Vilniaus mažojo teatro vizitinė kortelė – legendinis „Madagaskaras“. Rugsėjo 29 d. šiam spektakliui sukaks penkiolika metų! Per tuos metus pasikeitė beveik visas aktorių sąstatas (likote tik judu su Mantu Vaitiekūnu). Pasidalinkite, prašau, ką įdomiausio patyrėte kurdama šį puikų Milės vaidmenį.
Puikiai prisimenu pirmą susitikimą su šia nuostabia pjese – dramaturgas Marius Ivaškevičius pats visai trupei perskaitė pirmąją kūrinio dalį. Įspūdis buvo didžiulis! Mes buvome visai jaunučiai, prieš metus baigę studijas, teatras dar tik statomas, repeticijos ir spektakliai vyko kiek aptvarkytoje teatro foje. Jei teisingai pamenu, vaidmenys buvo paskirstyti labai greitai. Besąlygiškai pasitikėjau režisieriumi – jis mus gerai pažinojo, galėjo numatyti, kieno atliekamas tas ar tas vaidmuo „skambės“ puikiausiai!
Kai pradėjome repetuoti, man liepė Milės tekstą kalbėti žemaitiškai. Visi leipo iš juoko, tai padėjo akimirksniu pagauti personažo esmę – visiškai kontrastingą romantiškai Salei – lėtapėdės žemaitukės ūkininkaitės portretą. Kadangi žemaičių man gimtoji kalba, jaučiausi kaip žuvis vandeny – viskas buvo labai lengva, smagu ir, aišku, klojosi tarsi savaime. Žaidžiau ir iki šiol žaidžiu šį personažą! Po keleto repeticijų žemaitišką rokundą atkeitėm atgal į originalą, o personažas jau buvo gerai įsigėręs. Vėliau režisierius minėjo, jog svarbiausia, kas nulėmė, jog būtent aš buvau paskirta vaidinti Milę buvo „Mikelio Angelo drobių“ veidas! Vienai ypatingai „Paveikslo“ scenai – jis norėjo itin subtilaus, Mikelandželiško veido. Režisieriui pasirodė, kad mano veidas itin panašus į garsiosios Pietos Marijos veidą. Milę vaidinau visus tuos metus, visus šimtus spektaklių... Pati stebiuosi, kaip nesisapnuoja naktimis. Domėjausi Vinco Mykolaičio Putino žmonos Emilijos biografija (nes mano personažas grįstas biografiniais faktais), tačiau Milė gavosi gan savarankiškas personažas.
Įdomu tai, kad tikroji Emilija svajojo turėti ilgus plaukus (visus tuos 15 metų, kai vaidinu „Madagaskare“, negaliu nusikirpti plaukų dėl naktinės bendrabučio scenos). Kai pati tapau „dainiaus taipgi poeto“ žmona, net juokas ima – negi tiek metų kartodama tą tekstą „prisikalbėjau“?! Kaip ir Milė esu ištekėjusi už rašytojo.
Daug įdomių nuotykių patirta per tiek laiko: per gastroles Vienoje vertėjas sakė, jog laukdavo, kol prabils Milė, jam itin patiko balsas; kartą mane susirado garbaus amžiaus buvęs Emilijos Putinienės mokinys iš Varšuvos, kuriam ji dėstė lietuvių kalbą „Ji man šventoji. Kalbėdamas su jumis dėkoju Dievui, kad kažkuria prasme galiu pabendrauti su Ja“, – ištarė jis....
Na, o profesorius Alfredas Bumblauskas mane patikino, kad ponia Emilija buvo „velnių priėdusi“ ir valdinga...
Spektaklis „Trio“. Jame skamba nuostabi muzika. Skamba ir trijų garsių muzikų: Klaros Šuman, Roberto Šumano ir Johaneso Bramso meilės istorija, pasakojamas moters – menininkės – 8 vaikų mamos likimas. Gal galite papasakoti, kaip kūrėte Klaros vaidmenį ir kuo imponuoja šis personažas? Tarp kitko, šį mėnesį švenčiama šios pasaulinio garso pianistės Klaros Šuman 200 metų gimimo sukaktis!
Ją vadino Kiara (šviesiąja). Pati noriu bent kiek pažinti tą šviesą ir prieš kiekvieną spektaklį paprašau Jos palaiminimo iš aukštybių. Spektaklio tema itin galinga – moters kūrėjos, genialios pianistės, žmonos ir aštuonių vaikų mamos gyvenimą suvokti mano patirties nepakanka. Be jokio patoso, be perdėtos egzaltacijos, buityje, kasdienybėje gimstantys šedevrai... Alkoholikas vyras... Ar būta pasirinkimo? Kokia viso to kaina? Kokia sielos vidinė kultūra? Ar tiesiog gamtos gaivalas?
