Aktorė Rasa Samuolytė apie gimtadienį, stiprų užnugarį ir nemirtingus vaidmenis

Sausio 21-ąją gimusi aktorė Rasa Samuolytė šiandien sau norėtų daug ko palinkėti: kad šeima ir artimieji būtų sveiki, naujų susitikimų su žiūrovais, gerų vaidmenų. „Koks žmogus egoistas, – juokėsi paprašyta ko nors pasilinkėti. – Norėčiau, kad tai įvyktų. Linkėčiau, kad būtų kuo mažiau ribų – tai susiję ir su vidiniu, ir su kūrybiniu nusistatymu, santykiais. Ir aišku, meilės, meilės, meilės – sau, gyvenimui, kiekvienai dienai.”

Meniniame filme „Nuodėmės užkalbėjimas“, sukurtame pagal Jurgos Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus“, „Placebas“ bei „Sapnų nublokšti“ motyvą, R. Samuolytė įkūnijo jauną žurnalistę Viktoriją, kurią kankina meilė kunigui. Paklausta, ar žiūrovams ji vis dar asocijuojasi su šiuo vaidmeniu, R. Samuolytė sakė, kad tai buvo seniai, visgi ko gero, išgirdus filmo pavadinimą iškiltų jos pavardė arba vaizdas. Bet taip pat ir Nelės Savičenko.

Filmas sukurtas 2007-aisiais, nuo to laiko praėjo geri keturiolika metų. Užmarštin nenuėjo – nuodėmė užkalbėta? „Nenuvertinu to darbo, džiaugiuosi, kad jis atsitiko, buvo. Tai tiesiog praeitis“, – nedaugžodžiavo ji.

Per virtualų pjesės skaitymą patyrė scenos jaudulį

Atsigręžiame į šiandieną. Aktorių profesija pateko tarp tų, kuriems karantino suvaržymai nėra švelnūs – gyvi susitikimai su žiūrovais neįmanomi, bet, anot R. Samuolytės, teatras bruzda, ruošiasi.

„Teatras – jautriausia, pažeidžiamiausia kultūros sritis karantino atžvilgiu. Negali turėti kontaktų, o tai kontaktinis menas“, – pažymėjo ji.

Visgi būta bandymų įveiklinti technologijas: neseniai nuotoliniu būdu vyko pjesės „Alpulys“ skaitymas su dramaturgu Marium Ivaškevičium, režisieriumi Oskaru Koršunovu.

„Mes pjesę žiūrovams skaitėme gyvai, vyko tiesioginė transliacija. Iki to turėjome keletą repeticijų. Po transliacijos visi pasidalijome savo įspūdžiais – buvo daug jaudulio, tokio, tarsi eitum į sceną. Nors puikiausiai supranti, kad sėdi savo virtuvėje ir tiesiog skaitai pjesę. Realiai žiūrovų nėra, bet tas jaudulys buvo, netgi tapo tokiu vienu karantino kūrybiniu įvykiu. Trumpas, bet procesas“, – dalijosi įspūdžiais aktorė ir pridūrė, kad minėtos pjesės tema sunki, pagal Svetlanos Aleksejevič knygą „Cinko berniukai“, apie Afganistane žuvusius karius, jų mamas.

Dabar R. Samuolytė ruošiasi pjesei „Laisvė“ pagal šiuolaikinio Kanados rašytojo Martino Bellemare’o pjesę. „Bandome repetuoti, kiek leidžia sąlygos, kalbėtis, skaityti, nagrinėti... Yra tokių paruošiamųjų darbų, kurie vyksta“, – apie karantininius darbus kalbėjo aktorė.

R. Samuolytė viename savo kūrybos vakare yra užsiminusi, kad vaikystė pakelia nuo žemės, nes tuomet gauni „žavėjimosi tavimi dozę“. Būsima aktorė dar būdama visai vaikas lankė šokius, tad gražių žodžių ir pagyrų netrūko. Matyt, aplinkinių dėmesys aktoriui – niekuo neatperkamas?

„Čia labiau kalbama ne apie dėmesį. Žinoma, būdavo smagu išeiti prieš žiūrovą, bet viena mylimiausių dalių ir anuomet būdavo šokių repeticijos. Koncertai – kaip uogytė ant torto, bet man patiko pati „torto gamyba“. Ko trūksta dabar? Ne dėmesio, bet kūrybinio proceso, kontakto su partneriais, žiūrovais, ryšio, lietimo. Aktoriaus profesija tokia – viską pristatai žmonėms – ne sau. Žiūri spektaklius per televiziją ir stebiesi, – kiek žiūrovų sėdi salėje, visi be kaukių! Trūksta to. O dėmesys – kontakto rezultatas“, – paaiškino ji.

