Spektaklis be pjesės
„Stepai, Gazo!“ yra pristatomas kaip storytellingo formato spektaklis, kuriame smagia ir ironiška forma atskleidžiami neįtikėtinai įdomūs, bet mažai kam žinomi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimo įvykiai.
A. Špilevojus laidoje „ARTimai“ pasakojo šiuo metu kaip tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūros studijose tyrinėjantis storytellingą kaip savitą reiškinį.
„Gal galima sakyti, kad pirmiausia tai yra tiesiog istorijos pasakojimas, bet mes naudojame tarptautinį terminą, nes storytellingas turi tam tikras taisykles. Istorijų pasakojimas gali būti visoks – storytellingas vis dėlto yra tam tikra raiškos, meno forma, kuri yra artima teatrui, bet nebūtinai tik teatro forma. Iš esmės senieji storytelleriai, arba istorijų pasakotojai, pradėjo savo veiklą dar prieš tai, kai atsirado teatras: kai grįždavo iš miškų sumedžioję mamutus, jie sėdėdavo prie laužo, kepdavo kažkokius šonkaulius ir sekdavo būtas ir nebūtas istorijas, apie tai, kaip jie kovojo, kaip gal kažkokie dievai nusileido jiems padėti – ten būdavo labai daug tikrų faktų, susimaišiusių su kažkokiais mitais ar legendomis. Mitai, legendos iš esmės ir yra kažkokia storytellingo išdava“, – aiškino jis.
Galvodami apie tai, kad storytellingas yra žodinis menas, kuris nėra užfiksuojamas raštu, jie su kolega L. Jurgeliu spektaklį taip pat kūrė neturėdami jokios pjesės: „Susėsdavome ir pasakodavome vienas kitam, ką radome šaltiniuose, šiek tiek perkurdami, perpasakodami: juk kai istorijos yra perduodamos iš lūpų į lūpas, jos paprastai natūraliai patiria kažkokią korekciją“.
Tad kuriant spektaklį nebuvo jokio lapelio ar rašiklio – tik visada įjungtas diktofonas.
„Užrašytas tekstas atrodo vienaip, jis skirtas skaitymui, o mes norėjome, kad tai visgi būtų tokia kalbinė maniera, kad tai nebūtų toks labai literatūrinis meno kūrinys. Dėl to mes ieškojome geriausiai skambančių frazių, šmaikščiausių juokelių, kurių šiame spektaklyje yra labai daug, ir visą tą galėjome išbandyti tik natūraliai pasakodami vienas kitam, matydami vienas kito reakcijas“, – pasakojo A. Špilevojus.
Kartais jie galėdavo vertinti ne tik vienas kito, bet ir kviestų ar nekviestų svečių reakcijas. Kadangi repeticijos vykdavo lauke, po atviru dangumi, pačiame Vilniaus centre, kartais jų stebėti ateidavo draugai, dažnai žiūrovais tapdavo benamiai. Dėl to, kokia auditorija susirinkdavo, keisdavosi ir pats spektaklis.
„Storytellingas nėra improvizacija ta prasme, kad vis dėlto mes žinome, ką pasakosime, bet yra improvizacija ta prasme, kad nežinome, kaip mes tai pasakosime“, – aiškino režisierius, sakydamas, kad publika taip pat daro įtaką tam tikriems posūkiams jų pasakojamoje istorijoje.
Tiesos ir fantazijų kokteilis
Kodėl būtent Steponas Batoras? Iš tiesų A. Špilevojus norėjo kurti spektaklį apie Lietuvos istoriją ir pasakoti fragmentus iš skirtingų Lietuvos istorijos amžių. Tačiau vėliau, susipažinęs ir pasitaręs su istorike Luka Lesauskaite, suprato, kad geriau koncentruotis į kurį nors vieną epizodą.
„Ji patarė neimti karaliaus Mindaugo, Gedimino, Vytauto ar kitų puikiai žinomų herojų, bet paimti kažkokį personažą, kuris mums kur kas mažiau žinomas ir kurio epocha mums gal ne tiek gerai pažįstama, bet yra įdomi“, – užkulisius atskleidė jis.
O tada jie su L. Jurgeliu kaip mokinukai, kas vakarą grįžę namo kibdavo į namų darbus, skaitydavo šaltinius, kad iš ryto vienas kitą pradžiugintų būtomis ir nebūtomis istorijomis.
