Atsiverti vidinę viršelio pusę – mintį pratęsia Juozo Urbšio žodžiai: „Mielas, brangus Lietuvi, Didis Menininke! […] Gyvuokite ilgus metus, išlaikydamas dvasios giedrą ir tą lietuvišką širdį, kuri Jus iškėlė į meno aukštumas ir visomis aplinkybėmis įgalino ištverti vydūniškos asmenybės lygyje“. Ant nugarėlės – dar reikšminga Antano Dambrausko citata: „Kučingis mums – mielos praeities simbolis. […] laužti mėgintas, bet nepalaužtas. Vienas didžiųjų mūsų operos korifėjų“. Dabar jau gali eiti vidun.
Laiškai, atsiminimai, dokumentai, fotografijos – pagal biografijos skirsnius. Pirmajame skyriuje 1919–1925 metų A. Kučingio laiškai mylimajai, sužadėtinei, žmonai Marijai Magdalenai. 1916–1947 metų laikotarpis parodytas nuotraukomis iš A. Kučingio albumų: nuo Mauručių sodybos, Karo mokyklos laikų, topografijos majoro Lietuvos kariuomenėje, svarbiausiųjų boso vaidmenų Valstybės teatre, gastrolių užsienyje (Paryžiuje, Taline, Prahoje, Švedijoje) iki mažos, bet didelį susirūpinimą, nerimą atspindinčios 1947 metų nuotraukėlės, tarsi įžangos į sunkiausių išmėginimų laiką.
Apimtimi didžiausią ir turiniu reikšmingiausią skyrių sudaro 1948–1980 metų korespondencija. Antano Kučingio laiškai iš lagerio Lietuvoje besislapstančiai žmonai (konspiracijos sumetimais kreipiasi į ją „brangi teta Dute“), svainei Viktorijai Kaupelienei (jos vyras žuvo lageryje), į Sibirą ištremtai dukros Rasos Šleinienės šeimai, sūnui Algimantui (iki 1953 m. rudens kalėjusiam Vorkutoje) – vis tai skausmo upeliai. Vėliau, jau iš Lietuvos, rašyti į Ameriką: seseriai Birutei, dainavimo mokytojui Aleksandrui Kutkui, Stasiui Santvarui, Vincei Jonuškaitei-Zaunienei, kitiems kartu išgyvenusiems gražiausius Lietuvos ir Operos klestėjimo laikus. Skyrius „Laiškai Antanui Kučingiui“ – tarsi dialogo partneris, atsiliepiantis jaunos Marijos Magdalenos, kalinio Antano Dambrausko, bičiulių, gerbėjų balsais.
Temos, požiūriai, charakteriai šiuose skyriuose susiformuoja į tragiškų išgyvenimų kolizijas, atsiveria nepalaužtojo dvasios milžino kentėjimai – „Laikas ir sąlygos visokią medžiagą naikina, taigi ir aš neatsispiriu. […] Kartais įkrintu į tokį bjaurų nusiminimą, kad nežinau nei kur ir kaip pasikarti. Smengu bedugnėn. Visiškai pametu sąmonę, ima gėda, kad negaliu apvaldyti savo pairusių nervų ir viskas eina po velnių“; sunkiai pakeliami išbandymai grįžus – „Niekam aš nereikalingas ir niekas jau nebevilioja. […] Žmogus, tas Dievo kūrinys, virto tikriausiu velnio padaru… Dievuliau mano, kaip aš apsirikau ir nusivyliau savo grįžimu. O kaip norėjau dirbti, užmiršti sunkumus, buvusį košmarą. […] Kaip iš tikro bus, sunku pasakyti, nes niekuo tikėti negalima. Vieną kalba – kitą daro, o dažniausiai nieko nedaro. […] Susmukau dvasiškai, nusivyliau savųjų žmonių padorumu, nustojau pasitikėjimo savo jėgomis“.
Per knygos sutiktuves (pavyzdingai organizuotas Kauno viešosios bibliotekos muzikos leidinių skyriaus, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus bei Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus) kompozitorius Algimantas Kubiliūnas prisiminė, kaip anais, dar sovietiniais laikais nuvykę juodu su A. Kučingiu į kolūkio kultūros namus koncertuoti. Pabando pianiną – ne tik išsiderinęs, o ir trečdalis klavišų neveikia. „Ką darysim, maestro?“ – pasimetė dainų autorius. „Paspausk kurį nors klavišą, o aš padainuosiu.“ Ir dainavo, o pianinas grojo savo. „Pasibaigus koncertui Kučingis jokiu žodeliu ar veido grimasa neparodė šeimininkams nepasitenkinimo, neužgavo jų… Didelės dvasios žmogus buvo – tokiu atsiskleidžia ir knygoje. Unikali knyga – joks rašantysis neatskleistų Kučingio taip, kaip padarė jis pats.“
Antanas Kučingis – rašto meistras, jo laiškų kalba taupi, spalvinga, nėra tuščiažodžiavimo, o tik gili mintis, tikras išgyventas jausmas. Apie savo lagerio aplinką beveik nerašo – daugiau sužinome iš lagerininkų prisiminimų jų knygose, tačiau atsiveria jo kilnus santykis, pavyzdžiui, su Kipru Petrausku, dažnai ir net negražiai kitų komentuotas, brolystė su Antanu Miškiniu – kaip žiburys kalėjimo kameroje, dvasią gaivinantys pasišnekėjimai su Antanu Dambrausku. O jo laiškai Marijai Magdalenai – įstabiausias meilės romanas, pagal kurį galima (ir reikėtų) sukurti kino filmą, dramos spektaklį šviesos pasiilgusiai mūsų jaunuomenei.