Vieni apie Klarą atsiliepia kaip apie nimfomanę, kiti – kaip apie genialią, itin išmintingą, taurią asmenybę. Aš keliavau paskui režisierių, kuris norėjo matyti Klarą švelnią, rūpestingą, santūrią tačiau gyvybingą, bręstančią viso spektaklio metu iki savarankiškos moters, kuri jau nebėra priklausoma nuo vyrų (Tėvo, R. Šumano, J. Bramso), o pati savo gyvenimo autorė. Kai aš režisieriaus Peterio Galamboso su siaubu paklausiau „KAIP suvaidinti tokio masto moterį?! Kaip suvaidinti angelišką ir tuo pačiu žemišką būtybę? Kokia ji?“, jis man atsakė trumpai: „Tau nereikia apie tai galvoti, atsipalaiduok. Apie tai pagalvojau aš, rinkdamasis aktorius“. Taigi, koncentruojuosi į konkrečius dalykus, stengiuosi būti „čia ir dabar“, bendrauti su partneriais. Štai ir visa paslaptis...
Pati asmeniškai savo gyvenime stengiuosi nedaryti pasirinkimo tarp šeimos ir kūrybos, tai visai nenaudinga. Renkuosi harmoniją, balansą, dermę. Didžiuojuosi vaidindama spektaklyje „Trio“, kuris paremtas autentiška trijų legendinių asmenybių istorija ir tikrais faktais. Jis man labai svarbus, Klaros vaidmuo – didžiulė likimo dovana. Jau dabar nekantrauju grįžti vaidinti!
Vienas užsienio prodiuseris apie spektaklį „Trys seserys“ yra pasakęs, jog tai grynas, šiltas, pakylėjantis spektaklis, į kurį žiūrint užplūsta toks pat jausmas kaip žiūrint i Vilniaus katedrą... Kokių prisiminimų turite apie savo vaidmenį šiame spektaklyje?
Tai buvo pačios sunkiausios repeticijos mano gyvenime! Susiklostė labai sudėtinga atmosfera kolektyve, o režisierius buvo itin griežtas. Bijodavau net pajudėti scenoje. Vieni „gavę velnių“ mobilizuojasi, supyksta ir iš to pasipriešinimo gimsta energija, nauja kokybė. Aš iš tų, kuriems priešingai – ištinka visiškas „stuporas“, tiesiog suakmenėji iš siaubo, visiškai nieko nebegali padaryti, net balsas užsispaudžia. Režisierius liepia „garsiau!“, o tu nebegali nė garso išleisti. Tačiau visa tai buvo verta praeiti. Sustiprėjau, išaugau savo baimes, suvokiau savo jėgą. Spektaklis per tiek metų nepraranda emocinės įtaigos, gilumos, širdį sprogdinančio poveikio. Tiesą sakant, Maša sudaužė ne vieną širdį... Vyrai įsimyli šį personažą. Ne mane – Mašą. Esu gavusi ne vieną laišką, ne vieną prisipažinimą. Iki kaklo užsisagsčiusi, juodai apsirengusi, gan atšiauri ir nervinga Maša kažkaip paveikia vyrų širdis... Ji visai kitokia, nei kukli, išsigandusi, jautri Valda. Vienu žodžiu „geros mergaitės“ sindromas ne visada pasiteisina! Esu nepaprastai dėkinga režisieriui R. Tuminui už šitą vaidmenį, už galimybę prisiliesti prie Čechovo. Taip pat visiems kolegoms, ypač Arūnui Sakalauskui, mano liūdnajam Veršininui. Labai atsakingai žiūriu į šį vaidmenį, jį saugau ir laukiu balandžio mėnesio, kai vėl vaidinsiu šiame spektaklyje....
Įspūdingi Juozo Statkevičiaus kostiumai, istorinės šukuosenos, garsios asmenybės, netradicinis žvilgsnis į lietuvių tautos identitetą. Spektaklis „Mistras“ bus paskutinis Jūsų susitikimas su publika prieš trumpą atokvėpį. Pasidalinkite kažkuo, kas Jums labai brangu vaidinant Ksaverą, kadaise pavergusią Adomo Mickevičiaus širdį...