„Dar smagiau, kad pasakojame vienas kitam istorijas, aš klausau Lauryno ir iki galo nesuprantu, jis dabar čia man skiedžia ir savo fantazijas pasakoja, ar iš tikrųjų rado kažkur šaltinyje tokį faktą? Sutarėme, kad tai visai neturi reikšmės. Apskritai, koks skirtumas tiesa ar netiesa, svarbiausia, kokį poveikį žiūrovui, klausytojui padaro viena ar kita istorija. Mitas – koks skirtumas, tiesa ar netiesa, bet ką jis su mumis daro? Jėzus Kristus, Buda, Alachas – tiesa ar netiesa, koks skirtumas? Svarbiausia, ką mūsų tikėjimas ar netikėjimas duoda mūsų gyvenimui, štai ir visa esmė, o ar jis ten vaikščiojo vandeniu ar nevaikščiojo, koks skirtumas“, – kalbėjo A. Špilevojus.
Visgi, ir tikrų faktų jie rado pakankamai, kad gimtų pradinė intriga.
„Steponas Batoras gyveno XVI amžiuje – tai yra toks amžius, kuris man asmeniškai, kai mokiausi mokykloje, atrodė vienas nuobodžiausių Lietuvos istorijoje.Mes dabar darėme mažą apklausą savo draugų aplinkoje ir, reikia pripažinti, mažai kas ką žino apie to meto Lietuvą. Tuo labiau, kad tuo metu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos, daug kas vertina tai kaip laikotarpį, kai mes buvome kažkokia Lenkijos provincija, bet argi tai yra tiesa? Ir tą klausimą iškeliant norisi nerti į tą istoriją. Nes ką mes atradome, kad tuo laikotarpiu Lietuvoje valdė labai įdomūs, išskirtiniai žmonės. Pats Steponas Batoras buvo ne lietuvis – jis atvyko iš Transilvanijos, iš kur yra kilęs ir grafas Drakula, jie gyveno maždaug tuo pačiu metu. Grafas Drakula kiek vyresnis, bet jie abu iš ten pat, teoriškai jie kažkur galėjo būti kaimynais. Tai įsivaizduokite, laikotarpis, kai gyvena grafas Drakula, kai Ivanas Rūstusis puldinėja Lietuvą ir šiaip yra toks didžiausias siaubas visoje Europoje, atsiranda Steponas Batoras. Čia pat atsiranda prieš jį buvęs Henrikas Valua, labai keistas karalius, kuris Lietuvoje ir Lenkijoje karaliavo mažiau nei metus: pabėgo iš čia, visus nugirdė, o, kol buvo geras vakarėlis, sėdo į vežimą ir išvyko į Prancūziją, sužinojęs, kad ten gali užimti Prancūzijos sostą. Čia pat buvo dar daug visokių keistų peripetijų tarp bajorų ir panašiai.
Ir sulig Stepono Batoro atėjimu čia, mes stipriai atsistojame ant kojų, nustumiame tą patį Ivaną Rūstųjį, mes įsteigiame Lietuvos teismų praktiką, atsiranda Vilniaus universitetas, pradėjo darytis labai daug reikšmingų dalykų, bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, dėl ko ir spektaklis vadinasi „Stepai, Gazo!“, kad tiek Steponas Batoras, tiek kiti veikėjai, kurie jį supo, spaudė gazą iki galo. Jo aplinkoje buvo daug kitų, labai ryškių, legendomis apipintų veikėjų, pavyzdžiui, du jo asmeniniai gydytojai iš Italijos – vienas iš kurių neaišku, ar kada nors baigęs mediciną, bet jis buvo asmeninis karaliaus gydytojas. Jei jie melavo, tai melavo taip, kad visą tautą įtikintų kažkokiais nebūtais dalykais, jei kariavo, tai iš karto prieš Ivaną Rūstųjį, prieš didžiausią siaubūną, jeigu jau jie bandė kažką pasiekti, siekdavo iki galo, spausdavo visada gazą be jokių stabdžių“, – pasakojo režisierius.
