Algimantas Puipa: karta, kuri žiūri mano filmus, tuoj išeis

„Lietuviškas kinas“ – sąvoka, kiekvienam sukelianti skirtingas asociacijas. Vieniems tai tarsi aukščiausios kokybės standarto garantas, kitiems – kantrybės išbandymas lėtai slenkančio laiko matmeniu. Paklaustas, kokią įtaką šiandienos kinui turi jau paveldu tapę lietuvių kino klasikos kūriniai, legendinis režisierius Algimantas Puipa atsako tiesiai ir be užuolankų – jokios: „Kokią įtaką gali turėti jaunųjų režisierių pirmiesiems filmams Vytauto Žalakevičiaus kūrinys „Niekas nenorėjo mirti“ arba Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmai“? Remiamasi savo pirmosios meilės, išdavysčių, išgyventų netekčių patirtimi. Taip, bestudijuodami būsimieji režisieriai susipažįsta su lietuvių kino istorija, pasidomi kaip žanru, tačiau kiekvienas turi susidaręs visai kitokį įvaizdžio modelį, seka pasaulinėmis tendencijomis.“

Nauja tradicija ir dokumentiniame kine: dokumentinio kino klasiku vadinamo režisieriaus Henriko Šablevičiaus mokinių Audriaus Stonio, Giedrės Beinoriūtės, Arūno Matelio vardai atpažįstami tarptautiniuose kino festivaliuose, tačiau, anot A. Puipos, kiekviena atėjusi nauja karta siekia išskirtinumo, tad vietoj tęstinumo skelbiami savotiški manifestai.

„Įdomus faktas: kiekviena karta atėjusi po tos, kuri kūrė vadinamąjį lietuvišką poetinį kiną – skelbdavo manifestus. Visa grupė jaunų režisierių grįžo iš Niujorko pasisvečiavę pas Joną Meką ir paskelbė, kad lietuviškas kinas prasideda 1989-ųjų lapkričio 5-ąją... JIE atėjo, žemė dreba! Aišku, ta karta pakankamai daug pasiekė – pradedant Š. Bartu, baigiant A. Mateliu, savo įnašą įnešė. Paskiau Igno Miškinio kompanija paskelbė, kad lietuviškas kinas prasideda nuo jų, esą „užmirškit tai, kas buvo – mes atėjome“. Deja, tas judėjimas greit žlugo. Visgi kiekviena karta nori būti savarankiška, nebūti susieta su praeitimi. Netendencingai pasakoju, bet su šypsena. Per mano rankas perėjo dešimtys režisierių. Taip, nemažai jų dingo po pirmojo ar antrojo filmo, dirba visai kitose srityse, yra ir tokių, kurie žvejoja Norvegijos fiorduose ar darbuojasi žuvies fabrikuose... Kinas turi savo žiaurias tradicijas, sunku išsilaikyti toje trasoje“, – sakė A. Puipa, LMTA Kino ir TV katedros profesorius.

Yra galimybių debiutuoti

Tačiau A. Puipa pastebi ir teigiamas tendencijas – dabar jaunimui stengiamasi suteikti visas galimybes, bent pirmajam filmo pastatymui. „Yra galimybė debiutuoti. Pastebiu tai, nes kartais pats dalyvauju pinigų skirstyme kaip komisijos narys – padėtis pasikeitė“, – konstatavo jis.

Sąlygos yra, o gabūs kūrėjai? „Yra! Kad ir tas kursas, kurį mes su Janina (režisieriaus sutuoktinė – pedagogė, scenaristė, kino kūrėja Janina Lapinskaitė – aut. past.) atrinkome, pradėjome dėstyti, paskui juos perėmė G. Beinoriūtė. Tarsi koks žymusis Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas – visi atėjo į kiną: Maratas Sargsyanas, Lina Lužytė, Andrius Blaževičius, Mikas Žukauskas, Tomas Smulkis. Su malonumu žiūrėjau T. Smulkio filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“ – puikus, kokia subtili režisūra! Sėkmingas kursas, tačiau jie visi dirba pavieniui, tad negali pavadinti, kad tai naujoji kino mokykla Lietuvoje. Kiekvienas savo trasoje – nėra jungiančių linijų. Kitaip nei Š. Bartas, kuris paskui save į kitą gatvės pusę pervedė visą kartą. Kaip sakytų amerikietiško nepriklausomo kino legenda vadinamas Jimas Jarmuschas, su jais kartu keliavo, buvo juntama vienas kito įtaką į vienas kitą, ištisas judėjimas“, – pasakojo A. Puipa.

