Aktorius Juozas Gaižauskas: zombiai scenoje niekam neįdomūs

„Kartais nutinka stebuklingų dalykų“, – sako aktorius, atlikėjas, dainų kūrėjas ir rašytojas Juozas Gaižauskas. Kas jau kas, o jis apie stebuklus šį tą išmano. Perėjęs grupės „Viengungiai“ populiarumo vandenis, sukūręs žiūrovų atmintyje iki šiol gyvą vaidmenį spektaklyje „Striptizo ereliai“, pėsčiomis nukeliavęs aštuonis šimtus kilometrų Šv. Jokūbo keliu ir parašęs knygą „Dievas su šlepetėmis“, Juozas priima naują iššūkį, rašoma pranešime spaudai.

– Vis dažniau pasigirsta kalbų apie dainuojančių aktorių grupę „Šaltinių trio“. Rodos, pirmą kartą jos pasirodymas įvyko Ramintojos bažnyčioje, per tavo knygos „Dievas su šlepetėmis“ pristatymą?

– „Šaltinių trio“ – karantino kūdikis. Per knygos „Dievas su šlepetėmis“ pristatymą nuskambėjo viena daina, nors mes jau kurį laiką repetavome. Su Emilija Latėnaite ir Gabriele Malinauskaite esame ne tik kolegos, bet ir labai geri draugai. Be abejo, dalijamės kūrybos sumanymais. Per pirmąjį karantiną, kai visi beveik neturėjome darbo ir jau galėjome susitikti, pagalvojome, kad būtų smagu kartu pagroti – Gabrielė moka groti gitara, kuria dainas, aš taip pat, Emilija groja fleita. Susitikome, paskui dar kartą, dar kartą, o tada gavome pasiūlymą pasirodyti viešai. Tam nemokamam pasirodymui repetavome beveik mėnesį, po keletą valandų kasdien, tačiau jokios ateities neplanavome. Ir vis dėlto po pasirodymo namo išėjome su trimis komerciniais pasiūlymais. O paskui – antrasis karantinas...

Labai gerai prisimenu: kai mūsų paklausė pavadinimo, ilgai negalvojome. Kadangi repetuodavome Emilijos namuose, Šaltinių gatvėje, tad, jei jau Šaltinių, ir – trio.

– Apie ką groja ir dainuoja „Šaltinių trio“? Kokia grupės idėja, koks stilius? Ko iš jūsų tikėtis?

– Mes labai gerai vienas kitą pažįstame, kaip nuluptus, žinome, kas ką dainuoja. Aš galiu sukurti aranžuotes, turiu nemažai dainų, Gabrielė irgi turi savų. Emilija visą laiką grojo fleita, bet čia, su mumis, ji nepaprastai išsiskleidė, aš tik plačiai atmerkęs akis žiūriu, kaip ji groja, kaip improvizuoja, kiek laisvės yra jos muzikoje. Mums net nekilo klausimų, ką dainuoti, dainuojame savo kūrybos dainas, kurios yra artima ir panaši bendraminčių kūryba. Tikrai neturėjome planų aktyviai koncertuoti, juk esame aktoriai, turime kitą profesiją, bet ėmė ir paaiškėjo, kad planai dėliojasi patys, o mūsų pasirodymai įgauna pagreitį. Žavu: kai negalvoji apie pinigus, jie ateina patys.

– Turbūt galima sakyti, kad karantinas jums atvėrė naujų galimybių, netikėtų kelių ir karjeros posūkių?

– Kiekvienas kūrėjas, kuo daugiau kūrybos instrumentų turi saviraiškai, tuo daugiau kūrybos į pasaulį paleidžia. Aš visais laikais kūriau dainas, tačiau tuo metu, kai aktyviai dirbau scenoje, filmavausi, muzikai visiškai nelikdavo laiko. Karantinas atvėrė mums erdvę ir galimybes. Pastaruoju metu populiariausias klausimas: „Kur galima nusipirkti jūsų albumą?“ Atrodo, kažkas tiesiog veda mus į priekį. Dainuojamoji poezija yra mūsų muzika, leidžiame sau improvizuoti, kartais per koncertus netgi skaitome poeziją. Ir svarbiausia, matome, kad to reikia. Beje, tai irgi pandemijos atgarsis – žmonėms vėl reikia gilumos, prasmės, rimtų ir tikrų dalykų. Atrodo, kad iki soties esame prisiragavę vartotojiškos kūrybos.