Dar vienas knygos skyrius – tarsi repriza, sukomponuotas iš A. Kučingio dokumentų – afišų, garbės raštų, pažymėjimų faksimilių bei jo asmeninių daiktų fotografijų: lageryje kaliniams pasiūtos pirštinės, A. Kučingio įrišta kalinių maldaknygė, medinis lagaminas, kuriuo nešinas grįžo iš Sibiro. Tekstą užsklendžia paties A. Kučingio rašyti atsiminimai apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.
Vadinamieji knygos priedai parengti labai kruopščiai, kokybiškai: surašyti visi Valstybės teatre, LTSR Akademiniame operos ir baleto teatre, Kauno Muzikiniame teatre dainuoti vaidmenys, jų sukūrimo datos, Bibliografijoje – 1924–2010 metų publikacijos, A. Kučingio garso įrašai, literatūra apie A. Kučingį, jo atsiminimai apie kolegas ir teatrą. Pateikta santrauka anglų kalba bei asmenvardžių rodyklė. Iš viso – 448 puslapiai.
Knygos sudarytojos muzikologės muziejininkės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės didžiulio ir reikšmingo darbo keliais žodžiais neapibūdinsi, neįvertinsi. Antano Kučingio ji scenoje negirdėjo, jo nepažinojo, tačiau yra karšta jo asmenybės gerbėja, meno puoselėtoja, parengusi jau ne vieną Artisto atminimo vakarą, paskelbusi publikacijų ir visad jaučianti, jos žodžiais, tvirtos, taurios A. Kučingio dvasios artumą. Knygos sutiktuves irgi nukreipė ta linkme. Gausiai į bibliotekos salę susirinkusi Kauno publika atidžiai klausėsi A. Kučingio įrašų, K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės komentuojamos vaizdajuostės (knygos iliustracijos), o kai A. Kučingio repertuarą uždainavo Kauno Muzikinio teatro bosai Liudas Mikalauskas, Juozas Malikonis, Tomas Ladiga (jiems akompanavo Beata Vingraitė-Andriuškevičienė), kai suskambo „Kur bakūžė samanota“, Mefisto serenada, Fiesko, Laporello arijos, pabaigoje dar visi trys užtraukė „Kur lygūs laukai“, A. Kučingio dvasia tikrai buvo su mumis.
Lietuvių operos teatro istorija ypač turtinga dainininkų, deja, juos įamžinant žiojėja nepataisomų spragų – neturime leidinių apie Vladą Grigaitienę, Vincę Jonuškaitę-Zaunienę, kitus aukščiausios kategorijos dainininkus, jų pavardės jaunajai inteligentų visuomenei nieko nebesako. Šia prasme pasisekė Beatričei Grincevičiūtei, apie kurią išleistos keturios knygos, ir A. Kučingiui – jau trečias leidinys. Dvi knygas anksčiau parašė Ona Narbutienė. Jos panašios, nes gvildena (pagal galimybes) tą pačią menininko didybės ir jo sunaikinimo temą. Ir skirtingos, nes, išskyrus informatyvią „Antano Kučingio gyvenimo ir kūrybos apžvalgą“, naujasis leidinys sudarytas iš archyvinės medžiagos, saugomos M. ir K. Petrauskų muziejuje – čia A. Kučingio fondą sudaro 3700 eksponatų, daugiau nei tūkstantis epistolinio palikimo vienetų. Knygoje pateikta vertingiausioji archyvo dalis (vien tik paties A. Kučingio rašytų laiškų 232). Ir vis tiktai medžiaga apie Antaną Kučingį, kaip sako K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, dar neišsemta, tad branginantys meno istoriją ir tautos praeitį galėtų atrasti neliestų plotų savo darbams, o K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės bei jos padėjėjų ir bendradarbių pastangomis išleistoji knyga „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“, anot prof. Jono Bruverio – „svarbi visai mūsų kultūrai, ne vien muzikai“.
Antanas Kučingis. LAIŠKAI. DOKUMENTAI. ATSIMINIMAI. Sudarė ir parengė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. – Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012.