau ciklas „Akių glamonės“ visų pirma yra odė gamtos grožiui, kuriuo žavimasi, kurio geidžiama.
Regis, kas galėtų būti banaliau negu paišyti gėles? Ofortuose matome rožę, leliją, orchidėją, narcizą, tulpę, ramunę, bijūną, aguoną, liepos žiedų kekę, prabangųjį šafraną, egzotišką afrikinį sytrą, purpurinę saraceniją, skiautalūpį, rusmenę, alpinį epimedį, siauralapį gaurometį ir kitus mažiau žinomus augalus.
Tačiau Eglės gėlės, nors ir turi konkrečius „prototipus“ (juos autorė rinkosi iš senos, 1903 m. Sankt Peterburge išleistos knygos), anaiptol nėra iliustracijos gamtos vadovėliui. Tai gėlės, žydinčios meilės ir geismo dievo Eroto sode. Senovės graikų poetas Hesiodas šiai dievybei priskyrė ne tik kūniškų malonumų, bet ir kūrybos sferą.
Taigi, Kuckaitės sukurti vaizdai irgi yra iš Eroto darželio. Tiesa, juose negalioja žemiškos taisyklės: sukeistų proporcijų erdvėje levituoja belytė mergaitės (moters) figūrėlė ir dramblys (kartais ne vienas). Jie dažniausiai daug mažesni negu hipertrofuotas augalo žiedas ar jo fragmentas. Be to, šiuos „veikėjus“ reikia surasti... O ieškodami aptinkame ir daugiau įvairių detalių, figūrų, daiktų fragmentų, kurie išplečia vaizdinį pasakojimą ir simbolių prasmes.
Gėlės ir apskritai augalai Eglei asocijuojasi su pamatinėmis gamtos struktūromis, atspindi jų įvairovę, o kartu universalumą. Augalo konstrukcija, sandara (žiedai, taurėlapiai, vainiklapiai, kuokeliai, piestelės, sėklos, vaisiai) tam tikru atžvilgiu primena žmogaus kūną (liemuo, sąnariai, galva ir t. t.).
Šį ciklą raižydama mažose metalo plokštelėse, sako patyrusi meditacinę būseną, malšindama emocijų alkį, įkūnydama žavėjimosi poreikį. Tačiau meditacija nėra vienpusė – žiūrovai irgi panyra į sukurtus vaizdus, tarsi per rakto skylutę ar padidinamąjį stiklą stebėdami erotiškai mistinį mergaitės (moters) ir drambliuko žaidimą.
O gal tai savotiškas vujarizmas, tapęs nepaprastai populiarus, ypač socialiniuose tinkluose (itin mėgstama „žvilgčioti“ į svetimą virtuvę). Beprotiško skubėjimo, paviršutiniškumo, nežaboto vartojimo amžiuje Kito stebėjimas neretai atstoja patį gyvenimą, prigimtinius poreikius, kuriems nebelieka laiko. „Akių glamonės“ tarsi sustabdo laiką, kviečia įsižiūrėti į kiekvieną ofortą. Tarp gėlių ir gėlėse vyksta intymus gyvenimas, patiriami įvairūs jausmai – pažintis, susižavėjimas, vilionė, geismas, žaidimas, meilė… Siurrealistiniai nuotykiai (erotiniai žaidimai) vyksta belaikėje erdvėje.
Kiekviename oforte herojai keičiasi vaidmenimis – tai priklauso nuo gėlės pavidalo ir struktūros. Lotyniški kai kurių gėlių pavadinimai, pavyzdžiui, Matricaria (ramunė), Papaver (aguona) reikšmiškai teikia nuorodą į moteriškąją ir vyriškąją energiją, lemiančią tą subtiliai erotinę Eglės kūrinių terpę, kurioje vyksta personažų (gėlės, mergaitės, drambliuko) šėlionės. Mergaitė, galbūt Eroso mylimoji Psichė, o gal autorės alter ego, įkūnija sielos ir kūno skaistybę, grožį, kuris išgelbės (?) pasaulį.
Na, jei neišgelbės, tai gal nors taps atsvara tai agresijai, kuri užvaldžiusi žmoniją, kurią su pasimėgavimu demonstruoja TV, kuri brutaliai atakuoja sąmonę kitais medijų kanalais. Skaistumo, kilnumo įvaizdis neabejotinai imponuoja autorei. Juk tik skaisčiai mergelei leista žaisti su mitiniu Vienaragiu („Septyniasdešimt devyni klausos laipsniai“, 2015), o gražuolė Lukrecija, gyvenusi VI a. pr. m. e., siekdama išsaugoti savo garbę ir dorybę, net atėmė sau gyvybę („Lukrecijos svajonės“, 2016).