O ką gi aš paliksiu, ką tokio sukūriau?

Aktoriaus profesijos rezultatų nepačiupinėsi, neužčiuopsi. Paveikslą nutapyti – kainuoja daug jėgų, nemigo naktų, bandymų, eskizų, bet darbas vis tiek tampa materialus: „Vaidindamas kaskart esi šiek tiek kitoks, to, ką vieną vakarą padarei, kitą – nepakartosi. Nors kitam gali taip pasirodyti, gi tą patį darai, tuos pačius žodžius sakai, bet tas truputį, vos vos – ir yra tas stebuklas, kuris įvyksta scenoje“, – yra sakiusi aktorė Regina Šaltenytė.

Į klausimą, ką po savęs palieka aktorius, R. Samuolytė atsakė, kad aktoriaus kuriamas meno kūrinys atliekamas tam tikru laiku, tam tikrą akimirką, tam tikram žiūrovui.

„Tiesa, išėjus iš teatro tai nusiplauna. Vis dėl to vienaip ar kitaip išlieka, užsifiksuoja žiūrovo atmintyje, jo galvoje. Ir tu vaidini vėl: kitą spektaklį, kitam žiūrovui. Nieko keisto, kad čia nėra apčiuopiamumo, bet tai turi išliekamąją vertę. Teatras – kolektyvinis menas, kuris nuo kitų skiriasi savuoju „čia ir dabar“. Kartais aktorius gali galvoti: „O ką gi aš paliksiu, ką tokio sukūriau?“ Taip, ne kinas, kurį galėtum leisti dar ir dar kartą, tai ne paveikslas, neišaustas kilimas, kuris gali penkiasdešimt ar šimtą metų priminti įdėtą darbą. Tame ir yra žavesys, tokia duotybė“, – aktorystės išskirtinumą pabrėžė pašnekovė.

Laikinumas, anot R. Samuolytės, viena dedamųjų, dėl ko einama į sceną. „Būdamas jaunas negalvoji, ką tu po savęs paliksi, kokią žymę. Taip, keli klausimus, nori, kad gyvenimas įgytų kažkokią prasmę. Bet, ko gero, adrenalino pojūtis yra viena to mechanizmo detalių. Juolab kad vaidinant spektaklyje vyksta procesai: supranti, kad jei šiandien nepavyko scena, tu turi kitą dieną. Su tuo pačiu spektakliu kažką dar tobulini arba kuri, kažkas gimsta naujo. Eini į priekį“, – scenos fenomeną aiškino aktorė.

Žvelgdama į save iš perspektyvos R. Samuolytė prisiminė, kad stodama į akademiją anuomet net negalvojo, kad gali neįstoti. „Ne todėl, kad maniau esanti verta to įstojimo arba geresnė už kitus – tiesiog man atrodė, kad čia yra mano vieta, ir niekur kitur. Buvo toks nepajudinamas tikėjimas – aš turiu būti čia. Tik po to, staiga, perėjusi visus tris priėmimo turus, išsigandau ir pagalvojau: o jeigu aš neįstosiu? Išsigandau, nes neturėjau jokio atsarginio varianto. Norėjau studijuoti tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pas režisierių Joną Vaitkų, Vilniuje, o ne kitame mieste“, – savo studijų laikų planą atskleidė ji.

Į pastebėjimą, kad tikriausiai čia būta noro ištrūkti iš gimtojo Panevėžio, R. Samuolytė atsakė, kad namai visada buvusi ta vieta, kur ji nori sugrįžti. „Net nekilo klausimų. Ne todėl, kad pabėgti, bet nubėgti – kuo greičiau baigti mokyklą, važiuoti studijuoti“, – apie užsidegimą kalbėjo ji ir pridūrė, kad Panevėžyje gyveno intensyvų, užsiėmusios moksleivės gyvenimą, su šokio kolektyvu „Linelis“, dramos ir poezijos studijomis.

Viską įmanoma suderinti

Neretai moterims tenka balansuoti tarp šeimos ir karjeros. Aktorystė atima daug laiko ir jėgų. Ne vienai iškyla klausimas, kaip susidėlioti prioritetus, koks vaidmuo pirmesnis. Tačiau R. Samuolytė teigė, kas jos gyvenime viskas įvyko natūraliai.

