R. Šaltenytė atvira – įvertinimas svarbus kiekvienam aktoriui. „Aišku, nedirbi ir negyveni vien dėl to, kad gautum apdovanojimą, bent jau mano tokia nuostata. Yra kiti tikslai. Jeigu pasirenki profesiją, kuri tau miela, maloni, kuriai atsidavei 40 metų – kone visą savo gyvenimą, ir jos nepakeitei, vadinasi matai tame prasmę. Kai sulauki įvertinimo, tai savotiškas patvirtinimas, kad tas kelias, kurį pasirinkai – teisingas“, – sakė ji.
Išmoko padėkoti vaidmeniui ir tuomkart su juo atsisveikinti
Neretai tenka girdėti aktorius sakant, kad aktorystė – psichologiškai sunki profesija. Tenka nuolat įsikūnyti į įvairius vaidmenis, o perėjimai iš vieno vaidmens į kitą, vėliau sugrįžimas į save – itin sudėtingas ir varginantis procesas. R. Šaltenytė įsitikinusi, kad tai priklauso nuo požiūrio į savo profesiją.
„Išėjimas iš vaidmens“ R. Šaltenytės manymu, kiekvienam aktoriui kitoks, vėlgi – priklauso nuo asmenybės. „Vaidinant ko tik netenka išgyventi, net ir kokią nors priešinsultinę būseną, tuomet net užeina keistos mintys: kad tik ko nors panašaus neatsitiktų. Gerai mane pamokė vienas išmintingas žmogus. Sako, tu tiesiog padėkok savo vaidmeniui ir atsisveikink tam vakarui su juo. Galbūt anksčiau pati nesąmoningai taip darydavau, bet kai įvardijo, toks patarimas man labai tiko. Vaidmeniui padėkojau, sakau pasėdėk ant suoliuko, palauk manęs iki kito karto. Ir vėl susitiksime“, – pasakojo pašnekovė.
Gražus atsisveikinimas su vaidmeniu, – nustembu. „Tu negali neštis vaidmens su savimi – tai be galo sunku, nesveika pačiam, tavo artimiesiems, paskui kankiniesi. Tai ne rankinukas, kurį palikęs ant stalo nueisi – jisai įkyriai seka iš paskos. Kol esi darbo procese, su juo vaikštai, bet kai jau įvyksta premjera, pasiektas kažkokio rezultato etapas, tai tada reikia pailsėti. Be to, ateina ir kiti darbai. Turbūt stogas pavažiuotų, jei vaikščiotum ištisai su tais krūviais. Negerai“, – sakė R. Šaltenytė.
Garsios aktorės teatriniame gyvenime tokių vaidmenų būta daug. „Nes Dievulis davė man tokią laimę – turėti nemažai įdomių darbų per visus tuos ilgus metus darbo teatre. Jų buvo daug ir labai sunkių. Perskaičius pjesę net galvodavau: argi aš galėsiu sukurti šį vaidmenį, esu visiškai kitoks žmogus, ar suprasiu, pakelsiu tuos išgyvenimus, netektis? Bet, pasitiki režisieriumi, su kuriuo dirbi. O jeigu ir jis pasitikėjo, turi kartu keliauti į tą kelionę“, – apie dvejones prabilo R. Šaltenytė.
Aktorius nėra marionetė režisieriaus rankose
Įsikūnijant į vaidmenį, R. Šaltenytės tikinimu, sudėtingiausia perkąsti kito žmogaus mąstyseną. „Kaip tu mąstai, toks esi žmogus. Pati nepasielgčiau, kaip mano herojės, bet turiu tai suvaidinti, atlikti vaidmenį taip, kad žiūrovas patikėtų. Vadinasi, pati turiu patikėti, suvokti. Ne tik pasakyti žodžius, kokius pasakė personažas, bet perprasti mąstymo vingius. Tai tikrai sudėtinga, turi būti tarsi psichologas. Iš čia ateina ir vaidmens emocija, ji dirbtinai nesusikuria, mūsų emocionalumas, išgyvenimai priklauso nuo to, kaip mes mąstome“, – apie sunkiausius aktorystės momentus kalbėjo pašnekovė.
R. Šaltenytė dirbo su visais geriausiais Lietuvos režisieriais. Aurelija Ragauskaite, Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Alvydu Vizgirda, Rolandu Atkočiūnu, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi ir daugybe kitų.
Režisieriaus vaidmuo aktoriaus gyvenime, pasak pašnekovės, labai svarbus. „Kaip mano dėstytoja Irena Vaišytė sakydavo: „Jeigu melsimės vienam Dievui scenoje, savo profesijoje galime padaryti įdomių darbų, sukurti įsimintinų vaidmenų.“ Aktoriaus profesija be galo priklausoma nuo režisieriaus. Aktorius negali daryti to, kas jam šauna į galvą arba jis turi savo sprendimą įrodyti režisieriui. Bet, nemanau, kad aktorius yra marionetė režisieriaus rankose ir jis, kaip lėlytę ją tampo. Čia mano pozicija kitokia. Tai lygiaverčiai kūrėjai“, – režisieriaus ir aktoriaus bendradarbystės susitarimo svarbą įvardijo teatralė.
