Pirmą kartą publikuotas 1947 m., „Maras“ buvo interpretuojamas ir kaip nacių okupacijos Prancūzijoje alegorija, ir kaip metafizinė žmogaus padėtis pasaulyje. Tačiau šiandieną romanas susilaukia vis daugiau tiesioginių interpretacijų. Orano miesto tragedija šiuolaikiniam skaitytojui tampa Covid-19 pandemijos simboliu.
Nenuostabu, kad nuo Covid-19 pandemijos pradžios knygos pardavimai pasaulyje išaugo kone keturgubai, o leidėjai suskubo perleisti romaną. Kamel Daoud, Alžyro rašytojas ir žurnalistas, palygino „Marą“ su „išgyvenimo vadovu dvasiai“ prancūzų savaitiniame naujienų žurnale Le Point.
Didieji pasaulio dienraščiai tokie kaip Wall Street Journal ar Times taip pat jau spėjo paskelbti romaną esant išgyvenimo gidu pandemijos laikais. Be abejonių, „Maras“ prašosi perskaitomas dar kartą.
Camus užčiuopė universalius epidemijų ir pandemijų dėsnius
Camus „Maras“ su ypatingu tikslumu perteikia miesto valdžios ir gyventojų reakcijas susidūrus su nevaldomu ligos plitimu. Romane kiekvienas skaitytojas atpažins pirmines abejones ligos tikrumu, neryžtingus biurokratijos sprendimus, kintančias psichologines žmonių būsenas bei skausmingas izoliacijos pasekmes, kurias jau spėjo patirti bene kiekviena su koronavirusu kovojanti šalis.
„Dievo rykštės po teisybei ne naujiena, bet sunku jomis patikėti, kai jos mus ištinka. Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada taip netikėtai.“
Mintis, kad miestą apėmė buboninio maro epidemija, sunkiai pasiekia žmogaus sąmonę. Orano prefektas vis delsia pripažinti ligą, nes tuomet reikėtų imtis nepaprastų priemonių. Daktaras Bernaras Rije, pagrindinis romano personažas, taip pat pradžioje abejoja ir viliasi, kad gal nebus taip blogai.
Skaičiai žmogaus vaizduotei nieko nesako
Palaipsniui augant mirčių skaičiams visuomenė pagaliau suvokia, kas darosi. Prasideda visuotinio nerimo tarpsnis. Įdomus fenomenas, kurį Camus atrodytų numatė XXI amžių ištiksiančiai Covid-19 pandemijai, yra tas, kad skaičiai žmonių vaizduotei nieko nesako apie kančių mastą. Orano piliečiai svarsto, ką reiškia, kad mirė trys šimtai du žmonės per savaitę. Galbūt ne visi maru mirė. Mieste niekas nežino, ar tokia mirčių proporcija yra normali lyginant su ramiais laikais.
„Kas kas, o jau skaičius didėjo pastebimai. Bet vis dėlto dar ne taip smarkiai, kad mūsų bendrapiliečiai nors ir gerokai sunerimę, būtų atsikratę minties, jog reiškinys, be abejo, nemalonus, bet šiaip ar taip, laikinas. Taigi jie, kaip ir seniau, vaikštinėjo sau gatvėse ir sėdėjo kavinių terasose.“
Camus taikliai įžvelgė, kad žmogaus reakcija į epidemijas visuomet yra pavėluota. Kiekvienas nesunkiai pastebės, kad Orano gyventojų požiūris į skelbiamą epidemijos statistiką puikiai atspindi tai, kas dėjosi skirtingose šalyse koronaviruso pandemijos eigos pradžioje. Tokios frazės kaip „nieko panašaus neturėjome ir niekas nesitikėjo, kad liga taip išplis“ ar „pandemija smogė skaudžiau nei buvo tikėtasi“ jau yra tapusios truizmais.
Tik mirčių skaičiams išaugus iki neregėto masto ir ligonines pradėjus kurti mokyklose bei kareivinėse, Orano gyventojai pilnai įsisąmonina antkryčio tikrumą.
Nepasiruošimas, negalėjimas patikėti tuo, kas vyksta (kitaip savajam aš grėsmingos situacijos neigimas), panika ir galiausiai tam tikras atbukimas arba rezignacija, – vieni pagrindinių knygos motyvų. Žvelgiant į šiandieninę pandemijos situaciją, Camus iš tiesų atrodo išpranašavęs ateitį.
Sąžiningumas – vienintelė išeitis iš pandemijos
Galiausiai Camus „Maras“ ne tik tiksliais pjūviais skrodžia nuo bubonų aimanuojančio miesto gyvenimą, bet ir mėgina atsakyti į klausimą, kaip elgtis tokioje dvasią gniuždančioje padėtyje. Kitaip tariant, ką daryti, kad nuolatinė ir ilgalaikė ligos grėsmė nesugriautų žmogaus psichikos ir galutinai neišsemtų jėgų.
Prancūzų rašytojo ir filosofo atsakymas yra sąžiningumas. Tačiau kaip suprasti, kas yra šis sąžiningumas? Tas pats klausimas kyla ir vienam iš romano veikėjų žurnalistui Raimonui Ramberui.
Daktaras Bernaras Rije Ramberui atsako: „Kas tai yra aplamai nežinau. Bet man tai reiškia – dirbti savo darbą.“ Darbas, be vilties ar desperacijos priemaišų, tampa vienintele veiksminga priemone kovoti su miestą siaubiančiomis Yersinia pestis bakterijomis.
Maras niekuomet nemiršta
Pertekęs paralelėmis į šiandieninę krizę, „Maras“ pasitarnauja kaip proto paguoda žmogui, atsidūrusiam pandemijos gniaužtuose. Drauge knyga grūdina, nes, pasak Camus, maro bacilos niekuomet nedingsta. Jos visuomet kažkur slypi ir bet kurią akimirką gali ateiti diena, kai maras „pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs mirti į kokį nors laimingą miestą.“
Šiuolaikinis žmogus yra arogantiškas manydamas, kad jis atsparus naujoms ligoms. Mikrobai dažnai šokinėja tarp rūšių, plinta per pasaulinę prekybą ir keičia civilizacijas.