Kodėl pasirinkote būtent aktoriaus profesiją?
Savo aktoriaus karjerą pradėjau dar mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, antrame kurse. Bet visas aktorystės kelias prasidėjo mokykloje. Dar 11 klasėje į vaidybą pažiūrėjau rimtai ir supratau, kad tai gali būti mano profesija. Mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja, taip pat ji yra baigusi ir teatro režisūrą. Mokykloje turėjau stiprią lietuvių kalbos mokytoją. Jos abi mane skatino užsiimti šia veikla, vaidindavau mokyklos renginiuose, dalyvavau skaitovų konkursuose. Prisimenu tą laiką, kuomet pildžiau stojimo į aukštąsias mokyklas dokumentus. Jau tada tvirtai žinojau, ko noriu, nes parašiau tik vieną specialybę. Tada galvojau, kad bus labai lengva įstoti ir mokytis. Aš dar nesuvokiau, kokia sunki ši profesija.
O kaip buvo iš tiesų?
O buvo taip, kad kai kiti mano draugai studentavo, linksminosi, aš mokiausi. Prisimenu, kai pirmame kurse visi po vakarėlių miegodavo, o aš keldavausi 6 valandą ryto, nes jau po valandos turėdavau užsiėmimus akademijoje. Pirmame kurse buvo minčių išeiti iš akademijos, nes tai buvo labai sunkūs metai. Būdavo taip, kad į akademiją ateini ankstų rytą, o iš jos išeini tik 9 – 10 valandą vakaro. Tačiau antrame kurse mus mokyti atėjo Eglė Gabrėnaitė. Su ja ir baigėme akademiją. Tada ji labai paprastai pašnekėjo, paaiškino, kad nereikia nieko sureikšminti ir viskas yra normalu. Su ja atradome ryšį, kurį palaikome ir dabar, tada ji mus visus nuramino. Ir vėliau apie studijų metimą minčių nekildavo. Ne paslaptis, kad nemažai studentų akademiją palieka, palūžta. Visi studijuoti einame iš karto po mokyklos, o aš manau, kad taip neturėtų būti. Visų pirma žmogus turi išmokti pažinti save, išmokti atsiriboti, tiksliai žinoti, ko jis nori, o tam reikia daugiau laiko. Aš pats dabar galvoju, kad tada dar nebuvau pasiruošęs pradėti mokytis tokios profesijos. Net ir dabar ne visada pavyksta nuo visko atsiriboti. Bet dabar pradėjau žaisti ledo ritulį, nes treniruotėse aš viską pamirštu ir taip prasivalau nuo nereikalingų minčių.
Vyrauja stereotipas, kad dauguma dėstytojų savo kursą vėliau pasiima vaidinti ir į savo spektaklius. Ar tai yra tiesa?
Mano kurso vadovė buvo aktorė, ji nebuvo režisierė, todėl mūsų niekur ir negalėjo imti. Tačiau šiame stereotipe yra daug tiesos. Kai kurso vadovas yra režisierius, jis dažnai savo studentus pasikviečia ir vaidinti į savo spektaklius, bet aš manau, kad tai yra normalu. Visus ketverius metus kursas bendrauja, būna vieni su kitais, atsiranda ryšys ir yra normalu, kad vėliau jie kartu nori ir dirbti. Bet tai nereiškia, kad yra užkertami keliai kitiems aktoriams. Vyksta peržiūros, kurių metu visi gali pasirodyti. Mūsų profesijoje beveik visi vieni kitus pažįsta, mūsų nėra labai daug, todėl režisierius, kurdamas vaidmenį, dažnai žino, kur ir į ką kreiptis.
Prieš trejus metus baigėte LMTA. Per tą laiką žiūrovai Jus matė ne tik teatro scenoje, bet ir kino ekranuose. Vaidinote „Pelėdų kalne“, „Černobilyje“, filme „Žiemos pasaka“, o šį sezoną pasirodysite ir filmuose „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ ir „Vilniaus Zoo“. Jums pačiam yra artimesnis teatras ar kinas?