O jei iš pat pradžių aktoriui režisieriaus pasaulėjauta pasirodo neįkandama, netgi šiek tiek svetima, nesuvokiama? „Nesu linkusi pradėti nuo atmetimo, visada noriu suprasti ir suvokti. Keliauti tiek, kiek galiu, su savo pozicijomis, vertybių skale. Kitą kartą pati pradžia būna apgaulinga, nors ir sakoma, kad reikia kliautis intuicija, o pirmas įspūdis teisingiausias. Mūsų profesijoje kartais būna ir paklaidų. Režisierius gali tai įrodyti. Savęs, kaip aktoriaus nematai iš šalies. Aktoriui gresia didelis pavojus kartotis. Negali visą gyvenimą vaidinti dviejų ar trijų vaidmenų, apsirengęs kitais rūbais, kitus žodžius kalbėti. Savo aktorinę amplitudę gali plėsti su režisieriaus pagalba“, – įsitikinusi R. Šaltenytė.
Laikas sustoti?
Viename savo interviu aktorė yra užsiminusi, kad šiuolaikiniame teatre neliko paslapties, viskas per daug atvira, banalu, nuspėjama, mažai belikę teatro magijos. Pasvarsčius, kad taip galbūt nutiko dėl
bendros šių laikų tendencijos, nes aplink daug paviršutiniškumo, aktorė su išsakyta mintimi sutiko:
„Galbūt, taip. Šiuolaikinis požiūris, meno kultūros industrija šuoliuojanti į priekį, gal kartais nesugeba stabtelt į gylį... Taip veržiamės pirmyn, o vis dėl to, patys sudėtingiausi, didžiausi ir įdomiausi darbai, kurie užkabina gilius emocijų ir minčių klodus slypi visai ne ateityje. Klasikinė literatūra – gali skaityti kūrinius, parašytus prieš šimtą ar tris šimtus metų, jie išlieka šiuolaikiški, semiesi išminties iš jų. Nors anuomet niekas nei į kosmosą skrido, nei automobiliais važinėjo. Žmogus yra žmogus. Jausmai, mintys, emocijos – tokios pačios. Trūksta giluminių dalykų“, – pastebėjo aktorė.
Ak, geriau pačiai atkentėt viską!
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė visada pabrėždavo aktorystės svarbą sakydama, kad pirmiausia buvo aktorė, o po to tapo žmona, mama. Vis dėlto, nori nenori, sukūrusioms šeimą moterims tenka balansuoti tarp darbo ir karjeros. Tad sėkmingose istorijose dažnai slypi ir nemažas šeimos indėlis.
„Man pasisekė, kad mano vyras taip pat aktorius (Igoris Reklaitis – aut. past.) Jis gerai supranta šią profesiją. Niekada nereikėdavo teisintis, kad vakare turiu išeiti iš namų ir nežinia kada grįšiu po repeticijos. Prieš premjeras, kaip žinia repeticijos užsitęsia... Kai vaikai užaugę, paprasčiau ir lengviau. Kai juos reikėjo auginti, kaip ir visos šios profesijos mamos – sukiesi, kaip vilkiukas. Aišku, kenčia vaikai, bet ką daryti? Vėlgi, kažką aukoji. Kiek įmanoma bandai ir mamos, ir žmonos vaidmenį išlaikyti. Visomis prasmėmis. Bet negali vienodai atseikėti“, – atsiduso ji.
Kaip sakė R. Šaltenytė, aktoriaus profesija bent jau dėkinga tuo, kad nesi kiekvieną dieną darbe – „dirbi pliūpsniais“. „Gavai vaidmenį, repetuoji. Du, trys mėnesiai intensyvaus darbo, o paskui turi kiek laisvesnio laiko. Per tą laiką esi nuostabi mama, žmona. Vaidini vakarais, ir tai ne kiekvieną vakarą. Tokios geros sūpynės – pirmyn, aukštyn, žemyn – juokdamasi sakė R. Šaltenytė. – Ir supiesi... Pasirodo, galima ir vaikus užauginti, ir gera žmona būti, ir nebloga aktore.“
Kaip daugumos aktorių, taip ir R. Šaltenytės abi atžalos, galima sakyti, užaugo teatre. Bet, kad ir kaip būtų neįprasta, sūnūs nenuėjo tėvų išbandytu aktorystės keliu. „Esu patenkinta dėl to – aktoriaus profesija be galo sunki. Visą šios profesijos gražumą ir baisumą jie matė akivaizdžiai, tad rinktis aktorystę net minčių nebuvo. Nereikėjo nei atkalbinėti, nei nukreipti – jie patys gražiai keliavo savo keliu. Jau ir taip, tenka už save ir už vyrą pergyventi, o dar tektų jaudintis už vaikus. Juk tai tokia profesija... Ak, geriau pačiai atkentėt viską!“, – altruistiškai kalbėjo ji.