Algimantas Puipa

„Kiekviena karta nori būti savarankiška, nebūti susieta su praeitimi. Netendencingai pasakoju, bet su šypsena. Per mano rankas perėjo dešimtys režisierių. Taip, nemažai jų dingo po pirmojo ar antrojo filmo, dirba visai kitose srityse, yra ir tokių, kurie žvejoja Norvegijos fiorduose ar darbuojasi žuvies fabrikuose... Kinas turi savo žiaurias tradicijas, sunku išsilaikyti toje trasoje“

Kaip pastebi garsus režisierius, lietuviška poetinė kino mokykla egzistavo visada. „Kai norėdavo įkąsti režisieriui sakydavo, kad stipri operatorinė mokykla. Visgi taip yra iš tiesų, ir dabar kino operatoriai tikrai stiprūs – tik dirba kitaip. Supratau, jei nepradėsiu dirbti su jaunąja operatorių karta – nebeturėsiu idėjų, – lyg paslaptį atskleidžia pašnekovas. – Paskutinį savo filmą filmavau su vienu geriausiu, dirbančiu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Feliksu Abrukausku. Buvo didžiausias malonumas dirbti su juo, matyti estetinį išprusimą, skonį. Tokių operatorių gali daug priskaičiuoti.“

Užtat režisūroje, A. Puipos pastebėjimu, šiandien dominuoja moterys. „Jeigu taip paskaičiuotum besisukančias moteris kino pasaulyje, jų būtų daugiau negu talentingų vaikinų. Įdomi tendencija – ne per įsakymą pasiekti lyčių balansą, bet tiesiog taip susiklostė natūraliai. Moterų kuriamas kinas ne ironiškas, kitoks – su absurdo elementais, siurrealistiniais motyvais. Nėra moteriškai ašaringas, klaidingas įsivaizdavimas, kad moterys esą kuria vien melodramas su pasibučiavimais – ne, jokiu būdu“, – apibendrino režisierius.

Kino kritikų vertinamas kaip vienas produktyviausių ir labiausiai literatūrai ištikimas režisierius, A. Puipa kino pasaulyje šiandien pastebi įdomių tendencijų.

„Nėra tokios analizės, bet jeigu tarp jaunosios kino kartos pamėginti ieškoti bendrų bruožų galima atrasti įdomių dalykų. Vystoma tematika niekaip nesurišta su literatūra: gera literatūra – geras filmas, gera režisūra. Šiandien yra vidutinė literatūra ir gera režisūra, geras aktorinis darbas – tokia šviečiasi tendencija“, – sako A. Puipa, režisierius, kurio filmai šiandien laikomi nacionalinės kino klasikos lobynu.

Filmai būtų jau sunykę

Šiemet restauruoti A. Puipos filmai „Velnio sėkla“, 1979 (pirmą kartą bus parodytas didžiuosiuose kino ekranuose), „Amžinoji šviesa“, 1987, kurio premjera 10-tyje Lietuvos miestų vyko birželio mėnesį.

A. Puipa džiaugiasi iniciatyva, nukreipta į kino klasikos atgaivinimą. „Filmai būtų jau sunykę. Bendravau su kolegomis latviais, restauravusiais „Amžinąją šviesą“. Jie papasakojo su kokia meile, dėmesiu ir skrupulingumu bandė grąžinti vaizdo kokybę. Labai laukiu, kada prasidės filmo „Žuvies diena“, sukurto 1989-aisiais restauravimas (tai turėtų įvykti artimiausiu metu), kuris man yra labai brangus. Žinoma, laukia visa eilė kitų filmų – kino klasikai labai svarbu restauravimas, tai mūsų paveldas“, – pažymėjo pašnekovas.

Tačiau yra tokių filmų, kurie neįtraukti į restauravimo programą, nes pagamino nepriklausomos kino kompanijos. Vieni tokių – įvairiuose Europos kino festivaliuose garsiai nuskambėjęs A. Puipos režisuotas „Bilietas iki Tadž Mahalo“,1990, Lietuvos kino studijoje kartu su Kazachstano kino studija „Katarsis“ sukurtas meninis filmas Juozo Apučio kūrinių motyvais „Ir ten krantai smėlėti“, 1991; Audriaus Juzėno režisuotas „Rojuje irgi sninga“.