Lyties tapatybė, moteriškosios ir vyriškosios prigimties skirtumai, in ir jan dermė Kuckaitės kūryboje gvildenamos nuolat. Mergaitė-gėlė „Akių glamonėse“ įkūnija moteriškąjį pradą, o dramblys, Rytų šalyse laikomas ištikimybės, meilės, išminties simboliu, – vyriškąjį. Šis monumentalus, bet labai plastiškas gyvūnas, kurio kojos tvirtos tarsi medžių kamienai, yra kontrastas trapiai mergaitės figūrėlei ir subtilioms gėlių formoms.
Hipertrofuotas dramblio straublys, Vienaragio ragas simbolizuoja falą, kuris daugelyje senovės kultūrų reiškia jėgą ir vaisingumą. Menotyrininkė Julija Dailydėnaitė (Petkevičienė) taikliai apibūdino Eglę Kuckaitę kaip asociatyviojo meno filosofę, kurios darbuose gausu „gilių turinio parafrazių“ (1). Eglės kūryboje iš tikrųjų specifiškai susipina, puikiai dera Vakarų ir Rytų kultūrų citatos, antikinė filosofija ir orientalistiniai įvaizdžiai.
Ekspozicijoje nedidelio formato ofortai išdėstyti tam tikra seka, kurią padiktavo ne nuoseklus siužetinis pasakojimas, o kompozicinis kūrinių ritmas, šviesių ir tamsių tonų bei pustonių deriniai, linijų ir formų slinktis. Muzikalaus pasakojimo pauzėmis tampa keli ovalinės formos ofortai, kuriuose matome pagrindinių herojų „portretus“ – tai dramblys su nenatūraliai išilgintu straubliu („Bioįtarumas“, 2015), mergaitė su Vienaragiu („Eteris pats savyje“, 2015).
„Akių glamonėse“ vaizduojamas istorijas patiria ir išgyvena ne tik pagrindiniai personažai, bet ir… Eglė Kuckaitė. Kita vertus, žiūrovas, paklusdamas autorės pasiūlytam pasakojimo ritmui, palaipsniui ima suvokti, kad dar vienas kuriamų istorijų personažas yra jis pats, stebintis, kas vyksta tame paslaptingame vaizdų pasaulyje.
Mes žiūrime į juos, jie stebi mus.
O ką stebi Evaldas Mikalauskis? Jis tyrinėja (nuo seno) Kuckaitės kūrybą, stebi, kas vyksta Lietuvos grafikoje. Ir, aišku, pastebi, kad čia dominuoja labai stipri moterų grafikių kūryba (Nijolė Šaltenytė, Eglė Vertelkaitė, Lida Dubauskienė, Kristina Norvilaitė ir daug kitų).
Išsirenka Eglę, kurios darbai jam imponuoja ne tik dėl meistrystės, bet ir dėl moteriško jautrumo (taip Evaldas sakė per parodos atidarymą). Dvi savarankiškas ekspozicijas sieja tik bendras metaforiškas pavadinimas. Tačiau autorius sieja kai kas daugiau: akylas aplinkos stebėjimas, poetiškas, gera ironijos doze atmieštas kalbėjimas apie būtį, plati fantazijos erdvė, nusidriekianti už kalnų ir pievų...
Mikalauskio kūryboje imponuoja vaizdo paprastumas ir dvasinė švara. Pasak dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus, jai būdingas siurrealistinis natūralumas ir subtilus ironiškas graudulys (2). Tai kalbėjimas apie tylą, kurios taip trūksta.
Evaldo estampai apie ją kalba grakščiomis linijomis, subtiliais pustoniais arba turtingais juodų dažų atspalviais. Abu autoriai ištikimi klasikinėms grafikos technikoms, yra tikri oforto meistrai, tačiau linkę eksperimentuoti: Evaldas derina įvairius spaudos būdus, nevengia skaitmenos, raižo ne tik metalą, bet ir plastiką, Eglė irgi visada kėlė sau naujus iššūkius – kūrė sienų akcijas ir instaliacijas, tapė, fotografavo. Tačiau nei vienas, nei kitas nenutolo nuo esminio grafikos meno principo – vaizdo plokštumoje.
1 Julija Petkevičienė. Jutimų logika ir pasąmonės blokai. Krantai, nr. 145 (2013-05-27).
2 Ignas Kazakevičius. Evaldas Mikalauskis: Homero konservai. Dailė. 2007 / 1, p. 60.