Rugsėjo 22-ąją minima Baltų vienybės dieną. Viduramžiais, 1236 m. rugsėjo 22 d., Saulės, arba Šiaulių, žemėje įvyko Saulės mūšis tarp susivienijusių žemaičių ir žiemgalių (latvių). Mūšyje buvo sumuštas Kalavijuočių ordinas. Ši data minima kaip valstybinė šventė Latvijoje ir atmintina diena Lietuvoje.
Pats Liubavo dvaras greičiausiai susijęs su prūsais, kitais nei latviai baltais. Žodis „liubas“, „šliubas“ iš prūsų kalbos išvertus reiškia „meilė“, „santuoka“.
Vieną iš seniausių Lietuvoje Liubavo dvarą netoli Vilniaus Goštautai valdė jau nuo XV a. pradžios, nuo Alberto senelio Jono Goštauto, buvusio didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos rūmų maršalka. J. Goštautas yra ir pirmasis žinomas Liubavo dvaro savininkas, greičiausiai už nuopelnus valstybei dvarą gavęs iš paties kunigaikščio Vytauto.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiką, Geranainių grafą A. Goštautą galėtume laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies figūra, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas. Neeilinis intelektas ir gilios, valstybės egzistencijos esmę užčiuopiančios A. Goštauto įžvalgos lenkė bendras jo amžininkų mąstymo tendencijas bei susiformavusius stereotipus ir turėjo įtakos savarankiškos Lietuvos išsaugojimo vizijos puoselėtojams.
A. Goštautas rūpinosi esminiu valstybės identitetu – ne tik teritorijos vientisumu, bet ir lietuvių kalbos platesniu vartojimu, papročių išsaugojimu, dvarų nuosavybės išlaikymu Lietuvos bajorijos nuosavybėje. Goštautų dvare gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – vadinamoji Bychovco kronika.
Liubavo dvaro sodybos-muziejaus ekspozicija neseniai papildyta įstabiu „Habdanko“ herbo reljefu, Vilniaus rajono savivaldybės taryba istorinį akmenų rieduliais grįstą kelią iš Vilniaus į Liubavo dvaro sodybą pavadino Didikų Goštautų keliu, o dabar atidengiama ir skulptūra, skirta vienam iš Lietuvos kūrėjų įamžinti.