Turbūt negalėčiau išskirti šių dviejų dalykų, jie abu yra labai skirtingi. Kine tavo vaidyba turi išliekamąją vertę, įrašus gali peržiūrėti ir po daugelio metų. Taip pat vaidindamas kine susimąsčiau ir apie didesnę atsakomybę, nes jei suvaidinsiu prastai, visi tai matys visą gyvenimą. O teatre yra nenutrūkstamas procesas. Ten kiekvienas spektaklis yra kaip naujas lapas. Manau, kad teatre tu gali daugiau mokytis, tobulėti. Į pasiruošimą spektakliui yra įdedama labai daug darbo ir laiko. O kinas yra greitesnis procesas, jis lyg aktoriaus profesionalumo patikrinimas. Seriale viskas dar kitaip, ten viskas vyksta dar greičiau. Todėl išskirti, kas man yra artimiau, bent dabar dar negalėčiau. Mes neturime atskiros kino mokyklos ir tai yra didelė problema. Todėl dirbti prieš kameras aktoriai mokosi per darbo patirtį.
Esate dar jaunas aktorius, savo karjerą pradėjote visai neseniai. Kaip į teatro sceną ar kino aikštelę jaunus aktorius įsileidžia scenos grandai?
Kaip tik dabar jaunimo teatre repetuoju spektaklį „Balkonas“. Tai yra didžiausias pastatymas, kuriame esu dalyvavęs teatre. Spektaklyje „Balkonas“ vaidina apie 20 aktorių, jis truks apie 5 valandas. Šiame spektaklyje vaidina tokie žinomi aktoriai, kaip Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis, Gediminas Storpirštis ir kiti. Būti šiose repeticijose man yra labai gera. Visi šie žinomi aktoriai yra labai nuoširdūs, jie visada tau atsakys į visus klausimus, net ir nesusijusius su teatru. Bent aš jokios konkurencijos tarp jaunų ir jau gerai visuomenei žinomų aktorių nepastebėjau ir nepastebiu. Jie kaip tik šiltai priima tuos jaunus aktorius, nes kažkada jie patys visa tai praėjo. Aš manau, kad šioje specialybėje nebūtinai turi turėti daug gerų pažįstamų, kad įsilietum į aplinką. Aš pats į teatrą atėjau pažinodamas vos vieną žmogų, kuris dabar net nėra teatre, aktorių Darių Petrovskį. Tačiau tai man netrukdė atsidurti ten, kur esu dabar.
Šį sezoną, kuris Jums pačiam bus ketvirtas, vaidinsite penkiose teatro premjerose ir dvejose kino premjerose. Koks bus tas Jūsų ketvirtasis sezonas?
Viena spektaklio „Kandidas arba optimizmo mirtis“ premjera visai neseniai įvyko Kauno kameriniame teatre. Taip pat šį sezoną vaidinsiu jau minėtame jaunimo teatro spektaklyje „Balkonas“, Kauno kameriniame teatre „Momo“ ir dar laukia premjera Šiauliuose, tai bus spektaklis pagal „Apvaliojo stalo riterius“. Taip pat pasirodysiu filme „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“, kuris kino teatruose pasirodys jau lapkritį. „Kandide“ vaidinsiu žmogų, kuris gamina bombas ir jas naudoja žmonių naikinimui. Spektaklyje „Balkonas“ atliksiu revoliucionieriaus vaidmenį. Tai bus jautrus vaidmuo, šis personažas išgyvena sunkius periodus, o vėliau pasirenka tragišką likimą. „Momo“ spektaklis bus skirtas vaikams, todėl ir vaidmuo bus skirtas vaikiškai auditorijai. O filme „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ vaidinsiu milijonierių. Spalio pradžioje dar filmuosime trumpametražį filmą „Vilniaus Zoo“ su Vytautu Katkumi. Tai bus filmas apie nieko neveikimą. Taip pat šį sezoną vaidinsiu dar viename Gildo Aleksos spektaklyje „Zigfrydas“. Sezonas nusimato įvairus ir įtemptas, vien spalio mėnesį turėsiu 22 spektaklius, iš kurių beveik visi bus skirtingi.
Vien šio sezono premjerose vaidinsite labai skirtingus personažus. Kaip pavyksta „išeiti“ iš vaidmens?
Visi vaidmenys esi tu, o iš savęs išeiti neįmanoma. Man dar nėra taip buvę, kad vaidinčiau vaidmenį ir nemokėčiau nuo jo atsiriboti realiame gyvenime. Aišku, kartais tai daro įtaką kalbėsenai, žvilgsniui ar kitiems veiksmams, bet tai net nėra pastebima ir reikšminga, tai yra labai minimalu. Aš manau, kad viskas kartais yra paprasčiau, nei mes patys susikuriame. Ši profesija yra lyg plaukas, kurį nutraukus gali viskas nutrūkti. Juk kiek daug aktorių yra pasitraukusių iš šio pasaulio... Reikia nuolat save sekti ir rūpintis savo psichine sveikata. Mūsų darbe atrasti harmoniją ir stabilumą yra labai sunku. Aš manau, kad žmogus tiesiog negali sau leisti įsijausti į vaidmenį tiek, kad būtų prarastas sveikas protas. Reikia suvokti, kad teatras ar kita profesija nėra verta gyvenimo. Ne paslaptis, kad yra aktorių, kurie čia ir paslysta. Bet reikia suprasti, kad ne čia slypi gyvenimo prasmė.
