Pasak M. Čižausko, spektaklyje ką nors įdomaus turėtų rasti tiek svajingi, linkę gyvenimą idealizuoti, tiek kritiškai ar ironiškai reaguojantys žiūrovai.
– Mariau, kada pajutote, jog aktorystė – jūsų kelias?
– Nuo vaikystės labai mėgau paišyti, norėdavau perpiešti matytus animacinius filmukus, paišydavau per pamokas ir savo malonumui. Devintoje klasėje pradėjau lankyti teatro būrelį, kuriame man labai patiko, ir greitai neliko abejonių, kad stosiu į aktorinį.
Baigus magistro studijas akademijoje, reikėjo laiko susivokti, ko pats noriu iš profesijos. Pamačiau teatro užkulisius, taip pat daug nuobodžių ir nemotyvuojančių dalykų. Sužinojau, kaip yra dirbama televizijoje ir lietuviškuose filmuose. Greitai sugriuvo kažkokie idealizuojami įsivaizdavimai. Įgavęs įvairios patirties supratau, kad teatras, nors ir ne pats pelningiausias, vis gi man įdomiausias iš galimų profesinių užsiėmimų. Džiaugiuosi, kad pirmieji spektakliai teatre buvo pas garsiausius Lietuvos režisierius, suburiančius puikius aktorius, kurie savo pavyzdžiu palaikė tikėjimą profesija.
– Šiuo metu repetuojate Vilniaus mažajame teatre. Prancūzų romantiko Alfredo de Musset pjesė „Fantazijus“ parašyta prieš 200 metų ir apibūdinama kaip komedija, kuri baigiasi blogai arba drama su laiminga pabaiga. Kokia ji pasirodė jums?
– Pjesės autorius – maištaujantis romantikas. Pjesėje ironizuojamos XIX a. pradžios manieros, kuriamos absurdiškos situacijos, tačiau kartu ji ir labai poetiška. Pjesės veikėjai (kaip ir autorius) yra užkietėję romantikai, nepasitenkinantys buitimi ir dažnai slepiantys savo jautrumą po cinikų kaukėmis.
Dėl absurdo ir žaismės ši medžiaga šiek tiek priminė tame pačiame amžiuje parašytą, bet jau labiau groteskišką pjesę „Karalius Ūbas“, kuri man yra labai brangi. Nes akademijoje repetuojant Ūbo vaidmenį susipažinau su aktoriumi ir režisieriumi Vytautu Kaniušoniu, kuris yra vienas pagrindinių mano mokytojų.
– Papasakokite apie šiuo metu kuriamą vaidmenį, koks jis – XIX amžiaus princas?
– Princas – nenustygstantis vietoj ir vis bandantis sukurti savąjį idealų pasaulį, kuriame viskas yra pakylėta ir riteriška. Iš pradžių atrodo, kad jis perdėtai naivus ir gal net kiek infantilus. Bet tuo jis ir žavus, nes nuoširdžiai tiki gražesniu pasauliu. Tuo pačiu jis užsispyręs ir karštligiškai siekiantis, kad jo kuriamas spektaklis įvyktų, ir dėl to šokdinantis visus aplinkui, kad žaistų kartu jo sugalvotame sumanyme. Princo sumanyme pagrindinis yra pats princas.
– Jūsų kūrybiniame kelyje būta daugybės įdomių vaidmenų spektakliuose „Oidipo mitas“, „Timonas“, „Išvarymas“ ir daugelyje kitų. Kuris jums pats brangiausias, įsimintiniausias? Ir kodėl?
– Man vienas svarbiausių – „Išvarymas“, nes jis jau skaičiuoja šeštus metus ir yra ilgiausiai trunkantis ir ilgiausiai repertuare rodomas spektaklis, kuriame vaidinu. Tai pirmas darbas pas režisierių Oskarą Koršunovą, ir man tai buvo labai didelis įvykis, kai gavau kvietimą. Taip pat labai branginu darbus pas Gintarą Varną, kuriuose turėjau galimybės susipažinti su antika.
Visi spektakliai kuo nors brangūs, nes jie nužymi tam tikrą etapą. Pavyzdžiui, dirbant pas minėtus režisierius, būdavau jauniausias, o repetuodamas Kamilės Gudmonaitės režisuotame spektaklyje „Timonas“ pastebėjau, kad esu vyriausias trupėje. Negaliu neišskirti ir spektaklio „Katedra“, kurio dėka turėjau galimybę paklaidžioti Kinijoje. Kaip sakė Rolando Kazlo sukurtas personažas, „iš daugybės vaidmenų, kurių buvo keturi, visus keturis ir išskirčiau“.
– Kinija minima ir pjesėje „Fantazijus“, kur karaliaus juokdarys sako bičiuliui: „O, kad tu galėtum perkelti mane į Kiniją! O, kad galėčiau porai valandų išsinerti iš savo kailio!“ Kokių įspūdžių dovanojo Kinija?
