Aleksandras Špilevojus: jeigu kurį laiką žiūri tik į savo daržą, tragedija privers žvelgti plačiau

Kai išgirdo apie prasidėjusį karą Ukrainoje – aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus prisipažino iš tos sumaišties iš pradžių nieko nenorėjęs daryti – nei kurti, nei kviesti žiūrovų į spektaklius. Bet nurimęs visgi pamėgino rasti būdą, kaip gali būti naudingas veikdamas tai, ką iš tikrųjų moka geriausiai. Kartu su savo komanda nutarė atsisakyti honorarų už spektaklį-koncertą „Neišmoktos pamokos“ ir visus iš bilietų uždirbtus pinigus pervesti humanitarinę pagalbą ukrainiečiams. Tačiau visus gerų ketinimų planus sujaukė kovidas – teigiamas testas nustatytas vienam komandos nariui, tad kovo 3 d. numatytas spektaklis neįvyko.

Kol kas dar sprendžiama, koks bus planuotų „Neišmoktų pamokų“ likimas – perkėlimas ar visiškas atšaukimas, nes neaišku, ar pavyks gauti erdves. Visgi organizaciniai rūpesčiai kūrėjų nestabdo – jau galvoja kitus scenarijus, kaip galėtų prisidėti teikiant pagalbą Ukrainai. A. Špilevojus tikino netgi svarstantys sukurti kitą spektaklį.

Buvo sunku atrasti savyje motyvacijos kurti fikcijos pasaulį

„Iš tos sumaišties iš pradžių nesinorėjo nieko daryti, atrodė, kad šiuo metu žmonėms reikia visai kitokių dalykų nei pramogų ar kultūros. Buvo sunku, netgi neįmanoma – nei kviesti į teatrą, nei pačiam savyje atrasti savyje motyvacijos kurti fikcijos, sceninį pasaulį, tuo metu kai realiame vyksta tokie baisūs dalykai. Pirmą dieną, kai iš ryto sužinojau, kad prasidėjo karas, prievarta save įkalbėjau keliauti į repeticiją, visą dieną repetuodamas galvojau, kad turiu daryti kažką naudingesnio“, – pasakojo apie užplūdusias emocijas A. Špilevojus.

Ši desperatiška mintis, anot kūrėjo, buvo tokia apsėdanti, neleidžianti nieko daryti, tad negalėjęs nei kurti, nei realiai padėti Ukrainai, jos žmonėms. „Todėl teko nurimti, pasiimti tam tikrą pauzę, pagalvoti – gerai, šią akimirką negaliu atsidurti Ukrainoje, kariauti, padėti ten savo rankomis. Ką galiu čia? Aišku, visų pirmiausia susitelkiau į paprastus, pilietinius dalykus, kuriuos gali daryti kiekvienas žmogus, ta pati parama, kuri vyko per Raudonąjį Kryžių, kai galėjome kiekvienas nuvežti šiltų drabužių, patalynės – su žmona kartu iškraustėme savo spintas, atradome, ką galime paaukoti, atiduoti. Pasižiūrėjome, kur galime daryti pavedimus ir prisidėti prie humanitarinės, gynybinės pagalbos Ukrainai“, – galimybes padėti užpultai šaliai vardijo režisierius.

Iš to atėjo ir mintis, kad su visa kūrybine komanda surinktų kur kas daugiau lėšų, jeigu atsisakytų honoraro už parodytą spektaklį. Buvo nutarta surinktus visos salės žiūrovų pinigus skirti ne kitiems pastatymams, naujiems kūrybiniams projektams, o tam, kam šiuo metu labiausiai reikia. Kūrėjai žadėjo ne kažkokį procentą, ne dalį, o visas surinktas lėšas siųsti humanitarinei pagalbai į Ukrainą. Visi be jokių abejonių sutiko – tai prasminga.

Jeigu kiekvienas po lašą atsinešime, matyt, kažkas nutiks

„<...> Nenoriu vaidinti kažkokio didvyrio, suprantu, kad tai lašas jūroje, bet jeigu kiekvienas po tą lašą atsinešime, matyt, kažkas nutiks. Bent prūdelį sukaupsime, kuris gali padėti pralaužti tas užtvankas, kurias daro labai žiaurios jėgos“, – pažymėjo jis.

Kaip pavyzdį A. Špilevojus pateikė paskutinių dienų aktualiją – per dieną lietuviai surinko 50 vilkikų paramos ukrainiečiams.