„Šitie filmai jau nyksta, praktiškai pasmerkti sunaikinimui. Bet gal taip neįvyks, bandau susitarti su Kino centru. Regis, buvau išgirstas. Tačiau kol kas nėra jokių taisyklių, kad tokius filmus reiktų restauruoti, bet kokiu atveju, tai paveldas – vieni gražiausių mano filmų“, – aktualią problemą iškėlė A. Puipa.

Kinas – gerų ketinimų kapinės

Lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu, tačiau vieningai pripažįstama – kino produkcijos sukuriama mažokai.

„Kažkada kartu su valdininkais buvome susirinkę bendrai diskusijai. Sako, skundžiatės, kad mažas finansavimas, o kiek, jūsų įsivaizdavimu, filmų per metus galėtų pagaminti Lietuva? Visokie skaičiai buvo įvardinti, bet vėliau apsistota ties penkiais filmais. Daugiau neįmanoma, nesurinksi kūrybinės grupės. Nebus tiek profesionalių, kad vienu metu galėtų dirbti. O techninė pusė – grimeriai, dailininkai eina dirbti su užsienio kompanijomis, ten didesni pinigai... Tad praktiškai penkių filmų neištraukia Lietuva pagal savo kūrybinį ir techninių profesionalių darbuotojų potencialą. Bet režisierių daugėja. Kuo daugiau daroma filmų, tuo jų biudžetai mažesni – primityvėja meninė raiška, trumpėja terminai, tenka kiną nufilmuot per mėnesį, nes kiekviena pamaina – didžiuliai pinigai. Trauma ir pačiam kūrėjui – ateina prodiuseris ir konstatuoja: turi išmesti, sutrumpinti, jei nori, kad šitą filmą baigtume... Čia prasideda kompromisų kelias pačių kūrėjų atžvilgiu. Kaip kažkas yra pasakęs iš aktorių: teatras – tai yra menas, kur gali kurti, o kinas – gerų ketinimų kapinės, kiekvienai tavo idėjai, genialiam sumanymui. Ne iki galo, bet yra tiesos“, – neblizgiąją kino pasaulio pusę atskleidė režisierius.

Paklaustas, kaip pasiekti, kad lietuviški filmai skintų laurus tarptautiniuose konkursuose, A. Puipa atkreipė dėmesį į skaičius.

„Labai stebėjausi Irano kinu, per kurį atsiskleidžia jautrūs socialiniai reiškiniai. Europai tokios papasakotos istorijos – egzotika. Filmai nominuojami „Oskarui“, pastebimi Kanuose, kituose kino festivaliuose. Bandžiau pasiaiškinti, kiek gi jie padaro filmų? Ogi 60 filmų, iš jų – 6-8 eina į tarptautinius festivalius. Tad jei mes sukuriame tris filmus, vadinasi visi jie turi būti A klasės filmų laureatai – taip nebūna! Tad priklauso dar ir nuo kiekio, atrankos. Negali visi šuolininkai važiuoti į olimpiadą – važiuoja tik vienas, nors visi iššoka gan aukštai. Kažkas turi nušvisti, kitaip lieka individualybės. Norint išlaikyti vadinamojo lietuviško poetinio kino etiketę, kažkas turėtų duoti naują pradžią – reikia mesijo, kuris parodytų kelią kaip keliauti“, – sakė A. Puipa, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Algimantas Puipa

„Norint išlaikyti vadinamojo lietuviško poetinio kino etiketę, kažkas turėtų duoti naują pradžią – reikia mesijo, kuris parodytų kelią kaip keliauti“

Buvo laikai, kai reikėjo drąsos

Su pastebėjimu, kad Lietuvoje sukuriama mažai istorinių filmų, režisierius visiškai sutiko, sakydamas, kad jaunųjų kūrėjų darbai primena patriotinius užsakominius kūrinius.

„Galbūt kokį ordiną už tai gauna? Į bet kokią kritiką, kad filme rodoma istorija netikra, tiesiog negalėjo taip būti, jauni režisieriai atkerta: o man gražu, čia mano individualus matymas to laiko. Tuo metu istorikai šypsosi... Istorija ir kinas – šis kelias kol kas nelabai duoda rezultatų. Man lengva kalbėti, nes esu sukūręs „Bilietą iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinąją šviesą“. Visi stebisi, kaip manęs nesuėmė – rusų laikai, tyčiojamasi iš sistemos. Mane tik įspėdavo, esą atsargiai vaikščiok gatvėmis, tave numuš mašina... Tikrai, buvo laikai, kai reikėjo drąsos, ne taip, kaip dabar – gali spardyti rusų kareiviui į užpakalį ekrane“, – kalbėjo A. Puipa, individualų režisūros braižą turintis kūrėjas.