Po „Madagaskaro“ labai laukėme antros M. Ivaškevičiaus pjesės apie lietuvybę ir įdomias asmenybes. „Mistras“ pribloškė savo atmosfera, visiškai netikėta ir mums tada nežinoma istorija, personažais. „Didysis Romantizmas“, kaip įvardino režisierius, mistika, Napoleono idėjų apsėsti genijai ir daugiatūkstantinės sektos „Dievo reikalas“ įkūrėjas lietuvis, „mistras“ Andžejus Tovianskis. Man patikėtas Ksaveros Dejbel (toks ir tikrasis istorinis vardas), dešiniosios Tovianskio rankos vaidmuo. Turiu jos nuotrauką, kaskart pasižiūriu. Paskaičius apie šią moterį iškart apėmė įkvėpimas – nepaprastą įtaigą turėjęs žmogus, garsėjusi „šokiais ir verkimais“, magiškų akių, galinti valdyti žvilgsniu, įspūdinga moteris, iškart pavergusi Adomo Mickevičiaus širdį, mokėjusi juo manipuliuoti, kaip, beje, ir visais kitais vyrais. „Izraelio kunigaikštytė“ taip ji buvo vadinama anuomet salonuose.
Ką gi, ir vėl akistata su nepaprasta asmenybe, kurios bent dalelę perteikti yra didelis džiaugsmas. O kiek dar duoda J. Statkevičiaus sukurtas kostiumas! Tikra šventė! Jis man ypač padeda virsti ta mistiška fatališka moterimi. Pamenu kartą repliką iš salės, spektaklio metu, kai pirmą kartą Tovianskis atveda Ksaverą į Mickevičių šeimą, kažkoks vyras iš žiūrovų salės garsiai pasakė „Mickevičienei šakės...“ Nepaprastai įdomu pasinerti į tą laikmetį, į itin teatrališką spektaklio stilių – jis turėtų būti toks rimtas, kad net juokingas.
Kameriniai širdin smingantys poezijos spektakliai „24 valandos iš moters gyvenimo“ ir „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Ar galima būtų sakyti, jog esate iš tų aktorių, kurie išdrįso eiti režisūros keliu, imtis naujo amplua?
Jokiu būdu nebuvo jokio „režisierės amplua“! Aš buvau šių spektaklių įkvėpėja ir organizatorė. Viską organizavau taip, kad išsisuktume be režisieriaus. Tiesiog sukviečiau kolegas ir mes dirbome visi vienodai, kaip aktoriai. Per daug mačiau gerų režisierių, kad pati kada nors pretenduočiau į šį titulą, tai visiškai kita ir kitokia profesija. Aš esu aktorė, man ši vieta pati geriausia ir patogiausia. Jokių iššūkių man nereikia, tiesiog kartais natūraliai pavyksta pritraukti ir įkvėpti žmones. Šie spektakliai pavyko dėl šauniai suburto ansamblio. Šie „suorganizuoti“ darbai suteikė jėgos, išlaisvino iš didžiausio aktoriaus košmaro „laukimo“. Nepakenčiu aukos pozicijos, neva tai kažkas kažką turi duoti, kažko vis trūksta, kažkas vis ne taip... Mūsų gyvenimai mūsų rankose ir tai nėra tik skambi frazė. Mes kiekvienas esame Kūrėjas, atsakomybė tik mūsų pačių. O pačia vertingiausia savo savybe, ko gero, įvardinčiau švelnumą... Ji dabar turės progų dar labiau atsiskleisti, tapus mama.
Ką norėtumėte pasakyti savo žiūrovui, kuris ateis į spektaklius: „24 valandos iš moters gyvenimo“ (rugsėjo 29 d.) ir „Mistras“ (spalio 3 d.)?
Kad jūs žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi, stovėdama čia, scenoje. Ir kokia esu dėkinga Dievui, kolegoms ir Jums, kad šitas vyksmas vyksta.
Ir jokių atsisveikinimo ašarų, jokio širdies virpulio?
Mano vyras pasiryžęs mane palaikyti. Jei reikės – visi trys keliausim į teatrą, Mindaugas migdys lėliuką, o aš pamaitinsiu per pertrauką. Patikrinta praktika! Taip auga aktorių vaikai. Šiuo atveju būti menininkų šeima yra patogu – visi viską supranta, o ir darbų grafikai lankstesni...
Mano atsisveikinimas iš pradžių ir man pačiai atrodė gan dramatiškas, kol teatre nepradėjome planuoti kito pusmečio spektaklių! Taigi dar spalį vaidinsiu, o jau balandį grįšime į repertuarą su „Trimis seserimis“, „Trio“ ir kt. Taigi mano tam tikra vidinė „drama“ virsta šypsena – išsiskirsime vos keliems mėnesiams!