„Juk kai mes kraustėme spintas kiekvienas savo namuose galvojome irgi – lašas jūroje, galiausiai – 50 vilkikų, per vieną dieną! Lašas prie lašo, ir atsitiko gražus stebuklas. Esu garantuotas, kad tie žmonės, kurie dabar kovoja, kai juos pasiekia žinutės, kad štai, mažos valstybės kaip Lietuva atsiunčia paramą, kad vyksta protestai, palaikymo akcijos, tai ne tik padeda fiziškai, bet ir pakelia moraliai, suteikia jėgų nepasiduoti, kovoti ne tik su priešų armija, kas yra svarbu, bet ir su savo pačių dvasia, – kad ji nepavargtų, nenusiviltų, nepalūžtų. Visi nepaprastai žavimės, kad ukrainiečiai nepalūžta – savo rankomis varo rusų kariuomenę iš šalies, paprasti ukrainiečiai rodo neįtikėtinai stiprią dvasią. Mūsų lašai galimai gali prisidėti prie tos dvasios stiprybės palaikymo ir išlaikymo“, – tiki A. Špilevojus.

Režisieriaus didelė dalis giminės gyvena Rusijoje. „Gimiau ir užaugau Lietuvoje, bet turiu daug giminių, kurie gyvena Rusijoje. Matau, kas vyksta ten, jaučiu tas nuotaikas. Kai kalbuosi su žmonėmis, kurie gyvena ten, klausiu, kodėl iki tokios akimirkos prieita, kodėl anksčiau nebuvo bandyta kovoti su savo valdžia, santvarka ir priespauda, kuri yra ten? Žmonės netiki lašais jūroje... Jie gyvena, netiki, kad gali ką nors pakeisti. Taip, po vieną galbūt ir negali, bet jeigu nebūtų bijota po Boriso Nemcovo mirties, po Aleksejaus Navalno uždarymo būtų kur kas didesni susitelkimai, jeigu kiekvienas negalvotų tik apie save, savo mažus namučius, mažą provinciją, bet būtų išvien – būtų buvę įmanoma pakeisti dalykus“, – neabejojo režisierius.

Kartais reikia aukos

Kaip to įrodymas, anot A. Špilevojaus, – Maidanas. „Kartais reikia aukos. Viskas turi savo kainą. <...> Maidanas, Ukraina moka didelę kainą. Rusija ne savo noru mokės dar didesnę kainą – mokės ją labai labai ilgai. Jeigu būtų žmonės anksčiau suvokę, kad jie nėra bejėgiai, būtų kovoję su santvarka – nebūtų prieita prie šio tragiško taško, kur mes šiandien esame“, – pastebėjo jis.

Šiuolaikinės technologijos ir internetas leidžia pamatyti tai, kas nutinka tada, A. Špilevojaus žodžiais tariant, kai „žiūri tik į savo daržą, savo kiemą“. „Jėga įsiveržia į kitą tautą, į kitus namus... Matau, kaip tie patys mano giminės, mano aplinkos žmonės, kurie yra Rusijoje, kaip jie patys išsigandę žiūri, ką daro jų kariuomenė su Ukraina, visi apie tai kalba. Ukraina išties yra labai giminingos šalys, tiesiogine prasme. Mano paties antros eilės pusbrolių ir pusseserių yra Ukrainoje, mūsų šeimos Sovietų Sąjungos laikais išsiskaidė – kažkas išvyko studijuoti į Charkovą ir ten pasiliko, įleido šaknis. Paskambini pusbroliui, kuris gyvena Charkove, ir sužinai, kad jis negali sugrįžti į savo namus, slepiasi kažkur metro – greit praregėsi. Jeigu kurį laiką žiūri tik į savo daržą, ta tragedija privers žvelgti plačiau“, – kalbėjo A. Špilevojus.

Režisierius kvietė prisidėti prie Ukrainos paramos, prie judėjimo. „<...> Yra būdų, kaip galima padėti. Svarbiausia neprarasti ramybės, nes mes reikalingi ir sau, ir savo aplinkai, ir netgi tai pačiai Ukrainai – sveiki, stiprūs, valingi. Tam, kad esant reikalui, jeigu atsidursime ties ta valanda, kai jau mums teks iš tikrųjų imti ginklą ir ginti savo šalį ar Ukrainą, neduok Dieve, tai peraugs į karą tarp Rusijos ir NATO, kad mes būtume tam pilnai pasirengę – ramūs, užtikrinti, drąsūs ir sveiki – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. To ir palinkėsiu, kad visi būtume kuo taikesni, susikaupę, susifokusavę, pasirengę padėti aplinkiniams, plačiąja prasme. Europa pademonstravo, kad aplinkiniai nėra tik mūsų kaimynai – mūsų globaliais laikais esame broliai ir seserys su žmonėmis, kurie gyvena ir toliau. Šiandien išgirdau, kad Taivanas padeda Ukrainai! Tai yra nuostabu matyti, kaip mes esant rimtam reikalui galime susitelkti, nustoti kovoti dėl įvairių, smulkių nesutarimų. Susitelkti, vardan tikrai svarbaus dalyko – vardan išlikimo. Meilė ir drąsa veda pirmyn“, – baigdamas pokalbį sakė A. Špilevojus.