– Galbūt klaidingas įspūdis susidaro, bet ar yra taip, kaip banaliai sakoma – tu negali nedainuoti?

– Aš kuriu dainas, kartais rečiau, kartais dažniau, dainos atsiranda, kaupiasi. Kuo daugiau laiko tam skiriu, tuo daugiau jų randasi. Per pirmąjį karantiną, kai buvome užrakinti, kai negalėjome išvykti iš miesto, jokia paslaptis – daugelį iš mūsų kankino liūdesys. Repetuoti tada negalėjome, tačiau kurti, laimė, niekas neuždraudė. Kartą, kalbant telefonu su Gabriele, jos balse išgirdau liūdesio gaidelę. Pasakiau jai, kad parašysiu jai tekstą, o ji tegu sukuria muziką. Išėjo nuostabi daina.

– Ar galima taip sakyti, kad dainuojantys aktoriai grįžta į madą ir mes vėl turėsime kažką panašaus į Vytautą Kernagį ar legendinį „Aktorių trio“?

– Ir aš jaučiu, kad vyksta kažkas panašaus. Atsirado laiko, vietos ir erdvės, nenoriu pasirodyti radikalus, bet gal netgi atsirado niša, kai legendos pamažu išeina. Viskas juk kinta. Be to, rodos, randasi vis daugiau norinčiųjų klausyti, o kai atsiranda, kas klauso, atsiranda, kas dainuoja.
Prieš karantiną, būdavo, per metus suvaidindavau apie 200 spektaklių, 70 procentų jų vaidindavome išvykose, dar serialai, filmai, garsinimai. Muzikai lyg ir pritrūkdavo laiko, niekaip negalėdavai iki jos nusikapstyti. Dabar jai pats geriausias laikas ir vieta.

Praėjusiais metais, kai Anykščiuose vyko festivalis „Purpurinis vakaras“, su draugais atostogavome netoliese. Nusprendėme nuvažiuoti į koncertą. Nusipirkome bilietus, fantastiškai pabuvome, o aš iš ten išėjau su jausmu, kad tikrai sugrįšiu, tik šįkart – ant scenos. Net draugams pasakiau. Taip ir nutiko, „Šaltinių trio“ gavo pasiūlymą sugroti festivalio koncerte, o aš – dar ir pravesti vieną festivalio koncertą. Visa tai – tarsi įrodymas, kad stebuklai kartais vyksta be mūsų žinios.

– Tavo aktoriaus ir dainininko karjera, tikriausiai, prasidėjo dainuojančių aktorių grupėje „Viengungiai“. Anuomet jūs sulaukėte beprotiško populiarumo...

– Dar, kol nebuvo „Viengungių“, turėjau elektrinę gitarą ir teatre, įjungęs kolonėlę, kartais dainuodavau savo dainas. Mano kolegos kartu pagrodavo, padainuodavo. Taip netyčia „Viengungiai“ ir atsirado, tik vėliau pradėjome kurti naujas programas, keliauti po didžiąsias sales. Anuomet, kaip ir dabar su „Šaltinių trio“, nieko neforsavome, niekur neskubėjome, mėgavomės tuo, ką darome.

Neturėjome jokių prodiuserių, mūsų niekas nereklamavo, buvome tiesiog kurso draugai, iš bado subūrę grupę ir mėginantys iš savo džiaugsmo dar ir uždirbti. Atlygį gaudavome „vagnorkomis“ – pereinamaisiais pinigais. Kol po koncerto grįždavome namo, jie jau spėdavo nuvertėti. Mes tiesiog neturėjome ką valgyti! Koncertuodami iš pradžių apvažiavome keletą mokyklų, gal todėl pirmasis mūsų viešas pasirodymas buvo toks sklandus. O tada ir prasidėjo, grojome, kol nebeliko salių, kuriose nebūtume pasirodę. Mūsų buvo ir Vilniaus sporto rūmai, ir Kauno halė, ir futbolo stadionai.

Kita vertus, ir bernai talentingi – Rolandas Kazlas, Ramūnas Rudokas, Kęstutis Jakštas, o vėliau ir Giedrius Arbačiauskas prisijungė.