Ar yra vaidmuo, spektaklis, filmas kuris Jums yra labai artimas ir atmintyje išlikęs geriausiai?
Man tai yra Gildo Aleksos spektaklis „Otelas“, kuriame vaidinu pagrindinį vaidmenį. Šį spektaklį mes vaidiname keturiese ir jį rodome skirtinguose butuose. Bute spektaklį dažniausiai stebi 14 - 15 žmonių. Kiekvieną kartą spektaklis gaunasi skirtingas. Per pirmas premjeras vaidindavome, kad Otelas nusižudo, iššokęs per balkoną. Vieną kartą patys statėme pastolius iki ketvirto aukšto ir tą kartą spektaklį stebėjo mano mama. Žiūrovai apie pastolius nieko nežinojo. Gale spektaklio atsisėdau ant balkono atbrailos ir iššokau. Mama spektaklio metu pradėjo šaukti: „Karoli, ne! Ką darai!“. Bet apie pastolius žinojo mano tėtis, tad jis nuramino mamą. Šį spektaklį dar rodome, bet į jį patekti yra labai sunku. „Otelą“ pastebėjo ir „Auksinių scenos kryžių“ komisija.
Taip pat labai daug patirties gavau vaidindamas seriale „Černobylis“. Aš tik vėliau suvokiau, kokiame dideliame dalyke dalyvavau. Ten viskas buvo aukščiausio lygio. Filme vaidinau antraplanį vaidmenį, tačiau turėjau galimybę dirbti ir bendrauti su žinomais aktoriais. Černobylio tema man buvo labai įdomi ir pažįstama, nes dar anksčiau labai tuo domėjausi, buvau peržiūrėjęs visą dokumentiką apie šią tragediją. Šiame seriale vaidinau elektrinės darbuotoją. Tai nebuvo labai didelis vaidmuo, tačiau vien grimo testavimų turėjau ne vieną. Režisierius asmeniškai pasakojo priešistorę, kalbėjo apie tai, kodėl aš čia, ką aš čia veikiu, davė laiko vienam pabūti erdvėje, kurioje vaidinau, tam, kad geriau įsijausčiau ir pasirinkčiau sau patogius ir patinkančius kampus. Čia buvo labai didelis dėmesys skiriamas aktoriams, buvo jaučiama, kad aktoriaus profesija yra labai gerbiama. Kai turėjau filmuotis Ignalinos atominėje elektrinėje, mane dieną prieš tai atvežė į Latviją, nes ten buvo arčiausias geras ir komfortabilus viešbutis, kuriame galėčiau pailsėti. Kai važiavau į pirmą filmavimo pamainą, patekau į nedidelę avariją: kol pildžiau deklaracijas, pastebėjau, kad galiu vėluoti. Paskambinau komandai, paaiškinau situaciją ir pranešiau apie vėlavimą. Po kelių minučių prie manęs privažiavo automobilis, vairuotojas padėjo susitvarkyti dokumentus, atvežė maisto, gėrimų, nuramino ir nuvežė į filmavimo aikštelę. Apie mano įvykį žinojo visi ir visas kolektyvas sugebėjo taip mane nuteikti, kad eidamas filmuotis apie avariją jau buvau pamiršęs. Galiu pasakyti, kad tai buvo aukščiausio lygio profesionalų komanda.
Kur save matote ateityje?
Nežinau. Norėčiau save matyti vaidinant didelius vaidmenis, geruose spektakliuose ar filmuose, gerame kolektyve. Bet šią profesiją yra labai sunku planuoti ir nuspėti. Gali būti taip, kad vieną sezoną turi daug darbo, vaidmenų, o kitą sezoną jau gali neturėti nieko. Šioje profesijoje sunku planuoti ne tik profesinę ateitį, bet ir viską. Čia gyveni šia diena. Viskas yra labai gyva ir nenuspėjama. Save norėčiau matyti tiek kine, tiek teatre. Dabar toks laikas, kai bandau atrasti save, suprasti, kas man labiausiai patinka, kas yra artima. Džiaugiuosi, kad gyvenimas man suteikia galimybę save išbandyti visur, nes tokią galimybę gauna ne visi.