„Niekada nesakiau, va, dabar šitas, o vėliau – anas. Viena yra teorija, visai kas kita – praktika. Galiu pasakyti, kad aš labai norėjau ir noriu būti aktore – man iki šiol patinka ši profesija. Buvo etapas jaunystėje, kai galvojau, kad noriu būti tik spektakliuose – įtemptas laikas, kai kūrėsi Oskaro Koršunovo teatras. Buvau beveik kiekviename spektaklyje... Apie šeimą, kad ir pagalvodavai, bet stumdavai mintį – ne, ne dabar. Dar pavaidinsiu. Visada norėjau vaikų, nebuvo taip, kad būčiau sau pasakiusi, kad esu tiktai aktorė ir visas mano atsidavimas yra ten. Neprojektavau taip savo gyvenimo. Buvo laikas, kai pagalvojau – tikrai norėčiau tapti mama. Palankiai susiklostė aplinkybės ir tai atsitiko. Galiu pasakyti, viską įmanoma suderinti“, – patikino pašnekovė.

Ji pastebėjo, kad aktorės moterys suderina aktorystę, turėdamos daug didesnę šeimą, nei turinti ji. „Už savo šeimą esu labai dėkinga. Ir laiminga. Šeimoje auga sūnus Adomas“, – pasidalijo džiaugsmu R. Samuolytė.

Auginant atžalą R. Samuolytei daug padėjo šeima. „Mano mama, tėtis, sesuo. Mes esame kaip vienas kumštis. Aišku, man galbūt lengva kalbėti, nes turėjau stiprų užnugarį, visada žinojau, kad mažas sūnus patikimose rankose, tada gali atsiduoti kūrybai, nesiplėšyti tarp repeticijų ir lakstymo į namus – nes žinai, kad vaikui yra taip gerai, kaip geriausiai gali būti“, – apie sugrįžimo po motinystės atostogų momentą pasakojo ji.

Jūs peraugote, Džuljeta?

Kalba vėl pasisuka apie vaidmenis. Spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ O. Koršunovo teatre buvo rodomas ištisus keturiolika metų. Viename savo interviu R. Samuolytė yra sakiusi, kad su Džuljeta užaugo. Ar nebuvo sunku išsiskirsti su tuo vaidmeniu?

„Kiekvienas vaidmuo padaro įtaką, kadangi spektakliai vaidinami daug metų iš eilės. Žinoma, „Romeo ir Džuljeta“ ypatingas spektaklis, kaip ir pats vaidmuo, kolegos, muzika, atmosfera, kūrybinis procesas. Režisierius – O. Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Antanas Jasenka... Toks spektaklis – įvykis, šventė. Vaidini, gyveni ir mokaisi. Su kiekvienu vaidmeniu augi, bet ypač su tais spektakliais, kurių visuma pilnavidurė, trykštanti, tokių kaip „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“. Esu laiminga aktorė, nes vaidinau gražiuose spektakliuose, su tokiomis stipriomis komandomis, trupėmis, kūrėjais... Man tai didžiulė dovana“, – teigė aktorė.

Kitame spektaklyje „Ugnies veidas“, R. Samuolytė vaidino net aštuoniolika metų. „Bet ateina laikas, kai supranti, kad turi perleisti estafetę – tai visiškai normalu ir natūralu. Esu tokios nuomonės – geriau neperlenkti lazdos. Pati žiūrėdama kai kuriuos spektaklius pagalvodavau, kad aktoriams jau galbūt reiktų kažkurio vaidmens ir nebesiimt. Norėjau išeiti tuo momentu, kol dar žiūrovai nesako – klausykit, jūs peraugote, Džuljeta“, – juokdamasi sakė ji.

Žiūrėdama į tuos savo spektaklius, kuriuose jau vaidina kiti, R. Samuolytė džiaugiasi, kad jie gyvuoja. „Iš tikrųjų, ne robotas esi, puikiai supranti, kad laikas praėjo, turi daryti ką kitą. Tikslios perėjimo ribos nėra, viskas vyksta palaipsniui, pažingsniui. Vaidini vieną spektaklį, rytoj vaidinsi kitą“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.

46-ąjį gimtadienį pasitinkanti R. Samuolytė sakė, kad šeima niekada neleidžia užmiršti šios dienos.

„Mėgstu gimtadienius, jų nebijau. Turiu nuostabią šeimą, tėvus, kurie niekada neleidžia man užmiršti, kad yra gimtadienis. „Dukra, reikia švęsti – tai gimimo šventė.“ Žinau, kad mama iškepė gimtadienio tortą. Aišku, gaila, kad mes dėl griežto karantino daug laiko nesusitikome su tėvais. Tikiuosi, jei šaltis labai nekąs, galbūt pavyks ištrūkti kartu į gamtą, paragauti torto – žinoma, laikantis visų atstumų“, – vylėsi aktorė.