O dideliems istoriniams filmams statyti, A. Puipos pasvarstymu, matyt, trūksta biudžeto. „Savo laiku norėta kurti filmą apie Žalgirio mūšį, nežinau, kuo tai būtų baigęsi... Žiūrėkit, kokius puikius serialus stato anglai, bet bepigu, viskas išlikę – nuo garinio traukinio iki kažkokių elementarių epochinių daiktų, kurie apibrėžia tą laiką – tikrovę. Bet kokiu atveju, gali tik pavydėt. Mums toks kelias dar labai tolimas. Kol kas viskas tik apmąstymuose... Taip, žiūrovas nori garsių romanų autoriui Umberto Eco prilygstančių kūrinių, bet kaip yra kažkada pasakęs lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis: kuo mažiau pinigų, tuo daugiau genialių idėjų. Tadž Mahalą padariau už mažus pinigus – su vienu sunkvežimiu vaizdavau visą tremtį į Sibirą, tiesa, dar gavau karinį-sanitarinį traukinį... Su keliais aktoriais keliavau po Europą – vienas reikšmingiausių naujojo vokiečių kino režisierių, pats Werneris Herzogas įvertino tą filmą. Matyt, viskas yra smegenyse“, – apie užsidegimą kalbėjo A. Puipa.

Kiekviena karta sapnuoja savo sapnus

Ką režisierius pasakytų skeptikams, kurie tikina, kad lietuviško kino klasikos neverta žiūrėt? „Aišku, ta karta, kuri žiūri mano filmus tuoj išeis, yra savi sentimentai – tam laikui, kai jaunas atėjo į kino teatrą, su mergina žiūrėjo „Amžinąją šviesą“... Susirenka po nedaug žiūrovų, bet prisiminimai gyvi, sako, kad nors filmas ir pasibaigia, jį galima žiūrėti vėl iš naujo. Tai gražus įvertinimas! O kita karta – žiūri kitus filmus, kiekvienai auditorijai savo. Gerai yra pasakęs šviesaus atminimo režisierius Vytautas Žalakevičius: kiekviena karta sapnuoja savo sapnus, jis turėjo omenyje kiną. Vadinamojo arthauzinio – nekomercinio autorinio kino žiūrovų yra nedaug, bet jie yra paspirtis tam režisieriui, kuris suka tą kitokį filmą, vysto kitokį turinį, ieško naujų idėjų, minčių. Aš savo filmuose ieškau naujos raidės abėcėlėje. Jei neieškai – gražiai pragyvensi, nors ir nenešios ant rankų. Bet tikslas autorinio kino yra visai kitas. Simfoninę muziką irgi ne visi klauso, tik tam tikras ratas žmonių“, – subtiliai palygino kino meistras.

Šiomis dienomis socialiniuose tinkluose praūžė tikra audra. Jaunosios kartos režisierius Tadas Vidmantas piktinosi kino teatrus apribojančiais suvaržymais, anot jo, kine dėl pandemijos vis dar negalima „patirti pilnos kino pramogos, t.y. popkornų ir kolos“. A. Puipa tokiu reiškiniu nesistebi, tai neša pelną. „Charakterizuoja tam tikrą ratą žmonių... Taip, kinematografinis gyvenimas susideda ir iš to. Rusai turi gerą pasakymą – (ложиться под зрителя) „atsigult po žiūrovu“, visas tikslas čia ir yra. Yra toks judėjimas, irgi egzistuoja“, – kalbėjo jis.

A. Puipa (g. 1951)– vienas iškiliausių Lietuvos kino režisierių, kurio kūrybinis kelias tęsiasi nuo 8-ojo dešimtmečio, daugelis jo filmų apdovanoti tarptautiniuose kino festivaliuose.

1974 m. debiutiniu filmu „Kelio ženklai“ A. Puipa baigė valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, o 1975 m. su Stasiu Motiejūnu Lietuvos kino studijoje sukūrė pirmąją vaidybinę juostą „Atpildo diena“.

Tarp garsiausių A. Puipos kūrinių – lietuviško kino klasika tapę „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Vilko dantų karoliai“ , „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir kt.

2019-aisiais režisierius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.