– Savaitę su trupe buvome Pekine, aplankėme Kinų sieną, Uždraustąjį miestą ir pagrindines šventyklas. Trupei išskridus namo, dvi savaites keliavome savarankiškai: iš Pekino nusigavom į šalies pietus, aplankėme Geltonuosius kalnus, kuriuose buvo filmuojamas filmas „Avataras“, ryžių plantacijas ir kinų pamėgtą kurortą Guiliną, išskirtinį unikaliu reljefu.
Tai nuostabią gamtą turinčios vietos, kuriose galėjome pasidžiaugti saule, kurios Pekine per smogą nematai. Rūke stovinčių nebaigtų statyti daugiabučių rajonai pasirodė puikios lokacijos siaubo filmams. Kinija – išties kontrastų šalis, vis dar veikiama ilgamečio komunistinio režimo. Norint labiau pažinti šią šalį, reikėtų kur kas daugiau laiko. Kartu tai viena seniausių civilizacijų, turinti savo filosofiją ir be galo turtingą istoriją. Gali būti, kad bus dar proga su teatru viešėti Kinijoje, norėčiau aplankyti Šanchajų, nuvykti į Honkongą.
Man įdomios kitos kultūros, tradicijos ir religijos, todėl mėgstu keliauti. Paskutiniu metu svajojau apie kelionę į Iraną. Aplinkoje, kurioje esi pirmą kartą ir nieko nežinai, visos namie paliktos problemos palengva tampa antraeilės. Nepaisant kelionėje atsirandančių iššūkių, neaiškumų ar nuovargio, grįžęs namo jaučiuosi pailsėjęs ir pasikrovęs.
– Mariau, kuo užsiimate kai nekeliaujate, nerepetuojate, nevaidinate?
– Laisvalaikiu stengiuosi pamatyti kuo daugiau naujų spektaklių. Seniau į teatrą vaikščiodavau lyg laukdamas kažkokio stebuklo, dabar žvelgiu paprasčiau. Supratau, kad geras spektaklis yra išimtis, o ne taisyklė. Todėl stengiuosi eiti į kuo daugiau ir nekritikuoju, jei man neįdomu. Bet džiaugiuosi, kai įtraukia ir paliečia.
Laisvu laiku realizuoju kokias nors idėjas. Seniau organizuodavau stand up comedy vakarus „Comedy Kasta“, vėliau sekė internetinis serialas „Serialas“, kuris susilaukė daug dėmesio ir už kurį su komanda renginyje „Login“ buvome apdovanoti už indėlį į Lietuvos internetą. Vėliau nufilmavome eskizą pavadinimu „Ringo zona“ – kovų be taisyklių parodiją, kurioje kaunamasi dėl taikos pasaulyje.
Paskutiniu metu pradėjau kaupti elektroninę šokių muziką, kuria kartais pasidalinu vienoje ar kitoje Vilniaus kavinėje. Su bičiuliais turime savo pirmadienio futbolo lygą, kuri einant metams jau peraugo į pirmadienio ir ketvirtadienio. Tad šiltuoju metų laiku žaidžiu futbolą.
– Ar sunku jaunam žmogui gyventi, kurti ir išgyventi Lietuvoje, ar niekuomet neaplankė mintis, kad norėtųsi ateitį kurti kur nors kitur?
– Dirbti tik ten, kur norėtum – būtų prabanga, todėl dažnai tenka būti lanksčiu ir eiti į kompromisus su savimi. Kasmet išleidžiama labai daug aktorių ir toli gražu ne visi iškart gauna darbus pagal profesiją. Todėl visi stengiasi kažkaip suktis, skleisti žinią apie save. Vieni pradeda kas valandą feisbuke rašyti, ką šiuo metu mato ir galvoja, kiti apsikarsto grotažymėmis ir stengiasi nepraleisti progos nusifotografuoti vakarėlyje ar prie rėmėjų sienelės.
Yra tam tikros taisyklės kaip elgtis, kaip save parduoti viešoje erdvėje, bet dažnai Lietuvoje taip tampama tiesiog labiau žinomais. Bet nebūtinai gerai vaidinančiais ir daug dirbančiais aktoriais. Asmeniškai nesiskundžiu, turėjau įvairios profesinės patirties, bet negaliu sakyti, kad viskas „rožėm klota“. Dauguma mano kursiokų jau atsitraukė nuo vaidybos ir dirba kitus darbus, nes nebuvo kito pasirinkimo. Norint gyventi Lietuvoje reikia stengtis, bet emigruoti niekada negalvojau. Čia daug ko nėra, bet daug ką galima ir nuveikti. Gimiau ir užaugau Vilniuje, kuris man labai patinka ir turi didelį potencialą kaip miestas.
Premjera „Fantazijus“ bus rodomas balandžio 12,13, 21 ir gegužės 2 dienomis Vilniaus mažajame teatre.