Per humorą apie rimtus dalykus
Pasak A. Špilevojaus, storytellinge, panašiai kaip profesionaliuose standupuose, net jei fantazuojama ir juokaujama, per tai dažnai iškeliami ir išties rimti klausimai.
„Kai mes kalbame apie tikrąjį ir gerąjį standupą – kokybišką, profesionalų – tai nėra tik pajuokavimai apie kažkokias situacijas su vyru žmona, ar panašiai: jame dažniausiai iškeliami svarbūs socialiniai, kartais politiniai, kultūiriniai klausimai, kurie neduoda ramybės mūsų visuomenei ir kartais mes išsijuokiame iš kažko, kad pradėtume tuos skaudulius spręsti. Lygiai tas pats įvyksta ir mūsų istorijoje. Vietomis mes juokaujame, vietomis kalbame labai rimtai, beje, vietomis mes dalinamės ir savo pačių gyvenimais“, – kalbėjo jis.
„Tai yra svarbu, kad šiame spektaklyje, nepaisant to, kad mes esame aktoriai, mes nepatampame personažais. Ant motociklų atvažiuoja Laurynas ir Aleksandras, ir nusiėmę šalmus prisistatome, kad čia esame mes ir pasakojame savo sukurtas ar atrastas istorijas. Tai yra svarbi storytellingo dalis, kad atlikėjai visada patys yra ir autoriai, tai reiškia, kad mes turime savo poziciją apie tai, ką šnekame, esame atsakingi už tas istorijas, kur mes juokaujame, meluojame ar sakome tiesą“, – aiškino A. Špilevojus.
Dėl to jie, keliaudami po įvairiausius miestelius ir kaimus, kur niekada negalėtų atvykti joks teatras, kuriam reikalinga scena, kvies diskusijai atėjusius žiūrovus.
„Kviečiame juos pirmiausia susipažinti, pažinti ir tą XVI amžių, ir Steponą Batorą, ir susipažinti mums tarpusavyje. Pavyzdžiui, aš pasakoju ir istorijas iš savo vaikystės, kurios gal net persipina ir papildo Stepono Batoro istoriją, leidžia suprasti, kaip jo gyvenimas vis dar gali atrodyti mums aktualus šiandien. Nes mes išgyvename tuos pačius dalykus. Kaip Steponas Batoras buvo iš Transilvanijos atvykęs užsienietis, tam tikra prasme aš irgi esu atvykęs, aš nesu lietuvis. Taip, aš gimiau Lietuvoje, bet kai griuvo Sąjunga (Sovietų sąjunga – red. pastaba), aš buvau labai mažytis, ir staiga mano visi kaimynai pradėjo keistis, nes daug rusakalbių šeimų išvažiuodavo į Rusiją, ir mane staiga apsupo vien lietuviai. Ir aš prisimenu, kaip staiga niekur nesikraustydamas pasijutau naujoje šalyje ir supratau, kad gyvenu ten pat, bet staiga aplinkui visi kalba lietuviškai, visi mąsto šiek tiek kitaip, elgiasi šiek tiek kitaip. Man tai buvo tam tikras šokas ir man reikėjo susipažinti su tais žmonėmis ir veikti tarp jų. Steponui Batorui buvo labai panašios aplinkybės, tik tiek, kad aš nebuvau karalius“, – juokėsi A. Špilevojus.
„O jam dar reikėjo vadovauti viskam, ir tai nebuvo visada paprasta, bet jis susitvarkė didvyriškai ir apie tai verta kalbėti. Ir didvyriškai susitvarkė ne tik karaliaudamas, bet ir pramogaudamas, leisdamas savo laisvalaikį. Kaip jis leido savo laisvalaikį, vien dėl to verta ateiti paklausyti istorijos“, – intrigavo jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
Rugpjūčio 24-26 d. spektaklį „Stepai, Gazo!“ bus galima nemokamai pamatyti Kaune ir Kauno rajone vyksiančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“:
24 d. (antradienis) 19.00 | Kulautuva, Poilsio g. 5, parkelyje prie seniūnijos pastato, Kulautuva, Kauno r.
25 d. (trečiadienis) 19.00 | Kačerginė, Liepų parkas, Kačerginė, Kauno r.
26 d. (ketvirtadienis) 18:00 | Kaunas, prie kavinės „Kultūra“, K. Donelaičio g. 16, Kaunas