Mūsų dar ir dabar kartais klausia, kada atkursime „Viengungius“. Nežinau, kaip kiti mano kolegos, bet sau esu atsakęs – prikelti numirėliai tampa zombiais. O kam įdomūs zombiai scenoje?

– Kokių populiarumo pamokų anuomet išmokai? Juk tai buvo nepaprastai intensyvus, darbų scenoje, televizijoje ir kine kupinas periodas. Ką apskritai esi supratęs apie šlovę per visus karjeros metus?

– Dabar į tai žiūriu paprastai. Ir tyliai pagalvoju, kai matau į šlovės viršūnę užkopusį žmogų – tai, kuo dabar esi, aš jau buvau... Žiūriu ir linkiu: maudydamasis šlovėje tik nenutolk nuo versmės.

Šiandien manau, kad šlovė trukdo žmogui, kūrėjui ji beprotiškai trukdo, apsunkina kelius į kūrybą, į tikrus dalykus, uždaro versmes. Žinoma, visada galima rinktis tokį sunkesnį kelią, mėginant suprasti, kad šlovės pamokos vėliau suteikia nepaprastai stiprią atramą. Kai tai vyksta pirmą kartą, dažniausiai esi jaunas žmogus, siautėji ir svaigsti nuo to. Visa tai patyręs, žinai, kad neverta per daug įsijausti, žinai, kad tai laikina, viskas keičiasi, tu augi, klausytojai auga. Jei esi kūrėjas, o ne verslininkas ar pinigų rinkėjas, šlovė greitai apkarsta.

Mūsų su „Viengungiais“ populiarumas nebuvo pasibaigęs, kai nusprendėme viską baigti. Paskui buvo daug televizijos, prodiusavau didžiulius renginius, nėriau į „Domino“ teatrą ir didžiulio populiarumo sulaukusį spektaklį „Striptizo ereliai“.

– Tarsi visko turėjai savo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, smalsu, ko gi nusprendei paieškoti Šv. Jokūbo kelyje? Kodėl išėjai į piligriminę kelionę?

– Jau sakiau – bet koks žinomumas yra trikdis kūrėjui. Kad grįžtum prie versmės, jei ji dar, žinoma, egzistuoja, turi sustoti ir nusibraukti nuo savęs nereikalingus dalykus. Atrodo, labai paprasta. Į Šv. Jokūbo kelią išėjau labiau dėl religinių priežasčių nei noro sustoti, esu katalikas, esu tikintis žmogus. Kelyje aiškiai supratau: ėjimas man irgi padeda atsikratyti metų metus kaupto balsto. Grįžęs jautiesi tarsi atgijęs iš naujo, atgimęs kūrybai.

Tačiau balanso vis tiek reikia ieškoti, nes sąskaitas mokėti juk reikia.

– Ar Šv. Jokūbo kelyje radosi dainų? Ar užsirašinėdavai mintis? Rašei dienoraštį?

– Aš turiu visai neblogą galvą, viskas ten. Nieko neužsirašinėju, nieko nepasibraukiu. Jei iškyla dainos motyvas ir jį pamirštu, laukiu kito.

– Ir vis dėlto rašymas, panašu, tau patinka, nes atkeliauja nauja knyga...

– Kaip jau sakiau, kuo daugiau instrumentų turi kūrėjas, tuo geriau. Aš galiu vaidinti, kurti dainas, rašyti, galbūt tik baleto šokti negaliu. Tikrai negaliu ir to nedarysiu, pažadu. Gal kada pasirodys koks nors naujas instrumentas, kurio dar nesu panaudojęs.

Rašau apie tai, ką galvoju, vaidinu tai, kas man skauda, dainuoju apie tai, ką jaučiu. Pasakyti niekam nieko nenoriu, nes nieko nežinau. Darau tai, kas man patinka. Jei kas nors mano kūryboje ką nors jaučia, – nuostabu.

„Šaltinių trio“ su Juozu Gaižausku (gitara, vokalas), Emilija Latėnaite (vokalas, fleita) ir Gabriele Malinauskaite (vokalas, gitara) kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ scenoje pasirodys rugpjūčio 21 dieną. Didysis grupių dienos koncertas Dainuvos slėnyje prasidės 18 val. Visa festivalio programa – purpurinisvakaras.lt